Privatumas rūpi tik mums, penkiasdešimtmečiams seneliukams, nesuprantantiems, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis nuo 90-ųjų, kai miegodavome priperstoje „Audi 100“ kažkur Vokietijos autobano aikštelėje, paslėpę apatiniuose rūbuose įsiūtoje kišenėje žalią pasą su asmens kodu. Reikia būti atviresniems ir suprasti, kad progresyvus verslas anksčiau ar vėliau išmokys mus dalintis viskuo.
Prisimenate laikus, kai dar būdavo kone privaloma apvilkti automobilio sėdynes dirbtinio kailio užvalkalais su tigro kailio raštu ir neskalbti jų visą automobilio gyvenimą, kad kvapų prisigertų? Mano penkiacilindrė „Audi 90“ „bulka“ tokius turėjo, užsilikusius nuo buvusio šeimininko, tai su jais po penkerių metų važinėjimo ir pardaviau. Štai kur tikrasis privatumas.
Išmokę dalintis automobiliais ir paspirtukais turėtumėte drąsiai žengti tuo pačiu keliu gerokai toliau. Kam pirkti nuosavą būstą, jeigu galima nuomotis kokią kompaktiškos išvietės matmenų patalpą miegojimui? Bet užtat naujos statybos ir planetą gelbstinčio energetinio efektyvumo. Darbo santykiai – irgi atgyvena, geriau feelancinti, dirbant tą patį darbą be jokių socialinių garantijų. O šeima – išvis kažkokie viduramžiai. Kam ji reikalinga, kai nėra nuosavybės, kurią per skyrybas galima būtų dalintis? Net šuns negalima pirkti, nes taip remiate gyvūnų teises pažeidinėjančius daugintojus. Geriau paimkite iš prieglaudos pagloboti – grąžinsite, kai pasikeis jūsų nuotaika ir šuo nusibos, susirgs arba pridergs į batus.
Nesidalinti yra ne tik neprogresyvu, bet ir baisiai provincialu. Šitas žodis iškart visus boomerius privers susigėsti. Pyksti, seneliuk Sadauskai, nes į tavo gūdų kaimelį tarp pelkių nei „CityBee“, nei boltas su woltu neatvažiuoja, o paspirtukai pusnyse skęsta.
Taip atsiranda naujas proletariatas, neturintis ką prarasti, išskyrus savo socialinių tinklų paskyras, vartojantis, bet neįgijantis nuosavybės. Be jokios prievartos prisiverčiantis elgtis taip, kaip iš jo reikalaujama, nes suklydęs iškart praras galimybę toliau vartoti. Neturintis pažiūrų ir niekinantis visus, kas jas turi.
Pats gyvenimas – irgi „atstojus“. Todėl visi serga depresija ir vartoja vaistukus, kurie padeda matyti tik šviesiąją jo pusę bei jaustis visiškai pozityyyviai. Ar bent jau nejausti nerimo ir baimės, kas nutiks, kai iškris iš geidžiamos visą parą intensyvų darbą imituoti gebančių trisdešimtmečių amžiaus grupės, susirgs arba nusižengs politinio korektiškumo priesakams.
Didžiausiais progreso stabdžiais tampa tikras darbas, klasikinis išsilavinimas, nuosavas verslas, kelias kartas jungiantys giminės ryšiai ir religija, trukdanti pagal poreikius modifikuoti sąžinės balsą. Gal todėl, kai katalikai šią savaitę nusprendė atverti bažnyčias, pasipylė patyčios: kodėl spektaklio teatre negaliu pažiūrėti, o „vaidinimai prie altoriaus“ neuždrausti.
„CityBee“ gal ir nepasirūpino klientų duomenų saugumu, atsakys už tai pagal Lietuvos įstatymus, o gal ir bus priversta sumokėti kompensacijas nukentėjusiems klientams, jeigu jie teisme sugebės įrodyti patyrę žalą. Tačiau 000 yra ne kažkoks kovotojas už tobulesnį pasaulį, o tiesiog vagis. Todėl jo pareiškimai gali būti vertinami tik kaip piniginę su dokumentais ir laminuotu pensininko pažymėjimu troleibuse iš senutės kišenės ištraukusio ilgapirščio pafilosofavimai apie privačios nuosavybės neteisingumą. Korporacija ir vagis yra tos pačios sistemos produktai, vienas kitą papildantys in ir jang pradai.
Pabėgti nuo dalijimosi ekonomikos ir korporacijų įtakos į mygtukinių telefonų, grynųjų pinigų ir savo mėšle užsiauginto maisto pasaulį, važinėti arklių traukiamais vežimais ir virti namie muilą iš nudvėsusio šuns taukų – nedaugeliui priimtina gyvenimo būdo alternatyva. Tačiau tai nereiškia, kad tariamos pažangos spartinimo pretekstu privalome sunaikinti viską, kas nepriekaištingai veikia, nors ir neatrodo taip šiuolaikiškai, kaip pavežėjais pervadinti taksistai, užsakymus gaunantys iš to paties „centriuko“, kaip ir XX a.
Industrinės visuomenės konfliktus išmokusi reguliuoti valstybė vis dar neturi gebėjimų numatyti, kur veda darbo rinkos uberizacija ir socialinių tinklų įsigalėjimas. Ji gali tik lanksčiai pritaikyti savo įstatymus naujai realybei ir leisti korporacijoms nusigriebti visą pelną, o sau pasilikti jų veiklos socialines pasekmes arba įsivelti į tokius konfliktus, kaip Australijos įstatymų leidėjų karas prieš „Facebook“. Europoje ir JAV paprastus atsakymus skubantys pateikti radikalai iš tolimosios dešinės ir kairės naudojasi proga nurašyti visą neoliberalų kapitalizmą. Tačiau iš tikrųjų siekia tik valdžios. O kai ją gauna, nesugeba sukurti jokios žmonių lūkesčius pateisinančios alternatyvos.
