Atsakymai į šiuos klausimus galėtų nulemti ne vien tik pandemijos raidą. Galėtų, pavyzdžiui, perspėti mus apie Lietuvoje kylančią antrąją populizmo bangą. Ką mes matome? Negirdėtos, stiprios populizmo figūros kyla virš statistikos aukuro. Veteranai vėl galanda komunikacijos ginklus. Braukia skaidrią solidarumo ašarą dėl žmones smaugiančio karantino pertekliaus. Daukanto aikštė mąsliai tyli. Kartais, po riebaus populistinio kabliataškio įsiterpia. Ypač dėl komunikacijos.

Psichiatras Veryga šiomis dienomis gilinosi į garsų estetiką. Atrado kakofoniją. Terminas skamba efektingai – tarsi rimtas psichinės sveikatos sutrikimas. Tiesa, Antikos graikai gerokai anksčiau nusprendė, kad tai ne liga, o viso labo ausiai nemalonus garsų sąskambis. Ištarti nepatogi garsų samplaika ir tiek. Kakofonijos priešybė yra eufonija – malonus garsų sąskambis.

Taigi: rudenį kalbėdavo ministras Veryga – sklido harmoninga karantino melodija. Žiemą kalba ministras Dulkys: fui – kakofonija!

Prisiminkime, kas atsitiko, kai šalia rečitalinio ministro Verygos buvo pastatytas žurnalistinės komunikacijos meistras Malinauskas. Atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti: Malinauskas lėkė iš barščių, nes solistas nepanoro dalintis pandeminės operos scena.
Paulius Jurkevičius

Problemos valstybėje liko tos pačios, bet solistai ir muzikos žanras pasikeitė. Pernai klausėmės unikalių vyriausiojo operacijų vadovo solo partijų, įspūdingų, visais įmanomais kanalais sklindančių rečitalių pandemijos suvaldymo tema.

Sekdavo geografijos pamokėlės ir pasaulio padalinimai, dramatiški perspėjimai dėl Trinidado ir Tobago, Žaliojo rago salų bei San Marino respublikos epideminės situacijos. Priminsiu: tai buvo malonus, šiltas vasaros laikas, operacijų vadovo klausydavome išsitiesę ant smėliuko Baltijos pajūryje arba prie ežero. Vieninteliai subjektai, kuriems jau tada nebuvo ramu – pajūrio kavinių savininkai, kuriems teko matuoti metrus nuo jūros iki alkoholio ir atgal.

Dabar – kitoks klimatas, kitos dekoracijos. Drengia pūgos, spaudžia šaltis. Liūdesys. Ministras Dulkys kalba sausai. Techniškai. Be polėkio. Be rezignacijos. Žvilgtelėjus į šį ministrą, į jo povyzą, elgseną, kalbėjimo būdą kartais net neatrodo, kad jis yra įprastas, savas ministras, apie kokius esame įpratę skaityti. Jeigu reikia pavyzdžio, galime prisiminti vieno praėjusios vyriausybės nario austres Abu Dabyje ir kotletus Minske.

Šis ministras labiau panašus į valstybės tarnautoją, bet ne perkeltine prasme. Jo komunikacija – neįprasta: mikrofonais, kameromis ir auditorija dalijasi su vyriausybės vadove, su kitais ministrais, su ekspertais. Komunikacijos solistams visa tai galėtų atrodyti ir, matyt, atrodo, kaip kakofonija. Žinoma, ministras Dulkys vėliau galėtų keisti pozą: vietoje neurologinės komunikacijos galėtų išbandyti neurovizualinę: uniforma, pistoletas, mesianizmo pritvinkęs žvilgsnis. Dar vėliau, esant reikalui, žvilgsnį galima kaitalioti pagal situaciją. Tada galbūt pamatytume gailų, klausiamą žvilgsnį „iš brastos“, nukreiptą į Daukanto aikštės langus. Taip jau kartą buvo. Neduok Dieve...

Prisiminkime, kas atsitiko, kai šalia rečitalinio ministro Verygos buvo pastatytas žurnalistinės komunikacijos meistras Malinauskas. Atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti: Malinauskas lėkė iš barščių, nes solistas nepanoro dalintis pandeminės operos scena.

Lietuva dar kartą išgarsėtų, jeigu, pavyzdžiui, Austrija arba Italija, arba Ispanija įsileistų Pinskuvienę, ir ji ten viską perskaičiuotų, pritaikydama savo magiškąjį algoritmą 146 = 23.
Paulius Jurkevičius


Aną dieną į sceną įžengė Pinskuvienė. Žvaliai, užtikrintai įžengė. Sutvarkė tai, kas labiausiai visais laikais trukdė visų šalių proletarams, atsiprašau – populistams: statistiką. „Aš nepasitikiu statistika, nes žmogaus, kurio galva yra orkaitėje, o kojos šaldiklyje kūno temperatūra lieka vidutinė“, – kažkada šmaikštavo ne visada blaivus Charles Bukowskis. Mums – skaitytojams jo kalambūrai patikdavo.

Lietuvos žmonės taip pat nebepasitiki statistika, nes Pinskuvienė paaiškino: 146 = 23. Kam tai naudinga? Kažkam. Valstybėje galimai esama tokių elementų, kuriems koronavirusas mielas, nors tiksliai net Pinskuvienė nepasakė, kur tų elementų ieškoti. Statistikos departamente? Savivaldybėse? Šeimos gydytojų kompiuteriuose? Ministro kabinete? Na, bet kalambūras žmonėms patiko. Ir nugriaudėjo fortissimo – galingas pritarimo choras statistikos tema. Klausykite! Statistika – melagė. Statistika – parsiduodanti kekšė. Statistika – kažkieno slaptas ginklas.

Pasaulis šiuo metu prikimštas sudėtingų pandeminės statistikos duomenų, tik gal dar nežino, kad yra Pinskuvienė ir jos algoritmas. Aš, pavyzdžiui, jeigu būčiau sirgęs kovidu ir pasveikęs, kažin ar skubėčiau prisiduoti vietiniams gogoliams. Greičiausiai man visiškai nerūpėtų prisiduoti. Rūpėtų kuo mažiau galvoti apie prakeiktąjį kovidą. Nors kas ten žino, gal ir teisus žiauriai meinstryminis laikraštis „Širvintų kraštas“: „Reikia tikėtis, kad ši Širvintose kilusi banga perlies visą Lietuvą“. Ką ten Lietuvą... Tegu perlieja Europą. Lietuva dar kartą išgarsėtų, jeigu, pavyzdžiui, Austrija arba Italija, arba Ispanija įsileistų Pinskuvienę, ir ji ten viską perskaičiuotų, pritaikydama savo magiškąjį algoritmą 146 = 23.

Pradžiai merė galėtų imtis Briuselyje tvarkomo ECDC – European Centre for Disease Prevention and Control (Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras). Jie – nelabieji eurobiurokratai – sugalvojo 14 dienos rodiklį 100.000 gyventojų, kuris reguliuoja mūsų gyvenimus. Žinoma, į jį niekaip nesutelpa prieš Kalėdas pasveikę žmonės, ir Pinskuvienės sveikatinimo vajus niekaip nepaveikia šios dienos karantino, draudimų, atlaisvinimų.

Na, bet Pinskuvienei tinka. Populistinei akcijai „šalin statistiką“ ir įtampai kelti tokie dalykai labai tinka. Pradžiai Pinskuvienė galėtų išjudintą ES statistikos širšių lizdą ir užduoti klastingą klausimą: kodėl ECDC rodoma Lietuvos atvejų eilutė vasario 16 buvo gerokai didesnė už Lietuvos statistikos departamento atvejų eilutę? Nagi?

Emyratuose austrių negliaudantis ministras ramiai, be jokios pistoletinės charizmos skelbia, kad sandėlyje vakcinų nėra. Bet kam tai įdomu? Žymiai smagiau griaudžiant plojimams statistiką siųsti ant ešafoto.
Paulius Jurkevičius

Jeigu Širvintų merė pasikapstytų po ECDC formuluotes, ji ten aptiktų siaubingų statistinių keiksmažodžių – discrepancies, retrospective corrections ir panašiai. Galime tik spėlioti, kokia pasipiktinimo banga perlietų Europą, jeigu merė imtų ir apnuogintų Briuselio statistikos nuostatas: „Vartotojams patariama visus duomenis naudoti atsargiai ir suvokiant jų apribojimus“. Nuostatos, beje, ten aiškiai surašytos. Tik kažin ar visi skaitė.

Kas toliau? Lietuvoje po truputį kyla antroji populizmo banga. Emyratuose austrių negliaudantis ministras ramiai, be jokios pistoletinės charizmos skelbia, kad sandėlyje vakcinų nėra. Bet kam tai įdomu? Žymiai smagiau griaudžiant plojimams statistiką siųsti ant ešafoto.

Įsiklausykime: girdisi pavargusių, nusivylusių žmonių balsai, Bethoveno penktosios motyvas: Pinskuvienė for President!

Tyliai, tyliai juokiasi kovidas tolimame ECDC lentelių kamputyje! Bet ar tai įdomu?