Be abejo, pats svarbiausias įvykis, kad Ramūnas Karbauskis paskelbė apie valstiečių Šešėlinę Vyriausybę, kurioje jis pats sau prisiskyrė Šešėlinio Premjero pareigas. Akivaizdu, kad šio fakto esminė žinia yra ne tai, kad R. Karbauskis save pasiskelbė Šešėliniu Premjeru, bet tai, kad visoje Šešėlinėje Vyriausybėje neliko vietos buvusiam valstiečių Premjerui Sauliui Skverneliui ir jo komandai.

Tačiau ne šis lietuviškos politinės kasdienybės faktas mane paskatino imtis šio teksto.

Man žymiai svarbesnis nei tie lietuviškos politinės kasdienybės įvykiai pasirodė šią savaitę „Delfyje“ paskelbtas Vladimiro Laučiaus analitinis tekstas „Visa Lietuva pasuko į dešinę“, kuris labai taikliai apibrėžia kai kurias ilgalaikes Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas.

Nors V. Laučius jam būdinga maniera bando kritiškai „patraukti per dantį“ šiandieninius Lietuvos dešiniuosius, bet jis pastebi esminę tendenciją: Lietuvoje tapo populiaru ir madinga balsuoti už dešiniuosius, ir tai nieko gero nežada kairiesiems, nepaisant to, kokius lyderius sau išsirinktų ar kokį pavidalą jie bebandytų sau priskirti. V. Laučius savo tekste daro vieną reikšmingą išvadą: „Į dešinę jau senokai pasukęs Vilnius, suka kiti didesni miestai ir net miesteliai; dešiniesiems, o ne kairiesiems, simpatizuoja didieji feisbuko burbulai. Dešinumas – simpatija dešiniosioms partijoms – per pastarąjį dešimtmetį virto mada ir nerašyta gero tono taisykle, kuri skelbia, kad išsilavinęs ir kultūringas lietuvis kairiųjų palaikyti negali (jam kažkas negerai su galva, jeigu palaiko).“

Negana V. Laučiaus teksto, pranašaujančio dešiniųjų madų įsigalėjimą, pats S. Skvernelis, R. Karbauskio paliktas nuošalyje nuo Šešėlinės Vyriausybės, taip pat paskelbė panašų verdiktą apie neišvengiamą dešiniųjų dominavimą: „Jei viskas vyks kaip dabar, tai TS-LKD ir liberalai turės dar ne vieną kadenciją“.

Na ir pabaigai, verta atkreipti dėmesį į dar vieną publikaciją LRT.lt portale apie žiežirbas, skriejančias tarp trijų opozicinių partijų, iš kurios paaiškėja, kad R. Karbauskis kaltina socialdemokratų ir Darbo partijos lyderius arba vadovybės narius (G. Palucką ir A. Mazuronį) paprasčiausiu tingėjimu, o G. Paluckas kaltina R. Karbauskį tuo, kad valstiečiai yra didesni „konservatoriai“ nei pati „konservatorių partija“. Tuo tarpu A. Mazuronis teigia, kad R. Karbauskis yra tiesiog labai arogantiškas ir todėl sutarimas tarp opozicinių partijų yra neįmanomas.

Štai toks yra kairiosios pusės vaizdas: iš vienos pusės yra matoma tendencija, kad įsivyrauja mada balsuoti už dešiniuosius, iš kitos pusės tie, kurie Lietuvoje tradiciškai yra priskiriami „kairiesiems“, arba patys imasi prognozuoti dešiniesiems dar kelias valdžios kadencijas, arba yra paskendę tokiose tarpusavio intrigose, kad „kairiųjų“ perspektyva vis tiek lieka labai miglota.

Štai tokiame pastarųjų dienų fone ir norisi šiek tiek giliau panagrinėti lietuviškos kairės problematiką. Ir norisi tai padaryti ieškant atsakymų tam tikrose sisteminėse tendencijose, ne vien tik dabartinių lyderių Palucko, Karbauskio, Uspaskicho personalijose ar jų kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Lietuvos politinės „kairės“ perspektyvas ateityje apibrėš pirmiausia permainos tradicinių „kairiųjų“ rinkėjų nuotaikose, o ne permainos dabartinių „kairiųjų“ partijų lyderių (dabartinių ir būsimųjų) pasjanse.

Tuo tarpu tradicinių „kairiųjų“ nuotaikų permainas labai stipriai gali lemti ir dabartinės „dešiniųjų“ Vyriausybės politika, jeigu ši Vyriausybė imsis spręsti tai, ko jokia „kairiųjų“ Vyriausybė iki šiol nesugebėjo suprasti ir tinkamai tvarkytis.

Štai apie tokias ilgalaikes „kairiųjų“ problemas ir iššūkius „dešiniesiems“ ir norisi šiek tiek išsamiau pasvarstyti. Tam ir yra skirtas šis tekstas.

Tiesą sakant, esmines šio teksto tezes, dėstomas toliau, suformulavau dar praėjusių metų gruodžio 12 dieną, savo facebook paskyroje paskelbtame tekste: „Kairiosios bangos: pergyvenome Karbauskio bangą, kokia bus kita?“ Tuo metu toks tekstas nesusilaukė didesnio dėmesio, nes, gali būti, kad buvo paskelbtas tiesiog per anksti ir buvo susijęs tik su tuo faktu, kad R. Karbauskis tuo metu paskelbė apie savo pasitraukimą iš Seimo. Tačiau jau tuo metu formulavau tam tikras įžvalgas apie vykstančią „kairiųjų“ rinkėjų transformaciją ir šiandien matau, kad jos atitinka tiek V. Laučiaus analitines įžvalgas, tiek „kairiųjų“ partijų šiandieninę realybę. Todėl toliau ir dėstau iš esmės tas pačias mintis, kurias formulavau iš karto po naujo Seimo darbo pradžios.

******

Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos politiniame gyvenime matome kai kuriuos reguliariai pasikartojančius dėsningumus. Galime juos net vadinti bangomis. Yra toks politinio gyvenimo reiškinys, kuris, įgaudamas naujus pavidalus, nuolat pasikartoja: politinė banga pakyla, užlieja naujas teritorijas, po to atslūgsta, bet po kurio laiko jos vietą užima kita, nauja, bet labai panašios prigimties banga.

Ir visa tai Lietuvoje vyksta pirmiausia vadinamajame „kairiajame“ Lietuvos politikos flange.

Buvo Pakso banga. Praėjo. Buvo Uspaskicho banga. Sumažėjo, bet dar vis banguoja. 2016 metais atėjo Karbauskio banga. Kaip žinome, po pralaimėtų Seimo rinkimų Karbauskis jau išėjo iš Seimo.

Visos tokios bangos iki šiol turėjo panašių požymių: lyderių verslas, susijęs su Rusija; į politinę veiklą atnešami dideli pinigai (neretai visiškai neaiškios prigimties); ta pati arba labai panaši rinkėjų grupė.

Tai ta rinkėjų grupė, kurie 2004 metais (tuo metu, kai tapome ES ir NATO nariais) į mūsų užsakytos sociologinės apklausos klausimą „Ar gyvenimas sovietmečiu buvo geresnis, ar blogesnis nei dabar?“ masiškai atsakė, kad sovietmečiu buvo geriau. Kadangi iš apklausos paaiškėjo, kad tuo metu tokių atsakymų buvo daugiau nei 50 proc., mes, išsigandę jos rezultatų, tą apklausą paslėpėme giliuose stalčiuose. Iš tų pačių apklausų tuo metu paaiškėjo, kad taip galvojantys ar jaučiantys rinkėjai didžiąja dalimi yra pasiruošę balsuoti už Paksą ir Uspaskichą, tuo tarpu tarp tų, kurie žadėjo balsuoti už Tėvynės Sąjungą, taip mąstančių praktiškai nebuvo. Dar daugiau – iš tos apklausos duomenų buvo galima matyti ir tai, kad nostalgiją sovietmečiui jaučiantieji tuo metu galėjo būti apibūdinami aiškiais, juos vienijančiais požymiais: daugiau nei 50 metų amžiaus, prastas išsilavinimas, mažos pajamos, gyvena provincijoje. Tai nėra koks nors kritiškas šios mūsų piliečių grupės įvertinimas, tai yra tiesiog tuo metu egzistavusios realybės atpasakojimas.

Akivaizdu, kad po 1990-ųjų bent keletą dešimtmečių nostalgija sovietmečiui vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime ir būtent požiūris į sovietmetį dalino Lietuvą į dvi dalis: vadinamąją „kairę“ (su nostalgija) ir „dešinę“ (be nostalgijos).

Iki 2000-ųjų pradžios „kairiųjų“ rinkėjų nostalgiją sutelkdavo Algirdo Brazausko figūra, vėliau A. Brazausko „magnetinė“ galia ėmė silpti, nes net ir jam būnant valdžioje sovietmetis niekaip nesugrįždavo.

Su prabėgančiais metais nostalgija sovietmečiui bei su tuo susijęs nusivylimas ir pyktis, adresuotas permainoms, įvykusioms po Kovo 11-osios, transformavosi į sunkiau apibrėžiamą nostalgiją ir nusivylimą moderniais laikais bei savo asmenine ateitimi. „Nostalgiją sovietmečiui“ tų pačių rinkėjų sąmonėje užėmė „antimodernistinė nostalgija“. Toks nusivylimas yra būdingas ir Vakaruose paplitusiam „angry voters“ („piktų rinkėjų“) reiškiniui: globalių permainų baimė, vienijanti „baimių bendruomenes“; bet kokio „kitoniškumo“ (gėjai, migrantai, kita ideologija) perkėlimas į „priešo“ kategorijas; „kovos su priešais“ pavertimas pagrindiniu politikos tikslu; tikėjimas užpopulistiniais lyderiais ir jų „kovos su priešais“ retorika.

Visa tai jau buvo: ir Lietuvoje, ir Vakarų pasaulyje. 2016 metai: po globalios finansų krizės buvo daug nusivylimo ir baimių, Europą užplūdo pabėgėlių bangos: Britanijoje laimėjo „Brexit“ šalininkai, JAV – Donaldo Trumpo, o Lietuvoje – R. Karbauskio pergalės. Vakarų pasaulį, taip pat ir Lietuvą, tuo metu užliejo „angry voters“ banga.

Tačiau 2020-aisiais ši banga jau atslūgsta: Jungtinėse Amerikos Valstijose rinkimus pralaimi D. Trumpas, Lietuvoje – R. Karbauskis taip pat pralaimi.

Galima spėti, kad dabar, po pralaimėtų Seimo rinkimų, prasidės valstiečių bangos atoslūgis. Nes be buvimo valdžioje nebuvo ir nėra jokios kitos juos vienoje partijoje vienijančios idėjos. Pagal lietuviškus dėsningumus – valstiečiai atoslūgio neatlaikys. Į jų vietą atplūs nauja banga. Klausimas – kokia? Ir kieno?

Būtų gerai pasvajoti, kad Kremlius silpsta: nebesuvaldo Baltarusijos, Chabarovsko, pralaimi Moldovoje, todėl gal nebeturės sveikatos kelti naujoms analogiškoms bangoms Lietuvoje? Uspaskicho pastangos sukelti naują bangą su „šventu vandeniu“ ir viešais išpuoliais prieš LGBT bendruomenę, nors akivaizdžiai yra tam skirtos, bet kol kas neatrodo rimtai.

Gal kartais galima pasvajoti ir apie tai, kad sisteminiai socialdemokratai gali sugrįžti į ten, kur buvo A. Brazausko laikais ir iš kur pastarųjų dviejų dešimtmečių kairiojo flango bangų buvo išstumti? Gal, silpstant valstiečiams, tiems patiems socialdemokratams pavyktų susigrąžinti savo turėtą populiarumą tarp tų pačių rinkėjų, kurie anksčiau rinkdavosi Brazauską, po to Paksą, dar vėliau – Uspaskichą ir galų gale – Karbauskį. Gal šių rinkėjų simpatijose Karbauskio vietą užims G. Paluckas ar jo įpėdinis?

Deja, „nostalginiai“ rinkėjai nebėra Brazauskui ar sovietmečiui nostalgiją jaučiantys rinkėjai. Todėl socialdemokratų kelias atgal į šlovės laikus gali nebūti toks lengvas, nepaisant to, kas bebūtų jų lyderiu. Nes tų pačių kažkada Brazauską rinkusių rinkėjų transformacija „antimodernistinės nostalgijos“ link jau yra įvykusi, tuo tarpu dabartiniai socialdemokratai pastaruoju metu bando save transformuoti „modernios socialdemokratijos“ link.

Lietuva, nors ir vėluodama, bet žengia politinio lauko „lenkiškos transformacijos“ keliu: rinkėjus dalina nebe „sovietmečio/Sąjūdžio“ skirtis, bet „didžiųjų miestų/provincijos“, „modernystės/antimodernystės“, „atvirumo/uždarumo“ takoskyros. Socialdemokratija, kuri ir Lenkijoje, ir Lietuvoje ilgą laiką rėmėsi „tautinių komunistų“ Kwasnievski ir Brazausko nostalginiu populiarumu, Lenkijoje jau kurį laiką yra visiškai susinaikinusi ir neatrodo, kad atsigaus. Deja, bet ir Lietuvoje matome panašias tendencijas.

Lenkijoje tą patį provincijos nostalginį elektoratą iki pat 2005 metų sugebėjo mobilizuoti ir sutelkti charizmatiškasis A. Kwasnievski (Lietuvoje A. Brazauskas šį vaidmenį atliko iki pat savo pasitraukimo iš Premjero posto 2006 metais). Po to Lenkijoje į tą pačią nostalginių rinkėjų erdvę su „antimodernistine nostalgija“ įsiveržė broliai dvyniai Kaczyński’ai. Lenkijos fenomenas yra tai, kad tiek modernistinę didžiųjų miestų, tiek nostalginę provincijos rinkėjų erdves užpildė dvi to paties 80-ųjų pabaigos Solidarumo atšakos (Piliečių Platforma; Teisė ir Teisngumas): Donaldas Tuskas bei Jaroslawas ir a.a. Lechas Kaczyński’ai buvo tos pačios kartos Solidarumo veikėjai.

Lietuvos panašumas su Lenkija yra toks, kad didžiųjų miestų rinkėjų erdvėje taip pat įsitvirtino Sąjūdžio politiniai įpėdiniai: konservatoriai ir liberalai, savo atvirumu modernybei būdami panašūs į Lenkijos Piliečių Platformą. Ne veltui Tėvynės Sąjunga kartu su Lenkijos Piliečių Platforma, Vokietijos Krikščionimis demokratais yra toje pačioje europietiškoje Europos Liaudies Partijos (European Peoples Party; EPP) šeimoje, kuri save laiko centro dešiniąja.

Tačiau Lietuvos skirtumas nuo Lenkijos yra tas, kad nors tarp provincijos rinkėjų ir ten, ir ten įvyko transformacija nuo „nostalgijos sovietmečiui“ link „antimodernios nostalgijos“, tačiau Lenkijoje šios rinkėjų grupės politiniais lyderiais tapo iš Solidarumo save kildinanti Kačynskio politinė grupė su aiškia politine idėja, kuri europietiškame politiniame spektre save priskiria prie radikalios dešinės su ryškia geopolitine antikremliška orientacija. Tuo tarpu Lietuvoje šios rinkėjų grupės politinių lyderių tapatumą apibrėžia ne kokie nors ryšiai su Sąjūdžiu, ne kokia nors aiški ideologija, bet aiškūs verslo ryšiai su Rusija ir oligarchiniai veikimo būdai. Todėl ir Europos Parlamente mūsų „nostalginiai valstiečiai“ sėdi kairėje kartu su žaliaisiais, didžiausiais beribės liberalios modernybės apologetais Europoje, o buvęs valstiečių koalicijos partneris V. Tomašveskis su visomis Georgijaus juostelėmis sėdi kartu su antikremliška Lenkijos Tvarka ir Teisingumu, Europos Parlamento kraštutinėje dešinėje.

Taigi bandymai Lietuvoje susiformavusią „politinę kairę“ apibūdinti tradiciniais europietiškos „kairės“ kriterijais yra beviltiškas reikalas. Valstiečiai 2016 m. perėmė Brazausko rinkėjus, bet tai padarė ne su kairiaisiais šūkiais, o su „antimodernios nostalgijos“ šūkiais. Palucko socialdemokratus gal ir galima būtų vadinti „europietiškais kairiaisiais“, bet jų problema yra ta, kad europietiška kairė pačioje Europoje labai sparčiai praranda tradicinius rinkėjus, ir tai lemia ne kas kita, o neišvengiami poindustrinės visuomenės pokyčiai, kuriuose paprasčiausiai nebelieka vietos tradicinei europietiškai socialdemokratijai. Nes nebėra XIX amžiaus ar XX amžiaus pirmosios pusės tradicinio, kolektyvinio proletariato. Todėl Palucko socialdemokratus ir ištiko „rinkėjų badas“.

Nesiimu spėlioti, kas artimiausiu metu vyks Lietuvos „kairiajame“ politikos flange. Galiu tik prognozuoti, kad valstiečių banga atsiduos natūraliai erozijai, o socialdemokratai bandys atsikratyti „modernios socialdemokratijos“ krypties, kurią iki šiol propagavo G. Paluckas. Ar labiau tradicinis J. Olekas garantuos socialdemokratams kokią nors sėkmę, nėra jokių garantijų. Gali būti, kad atsiradusį vakuumą sieks užpildyti bandantis su „antipandeminiu vandeniu“ regeneruotis V. Uspaskichas, tačiau ir jis jau nebedemonstruoja ankstesnio entuziazmo. Todėl „kairės“ pusės perspektyva lieka miglota ir tai palieka daug erdvės tradiciniam „kairės“ chaosui.

Kaip rodo pastarųjų 20 metų Lietuvos politinio gyvenimo patirtis, nesibaigianti sumaištis „kairėje“ pusėje ir joje kylančios vis naujos, bet savo prigimtimi panašios bangos kelia ir daug sumaišties pačiame valstybės gyvenime. Todėl tiems, kuriems rūpi valstybės ateitis, tenka atsakyti į esminį klausimą – kaip mažinti erdvę tokiai sumaiščiai.

Mano įsitikinimu, tai klausimas, kuris nėra susijęs su partijų veikla, jų viešųjų ryšių kokybe, ar rinkimų kampanijų organizavimu. Tai žymiai rimtesnis klausimas, susijęs su esminiais valstybės politikos klausimais.

Ir didžiuosiuose miestuose, ir provincijoje gyvena tokie patys Lietuvos piliečiai (vilniečių dauguma vis dar yra „arba buvę kauniečiai, arba buvę kaimiečiai“, geriausiu atveju – jų tiesioginiai palikuonys), bet jie balsuoja radikaliai skirtingai. Todėl pirmiausia reikia atsakyti į esminį klausimą – kas lemia tokį balsavimo skirtumą? Mano atsakymas yra paprastas – skirtinga žmonių savijauta. Lietuvoje politikai tai priima, kaip dalyką, kurio negalima pakeisti. Mano įsitikinimu, tai yra didelė klaida. Bet norint tai pakeisti, iš politikų reikia ne kitokių viešųjų ryšių, o kitokios valstybinės politikos.

Ir šioje vietoje ateiname prie paradoksalaus, bet žinomo fakto – Lietuvoje kitokią valstybės politiką, jos naujus bėgius gali nutiesti tik konservatoriai ir koalicijoje su jais esantys liberalai. Taip buvo iki šiol, per visus 30 Nepriklausomybės metų. „Kairiuosiems“ rinkėjams atstovaujantys politikai, gavę valdžios mandatą, tokiais bėgiais sugeba pavažiuoti, kartais ir visai sėkmingai, bet naujų bėgių iki šiol nėra tiesę.

Štai todėl konservatoriams, šį kartą suformavus Vyriausybę, tenka didžiausias uždavinys, kurio iki šiol dešinieji (o tuo labiau – ir kairieji) nebandė spręsti: įgyvendinti tokią valstybės politiką, kad žmonių, gyvenančių provincijoje, ir gyvenančių miestuose savijautos skirtumas sparčiai mažėtų. Gyvenimas provincijoje turi savo privalumų, gyvenimas didmiesčiuose turi savo žinomų trūkumų, ir atvirkščiai. Šiame tekste nesiimsiu aiškinti, kokios valstybės politikos reikia, kad tas savijautos skirtumas mažėtų, bet akivaizdu, kad be valstybės politikos pokyčių nebus pokyčių ir žmonių savijautoje.

Valstybės politikos, nukreiptos į regionus ir provinciją, iki šiol nepakeitė vis naujos tokios pat prigimties bangos „kairėje“ pusėje, susietos su vis naujais oligarchais, kurių turtų kilmė dažniausiai vedė į Rusiją.

Po Karbauskio bangos yra galimybė pasiekti, kad nauja „kairioji“ banga nebebūtų tokia kelianti sumaištį visame valstybės gyvenime, bet tam reikia normalios „dešiniosios“ valstybės politikos bangos, kuri pagaliau pasiektų ir provinciją.

Kaip Lenkijoje Solidarumo įpėdiniai pakeitė provincijos „kairiąją“ orientaciją, taip ir Lietuvoje laikas Sąjūdžio įpėdiniams pasiekti, kad mūsų provincijos rinkėjų nebeblaškytų „kairiosios“ pusės chaoso bangos.

Ir tai galima padaryti!