Ir tai, – pridūrė Dievas, – bus ženklas, kurį duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų: savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, aš atsiminsiu savo sandorą tarp manęs ir jūsų bei visų mirtingųjų gyvūnų, ir vandenys niekada daugiau nebetaps tvanu visiems mirtingiesiems sunaikinti.“ (Pr 9, 8–15)
Dievo sandora su Nojumi yra įžanga į biblines sandoras, nes tai pirmoji – sandora Biblijoje. Po jos eina kitos. Tik supratę šią sandorą, suvoksime kitų sandorų, ypač Jėzaus Kristaus įsteigtos Naujosios ir Galutinės Sandoros, reikšmę.
Ši Dievo sandora su Nojumi įvardijama kaip besąlyginė sandora, t. y. Dievas pažadėjo laikytis šios sandoros, kad ir ką žmogus padarytų. Kai kurios sandoros turi tam tikras sąlygas, pavyzdžiui, Mozės sandora: jeigu Izraelis laikysis Dievo įsakymų, jis susilauks Dievo palaiminimo, jeigu nesilaikys, bus ištremtas iš žemės (Įst 28).
Faktiškai galima sakyti, jog ši sandora tarp Dievo ir Nojaus sudaryta žinant, kad žmonės ir toliau darys nuodėmes (Pr 8, 21). Tai sandora ne tik tarp Dievo ir Nojaus, bet ir tarp Dievo ir kiekvienos gyvos būtybės (Pr 9, 9–10). Tai yra amžina sandora tarp Dievo ir Nojaus, ir kiekvienos kartos po jo (Pr 9, 13). Tai Dievo pažadas, kad jis niekada nebeteis žemės tvanu (Pr 9, 11).
Sandoros ženklas, laidavimas, kad Dievas laikysis savo pažado, yra vaivorykštė. Tai yra įsipareigojimo apsaugoti pasaulį priminimas Dievui bei Dievo ištikimybė ir gailestingumo priminimas žmonijai. Vadinasi, vaivorykštė yra veikiau ne dėl žmonių, bet dėl Dievo: „Kai lankas bus debesyje, aš pažvelgsiu į jį ir atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mirtingųjų“ (Pr 9, 16).
Tačiau ir žmogus, kai tik lyja, gali pažvelgti aukštyn, ir, pamatęs vaivorykštę, prisiminti, kad šis lietus yra ne sunaikinimui. Nuo pasaulio pradžios vaivorykštė pasirodydavo ten, kur saulė šveisdavo ir kartu lietus lydavo. Bet nuo dabar ji ženklina Dievo pažadą ir siejasi su jausmu, kuris natūraliai kyla po lietaus.
Vaivorykštė simbolizuoja dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus ryšį. Žmogus, matydamas vaivorykštę, prisimena Dievo pažadą. Hebraiškai „vaivorykštė“ vadinama „lanku“. Lankas dangaus skliaute priminė ginklą. Po lietaus „lankas“ buvo be timpos ir strėlių. Jis priminė Dievo pažadėtą malonę, kurios pilnatvė apsireiškia Velykų slėpinyje: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).
