Iš Tuvos kilęs Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu šiaip sau nieko nedaro. Tai – žmogus, kuriuo Vladimiras Putinas besąlygiškai pasitiki. Jie – seni pažįstami. Bendražygiai. Kartu skraido į Sibirą šaudyti lokių ir pusnuogiai pozuoti fotografams. Prezidentas jį yra pagarbiai pavadinęs karo vadu, kuris prilygsta legendiniam maršalui Georgijui Žukovui. Tauta garbina Šoigu – už visa tai, ką jis jau padarė ir tai, ką galbūt dar nuveiks.

Generolas – veiksmo žmogus. Moka valdyti krizes, nuraminti mases, sutekti pajėgas. Kai reikia – perimti vairą iš aukštesnių už save pareigūnų, kurių galiojimo laikas baigėsi dėl amžiaus, nuovargio, girtuoklystės ar visų veiksnių išsyk. Jis politikoje – netgi seniau už „amžinąjį“ Putiną, tačiau sugeba elgtis taip, kad nesukeltų įtarimų nei savo aukštais reitingais, nei patirtimi ar laikysena. Iki šiol tai jam puikiai sekasi.

Rusijoje anksčiau galiojo nerašyta taisyklė – bet koks politinių ambicijų turintis ar šiaip įtakingas valdžios žmogus tiesiog privalėjo parašyti knygą. Įdomią, nuobodžią, parašytą kitų – tai visai nesvarbu. Esmė – pavardė ant viršelio ir pristatymas Maskvos knygų mugėje.
Liudas Dapkus

Niekas (iš pažiūros) nepasikeitė ir Šoigu netikėtai išleidus prisiminimų knygą „Apie vakar“. Tačiau žinant šio stratego įtaką, galimybes ir objektyviai prastėjančią padėtį Rusijoje, kyla įvairių minčių dėl jo tikrųjų tikslų. Kodėl?

Matote, Rusijoje knygų rašymas yra šis tas daugiau nei tiesiog literatūra. Kaip kad Prancūzijos karališkuose rūmuose fechtavimo menas buvo statuso įtvirtinimo, valdžios ženklas. Rusijoje anksčiau galiojo nerašyta taisyklė – bet koks politinių ambicijų turintis ar šiaip įtakingas valdžios žmogus tiesiog privalėjo parašyti knygą. Įdomią, nuobodžią, parašytą kitų – tai visai nesvarbu. Esmė – pavardė ant viršelio ir pristatymas Maskvos knygų mugėje.

Kadaise skandalingus memuarus išleido toks Boriso Jelcino apsaugininkas Aleksandras Koržakovas, parašė knygą buvęs generalinis prokuroras Jurijus Skuratovas ir daugybė kitų. Tiesa, vėliau visa tai baigėsi. Putino epochos politikai knygų neberašo. Dėl daugeliui suprantamų priežasčių.

Apie ką gali parašyti buvęs sovietų partinis sraigtas, vėliau tapęs aukščiausio rango Rusijos veikėju ir išsaugojęs statusą po prezidentų pasikeitimo? Ogi apie tai, kas buvo „vakar“.

Tai – labiau ne chronologinė, bet vertybinė sąvoka, kuri autoriui Šoigu apima gyvenimą Sovietų Sąjungoje ir Jelcino epochoje. Pasakojimai – dalykine kapota kariškio kalba, ko gero, paties ir parašyti, ir santūriai redaguoti.

Ten arba šen atsitiko tas ir anas, padaryta šis bei tas. Kartais istorijos – su kažkokia užuomina į moralą, bet dažnai skaitytojui paliekama išvadą daryti pačiam.

Šiandieninės Rusijos temos gerasis generolas apdairiai neliečia. Toje apsakymų knygoje apstu sovietmečio marazmų, taip pat – parašymų apie praėjusių laikų veikėjus. Vieną kitą sykį neutraliai minimas Jelcinas, o štai apie Putiną – nė žodžio. Tačiau dėmesį traukia viena kita keista istorija, kurioje galimai užkoduotos šio populiaraus ir labai atsargaus žaidėjo tikrosios mintys.

Šalyje, kurioje opozicija šaudoma, nuodijama ir kalinama, užuominos iš tokio lygio pareigūno gali būti traktuojamos įvairiai. Ypač – kai pasirodo knyga, kurios Kremlius nei užsakinėjo, nei laukė.
Liudas Dapkus

Pavyzdžiui, apsakymas apie jauną inžinierių, kuris pasiunčiamas į sovietijos glūdumas darbuotis statybose. Plačiosios tėvynės labui. Dirba gerai, negaili jėgų – todėl jam sekasi. Nusiperką pirmąjį aštuntos serijos „Žiguli“ tuose kraštuose, turi gerą butą ir puikią žmoną. Švenčia Naujuosius namuose su draugais, visi geria degtinę. Tik lyrinis herojus ir jo geroji pati – nė lašo. Kai draugų spaudžiamas inžinierius jau siekia butelio, žmona sudrausmina taip kalbėdama: „Serioža, mums negalima, mes turime triperį“. Toliau – viena nedaugelio išvadų, tarsi paaiškinanti, kad čia ne kažkoks anekdotas. Trumpa pastraipa padeda skaitytojui susivokti vertybėse: „Ji tai pasakė taip natūraliai ir inteligentiškai, kad visiems pasirodė, jog paprasčiau ir elegantiškiau nebūtų pasakiusi nė pati Anglijos karalienė. Ir dar visiems tapo aišku, kad tai – labai tvirta šeima“.

Ar generolas norėjo tik papasakoti vieną iš daugelio jo gyvenime nutikusių istorijų? O gal tai – užuomina (knygoje jų yra ir daugiau), kad reikia kalbėti atvirai, neslėpti nuorūkų po kilimu ir neįsivaizduoti rožių krūmo ten, kur auga tik usnys? Šalyje, kurioje opozicija šaudoma, nuodijama ir kalinama, užuominos iš tokio lygio pareigūno gali būti traktuojamos įvairiai. Ypač – kai pasirodo knyga, kurios Kremlius nei užsakinėjo, nei laukė.

Kas pakeis Putiną? Šis klausimas gali skambėti keistai ne tik rusams, kurie ką tik su džiaugsmu, nuostaba ar nusivylimu stebėjo konstitucines rekonstrukcijas, suteikiančias galimybes jam eiti pareigas tiek, kiek tik pats norės.

Vis dėlto, po trejų metų prezidento rinkimai Rusijoje įvyks. Jiems artėjant Kremliui teks apsvarstyti galimą rokiruotę valdžios viršūnėje. Vėl dalyvauti rinkimuose? Ar leisti pavaldyti patikėtiniui – kaip tai jau sykį buvo padaryta? Jei taip – tai kuriam?

Kai šitiek metų statai valdžios piramidę, staigmenų ir nusivylimų tikimybė susitraukia. Todėl akivaizdu, kad laikinas įpėdinis yra kažkur šalia. Ministras pirmininkas Michailas Mišustinas, kuris sugeba suderinti jėgos struktūrų atstovų ir gremėzdiškos valdininkų armijos interesus? Populiarusis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, kurį garbina ne tik sostinės, bet ir tolimų regionų atstovai? Ar visgi senas geras (tiesa, keleriais metais už Putiną jaunesnis ir gal net geresnis) generolas, medžiotojas, rašytojas? Sergejus Šoigu.

Pastarieji metai – nesėkmingi Putino režimui. Naftos kainos kritimas, rublio nuvertėjimas, neįvertintas ir nuo visuomenės slėptas virusas, įvykiai Baltarusijoje, Aleksejaus Navalno istorija, seniai neregėti masiniai protestai, nieko gera nežadanti naujojo JAV prezidento laikysena.

Visa tai gali būti tik preliudija kur kas rimtesniems išmėginimams. Tokiems, kuriuos efektyviai sprendžia vyrai su antpečiais.

Rusija nėra vieno asmens valdoma imperija. Tai veikiau gremėzdiška, klampi biurokratinė mašina, kuri veikia pagal savo šventas tvarkas ir taisykles. Tiksliau sakant – neveikia, bet dažnai tik imituoja veiklą.
Liudas Dapkus

Nepakeičiamo ir amžino Putino mitas – jo paties sukurto propagandinio aparato pučiama migla. Mitas yra ir to žmogaus galimybės daryti įtaką šios milžiniškos ir per amžius sunkiai suvaldomos teritorijos procesams.

Rusija nėra vieno asmens valdoma imperija. Tai veikiau gremėzdiška, klampi biurokratinė mašina, kuri veikia pagal savo šventas tvarkas ir taisykles. Tiksliau sakant – neveikia, bet dažnai tik imituoja veiklą. Todėl daugybė pompastiškų Kremliaus projektų yra uždusę ankstyvose gimdymo stadijose, korumpuotiems pribuvėjams abejingai stebint tas konvulsijas.

Net tokie „prestižiniai“, tarptautinio dėmesio sulaukę projektai kaip olimpinės žaidynės, pasaulio futbolo čempionatas ar Krymo tiltas, kuriuos asmeniškai kuravo prezidento patikėtiniai, neapsiėjo be skandalingų ar net gėdingų epizodų.

Kur jau ten kiti mažiau žinomi užmojai, menkai prižiūrimi ir lengviau pavagiami pinigai? Vienas tokių – tiltas per Amūro upę į Kiniją. Rusų statomas ir stabdomas nuo 2007 metų, nors kinai savąją (didžiąją) dalį užbaigė dar 2016-aisiais. Arba kitas užtrukęs amžiaus projektas – sujungti greitkeliu du didžiausius šalies miestus, kad iš Piterio į Maskvą ir atgal nebereikėtų važinėti varganu vos dviejų juostų keliu.

Tačiau daugiausia pinigų pavogta iš naujos kosminių raketų starto aikštelės statybų Tolimuosiuose Rytuose. Vien tik oficialiais duomenimis, ten korupcinėse schemose dalyvavo mažiausiai tūkstantis žmonių, padaryta 17 tūkst. teisės aktų pažeidimų ir pasisavinta ne mažiau kaip 150 mln. dolerių.

Putiną supantys saugumiečiai, valdininkai ir propagandos meistrai tinkamai atlieka savo užduotis, tačiau situacija šalyje ir aplink ją sparčiai keičiasi. Ar generolas Šoigu tinkamas vairuoti šitą griozdą?
Liudas Dapkus

Šviesios atminties senatorius, Lietuvos draugas Johnas McCainas Rusiją yra pavadinęs degaline, kuri tik dedasi valstybe. Ko gero, baigiantis eilinei Putino kadencijai apsimetinėti šalimi bus dar sunkiau, todėl prisireiks kažko – kad ir laikino – susikaupusioms problemoms spręsti.

Putiną supantys saugumiečiai, valdininkai ir propagandos meistrai tinkamai atlieka savo užduotis, tačiau situacija šalyje ir aplink ją sparčiai keičiasi. Ar generolas Šoigu tinkamas vairuoti šitą griozdą? Ar patiks žmonėms jo stilius?

Atsakymas – kitame jo knygos skyriuje. Kartą premjeras Černomyrdinas išsikvietė Šoigu ir pranešė, esą vienas gubernatorius skundžiasi, kad jis taikosi užimti ano veikėjo vietą. O tada geraširdiškai patarė: susirask ir pasiųsk na... Šiam jau einant durų link sustabdė šūktelėjęs „Žinai, neieškok. Aš pats susirasiu ir jį pasiųsiu“.

Tas keistas apsakymas neturi moralo, tačiau skaitytojas ir rinkėjas gali neabejoti: šitaip rašantis ir mąstantis tikrai gali valdyti valstybę.