Leidykla „Briedis“ pristato istoriko, Harvardo universiteto profesoriaus Serhiijaus Plokhyjaus knygą „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“.

Remdamasis naujais šaltiniais, knygoje „Černobylis“ autorius pasakoja dramatiškas ugniagesių, mokslininkų ir karių, didvyriškai gesinusių branduolinio pragaro liepsnas, istorijas. Jis atskleidžia sovietų branduolinės pramonės ydas, šią nelaimę susiedamas su autoritariniu Komunistų partijos valdymo pobūdžiu, režimo vykdoma mokslinės informacijos kontrole ir ekonominio vystymosi iškėlimu aukščiau už viską.

Prieš dvejus metus Lietuvoje filmuotas didelio pasaulinio populiarumo sulaukęs bendras britų ir amerikiečių serialas „Černobylis“. Serialo žiūrovai gali palyginti filmo faktus su žymaus istoriko Harvardo universiteto prof. S. Plokhyjaus knyga.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kaip ir daugelis kitų Černobylio elektrinėje, Legasovas situaciją, kurią sukėlė branduolinė avarija, palygino su Antruoju pasauliniu karu. Visgi jo palyginimas su Didžiuoju Tėvynės karu (SSRS buvo žinomas kaip sovietų ir vokiečių konfliktas), kuris buvo itin mitologizuojamas sovietų propagandos, siekė toliau nei Raudonosios armijos karių ir Černobylio pasekmių likvidatorių pademonstruotas pasiaukojimas. Jis taip pat kalbėjo apie sovietų sistemos nepasiruošimą, kaip elgtis abiejų šių siaubingų įvykių akivaizdoje: branduolinės avarijos ir karinės katastrofos, į Sovietų Sąjungą 1941 metų vasarą įsiveržus naciams.

„Elektrinėje nebuvo jokio pasirengimo! – prisimindamas kalbėjo Legasovas. – Tokia netvarka! Toks siaubas! Kaip ir keturiasdešimt pirmaisiais. Lygiai taip pat. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmieji, tik dar blogiau. Tas pats Brestas, ta pati drąsa, ta pati neviltis, bet toks pat nepasirengimas.“ Pastarąja nuoroda užsimenama apie didvyrišką Raudonosios armijos karių Bresto tvirtovės, esančios vakarinėje Baltarusijoje, gynybą pirmosiomis vokiečių invazijos savaitėmis.

Kaip vyriausiasis mokslinis patarėjas, Černobylyje kritinėmis dienomis iš karto po avarijos Legasovas buvo atsakingas už daugelį esminių sprendimų, priimtų valstybinės komisijos. Vienas jų buvo jo siūlymas reaktorių palaidoti po tūkstančiais tonų smėlio, molio ir švino. Ši užduotis buvo įvykdyta sraigtasparnių pilotų sveikatos, o galiausiai ir gyvybių kaina, bet kai kurie Legasovo kolegos visą šį sumanymą laikė tik gyvybių ir išteklių švaistymu. Smėlio kalnas virš degančios reaktoriaus „burnos“ nepadarė nieko radiacijos lygiui sumažinti, daugelio manymu, tai tik padidino grėsmę, kad reaktorius perkais ir išsilydys antrą kartą. Legasovas iki galo gynė savo sprendimus, bet Černobylis ne tik suniokojo jo kūną – jis gavo maksimalią leistiną 25 rentgenų dozę pakartotinai ir ne vieną kartą, – bet ir užkrovė didžiulę slegiančių minčių naštą apie jo vaidmenį statant į pavojų kitų žmonių sveikatą ir gyvybę.

Legasovas parengė ataskaitą, kurią pristatė Vienoje 1986 metų rugpjūtį. Jis pasijuto pakylėtas ir patikėjo, kad gali pagerinti sovietų atominių elektrinių saugumą, bet tai, kaip sugrįžus jis buvo pasitiktas Maskvoje, jį sugniuždė. Valdininkija buvo nepatenkinta: atskleisdamas sovietų branduolinės programos paslaptis, jis nuėjo per toli. Buvo nepatenkinti ne tik partijos lyderiai, bet, dar svarbiau, jo paties vadovybė branduolinėje pramonėje ir kolegos Kurčiatovo institute. Pastarieji ant Legasovo niršo pasijutę jo išduoti. Savo ruožtu Legasovas buvo įsitikinęs, jog pasielgė teisingai savo šalies ir pasaulio atžvilgiu. Asmeniškai jis ėmė gailėtis, kad nenuėjo dar toliau. Vėliau jis savo draugams sakė: „Aš Vienoje pasakiau tiesą, bet ne visą tiesą.“ Savo ataskaitoje Legasovas dėl avarijos kaltino beveik išimtinai už jėgainę atsakingus asmenis. Jis nekalbėjo apie paties reaktoriaus defektus, dėl kurių galimai rimta avarija išaugo į branduolinę katastrofą. Tai buvo dar vienas jo sąžinę slegiantis sopulys.

Oficialiai Legasovui teko 100 remų radiacijos, bet nei jis, nei jo gydytojai nežinojo tikrųjų skaičių ir masto. Kai buvo Černobylyje ir eidavo į pavojingiausias elektrinės zonas, jis dažnai palikdavo savo dozimetrą. Pirmuosius ligos simptomus jis pajuto vasarą, kai rengė ataskaitą Vienos konferencijai. 1986 metų lapkritį jis buvo pakviestas prisijungti prie politbiuro narių, susirinkusių virš Lenino mauzoliejaus vykstant paradui, surengtam Raudonojoje aikštėje bolševikų revoliucijos metinėms paminėti – didžiulė garbė, kuri galėjo tekti sovietų mokslininkui, bet jo sveikata jau buvo pašlijusi, todėl dalyvauti negalėjo. Legasovo žmona Margarita užvedė sveikatos dienoraštį ir jame ėmė žymėti simptomus: pykinimas, galvos skausmai, išsekimas. Tyrimai rodė jo kraujyje padidėjusį baltųjų kūnelių kiekį – tai reiškė kaulų čiulpų aktyvumo prislopimą ir ūminę spindulinę ligą.

1987 metų gegužę gydytojai Legasovo kraujyje aptiko mielocitų – jaunų ląstelių, kurios turėtų būti kaulų čiulpuose, bet atsidūrusios kraujyje parodė, kad yra atsiradusi rizika vystytis vėžiui. Sveikatai prastėjant ir patyrus didžiulį nusivylimą dėl kolegų atsisakymo jį rinkti į Kurčiatovo instituto akademinę tarybą, Legasovas atsigulė į ligoninę gydytis spindulinės ligos. Apimtas nevilties, jis nusprendė nutraukti savo gyvenimą perdozuodamas migdomųjų. Tik medikų personalo budrumas išgelbėjo jam gyvybę: gydytojai išplovė skrandį, kol migdomieji dar buvo nespėję padaryti savo juodojo darbo. Legasovas bandė Černobylį palikti praeičiai ir pradėti gyvenimą iš naujo. Lengviau buvo pasakyti, nei padaryti.

Legasovui gydantis Maskvos ligoninėje, Černobylio atominės elektrinės valdytojai, kuriuos politbiuras nusprendė buvus vieninteliais atsakingais už atominę avariją – ką Legasovas buvo paskelbęs visam pasauliui Vienoje, – stojo prieš teismą.

Buvo nuspręsta bylos nagrinėjimą vykdyti pačiame Černobylyje, 30-ies kilometrų draudžiamojoje zonoje. Oficialus tokio sprendimo pagrindas buvo sovietų teisinė nuostata, reikalaujanti, kad bylos nagrinėjimas vyktų vietoje, kurioje įvyko įtariamas nusikaltimas. Tai buvo pagrįsta teisiškai, tačiau pasirinkimas visgi atrodė keistas. Radiacijos lygis Černobylyje vis dar buvo itin aukštas. Nors asfaltas nuo kelių ir šaligatvių buvo pašalintas ir užkastas, radioaktyvioji tarša buvo persisunkusi visur, ypač naujai nutiestų kelių pakraščiuose. Miesto centre žurnalistai pastebėjo įmontuotus stacionarius dozimetrus. Bet kas, norintis patekti į patalpas, kuriose vyko teismo procesas, pirmiausia turėjo nusiplauti avalynę specialiose prie įėjimų pastatytose vandens talpyklose. Toks draudžiamojoje zonoje įvestas saugos režimas vadovybei padėjo visiškai kontroliuoti, kas vyko patalpose, kur buvo nagrinėjama byla, ir aplink jas.

Vietos kultūros centras virto teismo sale ant langų įtvirtinus metalinius strypus, užuolaida atskyrus sceną nuo salės sėdimosios zonos ir pertvarkius sėdimąsias vietas. Salėje galėjo susėsti du šimtai žmonių ir ji visada būdavo pilna – posėdžiuose, kai tik nebuvo užimti, dalyvaudavo atominės elektrinės operatoriai ir kiti personalo nariai. Vienas jų, Nikolajus Karpanas, rašė užrašus, kuriuos vėliau publikavo. Teismo procesas truko aštuoniolika dienų, nuo 1987 metų liepos 7-osios iki 29-osios, žurnalistams buvo leista dalyvauti tik dviejuose posėdžiuose. Pirmąją, atidarymo, dieną jie išklausė prokuroro pareiškimą, paskutinę išgirdo verdiktą. Žurnalistai šmaikštavo, kad tai buvo „atviras“ teismo procesas „uždaroje“ zonoje.

Už saugumo taisyklių pažeidimus ir aplaidumą buvo teisiami šeši Černobylio elektrinės valdytojai ir saugos pareigūnai. Kaltinamųjų suole atsidūrė buvęs elektrinės direktorius Viktoras Briuchanovas, buvęs vyriausiasis inžinierius Nikolajus Fominas ir jo pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, kurie balandžio 26-osios rytą prižiūrėjo ketvirtojo bloko išjungimą, po kurio kilo sprogimas. Jie buvo pagrindiniai įtariamieji, suimti gerokai iki teismo proceso, ir dabar sėdėjo už to paties stalo salės centre. Kiti kaltinamieji – elektrinės reaktoriaus padalinio viršininkas Oleksijus Kovalenka, naktinės pamainos, kai įvyko avarija, vadas Borisas Rogožkinas ir branduolinio saugumo administracijos pareigūnas Jurijus Lauškinas – buvo pasodinti atskirai.

Pagrindinis kaltinamasis Viktoras Briuchanovas visai nesistebėjo atsidūręs teisiamųjų gretose. Pirma jo mintis, išvydus ketvirtojo bloko sprogimo sukeltą vaizdą, buvo tai, kad sės į kalėjimą. Turima ilgametė patirtis būnant sovietų vadovu pramonės sferoje jį išmokė, jog visada pirmas už bet kokį stambesnio masto incidentą kaltinamas direktorius ir, jeigu tai yra gana rimta, jis sėda į kalėjimą. 1986 metų liepos politbiuro posėdyje priimtas sprendimas jį pašalinti iš Komunistų partijos „už esmines klaidas ir nusižengimus darbe, sąlygojusius rimtų pasekmių sukėlusią avariją“, atvėrė duris jį suimti. KGB pareigūnas, įsakęs Briuchanovą areštuoti rugpjūtį, pasakė, kad jam geriau bus kalėjime. Katastrofos dydis šokiravo visuomenę, kuri ieškojo atpirkimo ožio, o buvęs elektrinės direktorius buvo lengvas taikinys. Vieno Briuchanovo tardymo metu kabinete pasirodė jam lig tol nežinomas KGB pareigūnas, kuris pasakė: „Aš pats jus nušaučiau.“ Briuchanovas atsakė: „Na, tai pirmyn – liepkite man atsistoti ir šaukite!“ Tuo metu jis jau buvo pasirengęs beveik viskam.

Briuchanovas jau buvo bene metus prasėdėjęs KGB kalėjime Kijeve. Tik po arešto jį apžiūrėjo gydytojai, kurie pranešė, jog jam teko apie 250 remų radiacijos – dešimt kartų daugiau negu likvidatoriams leidžiama dozė. Briuchanovas kentėjo nuo ūminio radiacinio sindromo – jį labai dažnai apimdavo galvos skausmai ir kankindavo nepakeliami skausmo priepuoliai srityje už ausų. Didžiąją dalį laiko iki teismo jis praleido vienutėje – tai buvo blogiausia įsivaizduojama įkalinimo forma. Tik kartą jam buvo leista pasimatyti su žmona Valentina. Likusi šeima – paauglys berniukas ir vyresnioji dukra, kuri po Černobylio avarijos praėjus keturiems mėnesiams pagimdė mergaitę, – turėjo priimti ir kęsti visiškai apsivertusio gyvenimo negandas. Lig tol viena labiausiai gerbiamų šeimų Pripetėje Briuchanovų šeima dabar buvo atstumta daugelio jų buvusių draugų ir kaimynų. Po skubios Pripetės evakuacijos jie neteko beveik viso savo turto. Tik rugpjūtį, po Briuchanovo arešto, Valentinai buvo leista nueiti į savo butą ir pasiimti kai kuriuos daiktus. „Pirmiausia įsimečiau dozimetrą, – prisimindama pasakojo ji. – Jis davė leidimą paimti kelis daiktus ir knygas. Kiekvieną knygą apvalėme šluoste, pamirkyta silpname acto tirpale. Buvo manoma, kad tai neutralizuoja radiaciją.“ Lyg to dar būtų negana, teismo sprendimu buvo įšaldyta Briuchanovo banko sąskaita, į kurią jis iki arešto buvo pervedęs savo mėnesio atlyginimą ir atostoginius pinigus.

Valentina nuslėpė vyro suėmimo faktą nuo dukters, kuri tuo metu krūtimi maitino kūdikį. Kad išlaikytų save ir paauglį sūnų, Valentina grįžo dirbti į Černobylio elektrinę, kur padėjo eksploatuoti likusius reaktorius, kurie vėl buvo paleisti 1986 metų rudenį. Jai buvo leidžiama dirbti be laisvadienių ir atostogų, kadangi ji norėjo visada būti užsiėmusi, kad negalvotų apie nelaimę ir tai, kas dabar laukė jos vyro. Ši strategija davė priešingų rezultatų: Valentinos kraujo spaudimas pakilo iki pavojingai aukštos ribos ir vieną dieną jos kolegos iškvietė greitąją pagalbą – ji buvo išvežta į ligoninę.

Valentina turėjo ieškoti įvairiausių būdų, kaip kovoti su stresu ir Černobylio palikta trauma. Galiausiai ji naujai atrado savo tikslą gyvenime vėl atsidavusi šeimai. Lūžio taškas įvyko, kai kartą ją viena gydytoja apkabino per pečius ir paragino suimti save į rankas – ji vis dar turėjo šeimą, kuria reikėjo pasirūpinti. Valentina jos žodžius priėmė į širdį. Dorotis su krize jai padėjo dar vienas epizodas. „Esu labai dėkinga vienai moteriai iš Pripetės, – pasakojo ji. – Kartą, kai pasikūkčiodama ėjau nuo autobusų stotelės, prie manęs priėjo moteris, apkabino ir pasakė: „Valiuša, kodėl verki? Juk Viktoras gyvas, tai svarbiausia! Tik pažiūrėk, kiek po Černobylio čia atsirado kapų.“ Valentina dabar buvo pasiryžusi kovoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl vyro. Ji įtikino jį pasisamdyti advokatą – be galo prislėgtas ir apimtas fatališkų nuotaikų, iš pradžių jis prieštaravo netgi tam.

Pradžioje numatytas 1987 metų pavasarį teismo procesas buvo atidėtas dėl vieno kaltinamųjų – buvusio vyriausiojo inžinieriaus Nikolajaus Fomino – nestabilios psichikos būklės. Jis buvo suimtas 1986 metų rugpjūčio 13-ąją, tą pačią dieną kaip ir Briuchanovas. Tai nutiko netrukus, kai jis buvo išrašytas iš Maskvos 6-osios ligoninės, kurioje buvo gydomas nuo apsinuodijimo radiacija. Arešto sukelta trauma kartu su ūminio radiacinio sindromo keliamais negalavimais privedė Fominą prie depresijos. 1987 metų kovą dar būdamas kalėjime jis sudaužė savo akinius ir bandė stiklo šukėmis persipjauti venas. Gydytojai jį išgelbėjo ir jau 1987 metų liepą jis buvo gana stabilios būklės dalyvauti bylos nagrinėjime.

Černobylio kultūros centro salėje Briuchanovas ir Fominas buvo pasodinti iš kraštų asmeniui, daugelio laikomam tikruoju katastrofos sukėlėju – Fomino pavaduotojui Anatolijui Diatlovui, kuris buvo atsakingas už nelemtą turbinų bandymą, vykdytą naktį, kai įvyko sprogimas. Kaip ir Fominas, Diatlovas buvo gydomas 6-ojoje ligoninėje, bet jis buvo paleistas tik 1986 metų lapkričio pradžioje. Gydytojai įvertino, jog jam teko 390 remų radiacijos dozė. Iš ligoninės jis išvyko su atviromis žaizdomis ant kojų – radiacijos sukeltais nudegimais, atsiradusiais balandžio 26-osios naktį. Nuo pat pradžių Diatlovą kriminalistikos tyrėjai matė kaip pagrindinį avarijos kaltininką. Taip pat buvo pradėtas ketvirtojo bloko pamainos vadovo Aleksandro Akimovo ir reaktoriaus operatoriaus Leonido Toptunovo nusikaltimo tyrimas, bet jis buvo nutrauktas abiem mirus 1986 metų gegužę. Diatlovas sirgo, bet buvo gyvas. Jis buvo suimtas gruodžio 4 dieną, praėjus mėnesiui po išleidimo iš ligoninės.

1987 metų birželį, kai viskas buvo parengta bylos nagrinėjimui, Briuchanovas, Fominas ir Diatlovas iš KGB kalėjimo Kijeve buvo perkelti į regiono kalėjimą Ivankive – mieste, esančiame 50 kilometrų į pietus nuo Černobylio, kuriame buvo įsikūrusi valstybinės komisijos, vadovaujančios nelaimės pasekmėms tvarkyti, centrinė būstinė. Iš jo jie kiekvieną dieną buvo vežami į Černobylį į teismo posėdžius. Briuchanovas ir buvę jo pavaldiniai buvo kaltinami pažeidę tris Sovietų Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnius. Pirmajame kalbama apie saugumo nuostatus įstaigose, kuriose egzistuoja sprogimo rizika; antrajame – piktnaudžiavimą įgaliojimais, pasireiškiantį informacijos užlaikymu apie tikruosius avarijos mastus; trečiajame – aplaidumą, dėl kurio valdytojai, kaip manoma, nesugebėjo tinkamai apmokyti ir informuoti elektrinės personalo.

Viktoras Briuchanovas neprisipažino kaltu dėl pirmųjų dviejų kaltinimų. Jis tvirtino, kad jokiuose nurodymuose atominė elektrinė nebuvo apibrėžiama kaip įstaiga, kurioje egzistuoja sprogimo rizika: nei įstatymų leidėjai, nei pramonės lyderiai, išdavę veikimo instrukcijas, nesvarstė idėjos, kad reaktorius gali sprogti. Dėl antro kaltinimo punkto jis pareiškė, kad jis geriausiai, kiek leido galimybės, informavo vadovybę apie tai, kas vyko atominėje elektrinėje, bet jo siūlymas evakuoti Pripetės gyventojus buvo ignoruojamas. Labiausiai jam bausmę užtraukiantis įrodymas buvo raštas, kurį jis pasirašė balandžio 26-osios rytą. Jame nurodomas žemiausias radiacijos lygis elektrinėje, gautas iš rodmenų, kurie jam tuo metu buvo prieinami. Į prokuroro klausimą, kodėl nebuvo informacijos apie 200 rentgenų per valandą rašte partijos ir sovietų valdžios organams, Briuchanovas atsakė: „Aš rašto atidžiai neskaičiau, žinoma, kad tai turėjo būti nurodyta.“ Nors Briuchanovas bandė kiek galėdamas apsiginti, jis žinojo, kad ir ką sakytų ar darytų bylos nagrinėjimo metu, jo likimas jau buvo nuspręstas Maskvoje. „Buvo akivaizdu iš anksto, kad būsiu nubaustas“, – vėliau pasakė jis, prisimindamas savo mintis teismo proceso metu.

Briuchanovas prisipažino, kad prisiima kaltę dėl neapdairumo, kadangi avarija įvyko jam esant. „Esu kaltas kaip vadovas, kuris kažką pražiūrėjo, buvo neapdairus ar kažko nesugebėjo. Suprantu, jog tai rimta avarija, bet visi dėl jos šiek tiek kalti“, – teismui pasakė jis. Briuchanovo dalinės atsakomybės už avariją prisiėmimas padarė teigiamą įspūdį teisėjams, nors visi žinojo, kad jis tiesiogiai nebuvo įsitraukęs į balandžio 26-osios įvykius. „Žinote, pirmą kartą susiduriu su tokiu ramiu, susitvardančiu kaltinamuoju, – asmeniškai Valentinai Briuchanovai pasakė vienas teisėjas, – nors akivaizdu, jog jis prislėgtas. Tikras vyras!“

Nikolajaus Fomino strategija buvo visiškai kitokia. Kalėjimo gydytojų išgelbėtas ir sugrąžintas į gyvenimą po nepavykusio bandymo nusižudyti dabar jis buvo visiškai atsigavęs ir neatsisakė galimybės kaltę dėl avarijos suversti savo pavaldiniams. Jo gynybos versija buvo gan paprasta: turbinos bandymo programa, kurią jis patvirtino, buvo gera, o sprogimas ketvirtajame bloke niekada nebūtų įvykęs, jei Diatlovas ir Akimovas būtų jos laikęsi. „Esu įsitikinęs, jog ne dėl programos kilo avarija“, – teismui pasakė jis. Kai prokuroras paklausė, kas, jūsų manymu, kaltas dėl avarijos, Fominas atsakė: „Diatlovas ir Akimovas, kurie leido nukrypimus nuo programos.“

Anatolijus Diatlovas, vadovas, tiesiogiai atsakingas už turbinos bandymo programoje nustatytų sąlygų pažeidimus, atsisakė sekti Fomino pėdomis ir apkaltinti savo pavaldinius, kurie jau buvo mirę ir labai tikėtina, jog būtų tapę pagrindiniais atpirkimo ožiais. Diatlovas pasirinko kitokį, daug kilnesnį kelią, bet kartu tokį, kuris kėlė pavojų ir vadovybei. Jis pripažino savo kaltę dėl valdymo instrukcijų pažeidimų, tokių kaip mažiau nei penkiolikos valdymo strypų palikimas aktyviojoje reaktoriaus zonoje, nesugebėjimas atstatyti reaktoriaus galios iki 700 megavatų terminės energijos (MWt) po netikėto galios praradimo, kaip nurodoma testavimo programoje, delsimas paspausti avarinio išjungimo mygtuką (AZ-5), kad būtų sustabdyta reakcija.

Tačiau Diatlovas buvo nepalaužiamas tvirtindamas, jog nė vienas šių pažeidimų negalėjo sukelti sprogimo, jei reaktorius būtų patikimos techninės būklės. „Jei būtume paspaudę mygtuką anksčiau, avarija būtų įvykusi anksčiau, – teigė Diatlovas. – Tai reiškia, kad avariją nulėmė reaktoriaus būklė. Daviau nurodymą sustabdyti reaktoriaus galią esant 200 megavatų [terminės energijos], kadangi maniau, kad reaktorius atitinka visus saugumo standartus, pripažįstamus SSRS.“ Iš tiesų Diatlovas kaltino RBMK reaktorių, kuris pasirodė toli gražu neapsaugotas nuo sprogimo dėl teigiamo galios reaktyvumo efekto, reiškiančio, kad reakcija jame gali pagreitėti, kai valdymo strypai yra įvesti į aktyviąją zoną, – kūrėjus. Diatlovas viešai pažėrė kaltinimų reaktoriaus projektuotojams, kuriuos daugelis šioje pramonėje ir politiniame elite žinojo būsiant išteisintus.

Galiausiai Diatlovas padarė išvadą, jog nei pagrindinis pirmininkaujantis teisėjas, sovietų Aukščiausiojo Teismo narys Raymondas Brize´as, nei pagrindinis prokuroras Jurijus Šadrinas, vyriausiasis Sovietų Sąjungos generalinio prokuroro patarėjas, nebuvo suinteresuoti atskleisti tiesą apie sprogimą. Iš tiesų jie apsaugojo RBMK reaktorių kūrėjus nuo atsakomybės, iš bylos prieš elektrinės valdytojus pašalindami visą medžiagą, susijusią su reaktoriaus konstrukcija, ir ją priskirdami prie atskiros nusikalstamos bylos, reikalaujančios tolesnio tyrimo. Branduolinės energetikos ekspertų komisiją, teismo pakviestą nagrinėti sprogimo priežastis, daugiausia sudarė už RBMK reaktorių konstrukciją atsakingų institucijų atstovai, o liudytojų iš Černobylio, atominės elektrinės operatorių ir inžinierių, pateikiami įrodymai dažnai buvo teisėjų ignoruojami.

Briuchanovas manė, jog naujoji elektrinės vadovybė tikslingai surengė aukščiausiojo personalo susirinkimą elektrinėje, kad šis sutaptų su teismo verdikto paskelbimu, siekdama išvengti skandalingo protesto prieš jį. Nepaisant to, ant prašymo dovanoti Briuchanovui pasirašė daugiau nei penki šimtai darbuotojų. Kaip vėliau rašė Diatlovas, „jau 1987 metų liepą daugeliui buvo aišku, jog kaltinimų personalui pateikimas buvo neteisėtas. Liudytojai žinojo, kokių priemonių imamasi, siekiant modernizuoti likusius reaktorius, jas aptarinėjo ir darė savo išvadas“. Jis kalbėjo apie RBMK reaktoriuose padarytus pakeitimus po 1986 metų liepos politbiuro posėdžio. Puikiai žinodama, kad kaltė dėl nelaimės negali būti priskiriama vien tik operatoriams ir reaktorių projektuotojams, aukščiausioji vadovybė vis tiek nusprendė atpirkimo ožiais paversti būtent juos. Vėliau komentuodamas verdiktą Briuchanovas padarė pastabą: „Juk partijos Centro komitetui ir visam pasauliui privalėjo būti parodyta: štai, žiūrėkite, mes radome kaltininką. O argi galėtų Sovietų Sąjungoje atsilikti mokslas? Jis buvo geriausias pasaulyje.“

Teismas nusprendė, kad Briuchanovas ir jo pavaldiniai kalti, kadangi „neužtikrino, jog atominės elektrinės personalas laikytųsi technologinės disciplinos; be to, jie patys sistemingai pažeidinėjo oficialias instrukcijas ir ignoravo prižiūrinčiųjų organų nurodymus“. Briuchanovas taip pat buvo kaltinamas dėl vilkinimo evakuoti personalą. „Paskatindamas sąmyšį ir pademonstruodamas bailumą, Briuchanovas nesiėmė priemonių, reikalingų sumažinti avarijos mastą, neįdiegė plano apsaugoti personalą ir gyventojus nuo radioaktyviųjų medžiagų emisijų ir pateikdamas informaciją sąmoningai sumenkino duomenis apie radiacijos lygį, o tai sutrukdė laiku įvykdyti žmonių evakuaciją iš pavojaus zonos“, – buvo skelbiama teismo nuosprendyje.

Kai teisėjas paskelbė verdiktą, Briuchanovas liko šokiruotas dėl jam paskirtos bausmės griežtumo – dešimt metų įkalinimo, tokią pačią bausmę gavo Diatlovas ir Fominas. Galiausiai paaiškėjo, jog nebuvo svarbu, ką šie trys aukščiausieji vadovai darė per avariją ar koks buvo jų požiūris teisme – visiems buvo skirta tokia pati bausmės trukmė. Trys kiti kaltinamieji gavo bausmes nuo dvejų iki penkerių metų įkalinimo. „Aukščiausiojo Teismo teisėjas paskelbė nuosprendį, kurį jam buvo liepta pateikti, – žvelgdamas retrospektyviai pasakė Briuchanovas. – Manau, jei būtų radę straipsnį, pagal kurį būčiau galėjęs būti nušautas, mane būtų nušovę. Bet tokio jie nerado.“ Kalėjimo vadovybė įtarė, jog dėl šoko, patirto gavus tokią bausmę, Briuchanovas galėjo įvykdyti savižudybę. „Naktį po nuosprendžio paskelbimo šalia mano lovos prižiūrėtojas pasistatė kėdę ir šalia praleido visą naktį, kad tik sau ko nors nepasidaryčiau, – prisimindamas pasakojo Briuchanovas. – Bet jis tik trukdė man miegoti.“ Briuchanovas negalvojo apie savižudybę: ne iš tokio molio buvo drėbtas. Kaip vėliau sakė žurnalistams, „pasitraukti iš gyvenimo gana nesudėtinga, bet ką tai padarydamas įrodysi ir kam? Ką tai duos?“

Ne visi buvo tokie atsparūs. Valerijui Legasovui iš antro karto pavyko nusižudyti 1988 metų balandžio 27 dieną, praėjus dienai po Černobylio atominės elektrinės avarijos antrųjų metinių. Jis pasikorė savo bute, kai šeimos nariai išėjo į darbą. Šio ketinimo rimtumu nebuvo galima suabejoti: virvės mazgas buvo toks tvirtas, kad net jo mirties aplinkybes tiriantiems milicijos pareigūnams buvo sunku jį atrišti. Legasovas nepaliko jokio atsisveikinimo laiško, bet užbaigė ir sutvarkė eiles, kurias skyrė savo žmonai ir kūrė visą gyvenimą. Dieną prieš iš darbo parsinešė kai kuriuos asmeninius daiktus, tarp kurių buvo jo mėgstama Černobylio gandrų porelės fotografija – į katastrofos vietoves grįžtančios gyvybės simbolis.

Po pirmojo bandymo nusižudyti 1987 metų vasarą Legasovas bandė iš naujo susitvarkyti gyvenimą ir atsitiesti pasišvęsdamas naujai savo aistrai – sovietinių branduolinių reaktorių saugumui. 1987 metų spalį jis parašė straipsnį laikraščiui „Pravda“, pasisakydamas apie mokslo pirmumą prieš pramonės diktuojamą paklausą ir gamybos kvotas. „Kai tapo būtina ne pataisyti tai, kas sena, bet sukurti nauja, autoritetas suteikiamas mokslui“, – teigė Legasovas, pateikdamas idealizuojamą ankstyvojoje vystymosi stadijoje esančios sovietų branduolinės programos vaizdą. Tęsdamas jis pasakė: „Ir tuomet iškyla priešingas pavyzdys, taip tragiškai pasireiškęs Černobylyje. Kai mokslas suvaržomas <...>, priimami toli gražu ne optimalūs sprendimai.“

Legasovas stengėsi išlikti kuo labiau diplomatiškas, kritikuodamas sovietų branduolinę pramonę, bet jo diplomatija nesuveikė, kaip jis planavo. 1987 metų rudenį jam teko dar vienas pažeminimas. Visada Legasovą paremdavęs Anatolijus Aleksandrovas Kurčiatovo instituto darbuotojams paskelbė, kad politbiuras buvo nusprendęs Legasovui už darbą Černobylyje skirti aukščiausią sovietų taikos meto apdovanojimą – Socialistinio darbo didvyrio medalį. Tačiau paskutiniu momentu politbiuro priimtas sprendimas buvo pakeistas, akivaizdžiausiai paties Gorbačiovo. Tai buvo didžiulis smūgis Legasovo prestižui ir dvasinei būsenai. Jo sveikata šlijo, o kartu su ja tolo ir viltys realizuoti savo mokslinius planus. 1988 metų balandžio 26 dieną, per antrąsias Černobylio avarijos metines, Legasovo kolegos Mokslų akademijoje atmetė naują jo idėją steigti chemijos tyrimų tarpžinybinį komitetą. Tą dieną jis iš savo darbo kabineto susirinko asmeninius daiktus, taip pat Černobylio nuotraukas. Kitą dieną jis buvo rastas negyvas.