Problema, su kuria susiduria žemės ūkio sektorius, yra aiški – trūksta kvalifikuotų, aukštosiose mokyklose žinių ir įgūdžių įgavusių specialistų. Kodėl jų nėra tiek, kiek reikia? Vieni į žemės ūkio specialybes net ir norėdami ten mokytis neįstoja dėl nepakankamo stojamojo konkursinio balo, kiti neišgali sau leisti važiuoti studijuoti į didmiestį, tretiems tokia ateities perspektyva tiesiog neatrodo patraukli.
Žemės ūkis Lietuvoje turi ilgametes tradicijas, tai yra vienas svarbiausių šalies ekonomikos sektorių – per pirmąjį 2020 m. pusmetį žemės ūkio produktų eksportas sudarė 20,1 proc. viso Lietuvos prekių eksporto. Žemės ūkio sektoriuje dirba per 100 tūkst., o su juo susijusiame aptarnavimo sektoriuje ir maisto perdirbimo pramonėje darbuojasi dar dešimtys tūkstančių žmonių.
Žemės ūkis ir jame dirbantys žmonės yra regionų varikliukas. Nieko nedarant ir paliekant status quo, t. y. į sektorių neįliejant naujų, jaunų, kvalifikuotų specialistų, ateityje galime susidurti su katastrofiškomis pasekmėmis, nes žemės ūkyje tiesiog nebebus, kam dirbti. Jau ir dabar tik 14 proc. iš visų ūkininkaujančiųjų yra iki 40 metų amžiaus.
Taip pat žemės ūkio specialistus ruošiančios aukštosios mokyklos, neturėdamos studentų, magistrantų, gali greitai prarasti ir visą iki šiol sukauptą mokslinį potencialą. Tai būtų dar vienas smūgis mūsų visai žemės ūkio sričiai. Ar tikrai turėtume tapti ta šalimi, kurios didelę šalies eksporto dalį sudaro žemės ūkio produktai, tačiau specialistai būtų ruošiami užsienyje? Išlaikyti turimą mokslinį potencialą būtų kur kas lengviau, nei jį kurti iš naujo.
Grįžtant prie žemės ūkio reikalų, praktinis pavyzdys – vienoje rytų Lietuvos savivaldybėje dirba vos keli veterinarai. Prireikus veterinaro paslaugų ir prisiskambinus dažnai besikreipiantis ūkininkas pirmiausiai sulaukia klausimo „ar skubu? Turiu kelis skubius iškvietimus“. Tai reali gyvenimo situacija. Akivaizdu, jog veterinarijos specialistų trūksta, ypač regionuose. Todėl neišsprendus veterinarijos specialistų rengimo problemos neverta kalbėti ir apskritai apie Lietuvos žemės ūkio ir ypatingai jam svarbios gyvulininkystės potencialo didinimą.
Prie regionams ir žemės ūkiui tenkančių kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus iššūkių neabejotinai stipriai prisideda visame pasaulyje vyraujančios urbanizacijos tendencijos, atsispindinčios ir Lietuvoje. Kasmet tūkstančiai lietuvių keliasi gyventi į miestą. Tokia yra realybė, ją neigti ar jos nematyti nebūtų išmintinga. Tačiau skirtingai nuo kitų gamybos priemonių, kurias galime perkelti į miestus, žemės ūkio ir jai reikiamos pagrindinės gamybos priemonės – žemės – perkelti tikrai neįmanoma.
Tai ką daryti? Ko imtis, jog šalies žemės ūkio sektoriuje ir kaimiškose vietovėse netrūktų reikiamų specialistų? Faktai tokie, kad į agronomo, žemės ūkio inžinieriaus, žemėtvarkininko, hidrotechninės statybos inžinieriaus ar žemėtvarkininko specialybių studijas universitetuose faktiškai priimama daug kartų mažiau studentų, nei reikalauja rinka.
Seime svarstome įvairius variantus. Diskusijų komitetuose metu buvo galima išgirsti daug pasiūlymų ir argumentų. Tarp jų – skatinamųjų stipendijų žemės ūkio studijų studentams įvedimas, studijų programų peržiūrėjimas, stojimo kartelės nuleidimas, kai kurių žemės ūkio programų įrašymas į Vyriausybės reguliuojamų prioritetinių programų sąrašą bei finansavimo joms skyrimas, papildomi mokymai mokiniams.
Ne dėl visų minėtų pasiūlymų yra sutarimas. Manau, kad dėl šių išvardintų ir kitų priemonių turinio dialogai neabejotinai tęsis su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Taip pat manau, kad, vertinant moksleivių studijų krypties pasirinkimą ir jų įstojimo į valstybės finansuojamas studijų vietas galimybę, galėtų būti vertinama ir stojančiųjų motyvacija.
Ar studijuoti žemės ūkio krypties dalykus ir užimti valstybės finansuojamą vietą būtų vertesnis ir turėtų tas, kuris, susiklosčius aplinkybėms, dėl pakankamo konkursinio balo patenka į valstybės finansuojamą vietą, ar tas, kuris į žemės ūkio specialybę stoja turėdamas didelę motyvaciją darbuotis žemės ūkyje, bet, pristigus dalies balo į valstybės finansuojamą vietą, atsisako studijų, nes neturi pakankamo finansavimo šaltinio.
Ne paslaptis, mūsų aukštojo mokslo sistema ruošia nemažai „specialistų“, kurie turi neblogus bendro lavinimo mokyklos baigiamuosius pažymius, bet kuriems jų studijuojama sritis nėra patraukli. Jau po įstojimo į n-tojo iš daugybės prioriteto tvarka sudėliotų studijų krypčių pasirinkimo vietą, nemaža dalis studijuoja joje vien todėl, kad ji yra valstybės finansuojama. Jau įstojimo metu studijuojantysis nėra užtikrintas, arba iš anksto žino, kad pabaigęs mokslus toje srityje tikrai neliks dirbti.
Deja, taip yra ir su žemės ūkio krypties pasirinkimais. Dažnai jaunuolis ar jaunuolė, kurių tėvai turi didesnį ar mažesnį ūkį ar paprasčiausiai gyvena kaimiškoje vietovėje, žino ir yra apsisprendęs, kad nori prisidėti prie šeimos ūkio, o vėliau jį perimti. O galbūt paprasčiausiai pasirinktų žemės ūkio krypties profesiją, nes nori grįžti į savo kraštą ir jame darbuotis, bet dėl prastesnių pažymių ir dalies procentinio punkto įstoti į universitetą neturi galimybių?
Mano nuomone, priėmimas į žemės ūkio ir kai kurias kitas specialybes, kuriose jau dabar trūksta specialistų, neturi būti vykdomas aklai pasikliaujant pasiekimų mokyklose rezultatais. Taip, tai yra svarbu, tačiau tai neturi būti vienas ir vienintelis atrankos kriterijus. Būkim „biedni“, bet teisingi – kaimuose vaikai iš ūkininkų šeimų jau ir ankstyvajame amžiuje prisideda prie ūkio darbų, dėl atstumo iki mokymo įstaigų ir kitų aplinkybių, galimybių skirti mokslams daugiau laiko turi kur kas mažiau nei mieste gyvenantys vaikai. Taip pat dažnai abejonių kelia ne tik ugdymo sąlygos, bet ir kokybė, nuo kurios tiesiogiai priklauso moksleivių pasiekimų lygis.
Bet ūkininkų šeimoje ar paprasčiausiai kaimiškoje vietovėje augantis moksleivis turi pavyzdį, turi supratimą, kaip veikia žemės ūkis ir potencialiai yra labiau motyvuotas ateityje užsiimti tokia veikla. Manau, vykdant atranką į tokio profilio studijas turėtų atsirasti ir motyvacijos dėmuo. Juolab, kad motyvuotas studentas įsibėgėja, atsiskleidžia ir neretai gali aplenkti tuos, kurie tokiomis studijomis nėra suinteresuoti, net jei ir įstojo geresniu vidurkiu.
Tačiau, net ir vertinant motyvaciją, reikia, kad būtų apskritai, ką vertintini, ir moksleiviai rinktųsi tokias specialybes. Daug jaunų žmonių vaizdinį apie žemės ūkį susidaro iš senosios lietuvių literatūros kūrinių, kuriuose žemdirbys vaizduojamas kaip nuolat žemę ariantis ir augalus sėjantis darbininkas, todėl kai kurios su žemės ūkio sritimi susijusios specialybės yra nepagrįstai nuvertinamos.
Vis dėlto šiais laikais geras žemės ūkio specialistas ar ūkininkas turi išmanyti išmaniąsias technologijas, žinoti ir suprasti, kaip dirbti su sudėtingais įrenginiais, mašinomis, kompiuterinėmis programomis. Tai reikalauja daug įgūdžių ir žinių.
Be to, žaliasis kursas, ekologija, klimato kaita yra temos, kurios yra aktualios dažnam jaunuoliui. O juk žemės ūkis visas šias sritis ir sujungia, o veikdamas šioje virtuvėje, gali tiesiogiai „pačiupinėti“ prasmingus ir visam pasauliui svarbius dalykus. O ir finansinė nauda, žemės ūkio srityje dirbant sąžiningai ir remiantis žiniomis, gali būti gana didelė ne tik joje dirbančiajam, bet ir valstybei.
Todėl reikalingas ir karjeros planuotojų (mokytojų) mokyklose įdirbis (perspektyvų ir naudos pristatymas), ir pačių aukštųjų mokyklų rinkodariniai sprendimai pritraukiant potencialius studentus.
Bet kuriuo atveju gerai, jog tokios diskusijos prasidėjo. Dėl to tik laimės ir žemės ūkio sektorius, ir valstybė, ir, galiausiai, patys būsimi studentai.