Ana buvo paskutinė Stiuartų dinastijos karalienė. Per paskutinius septyniolika XVII amžiaus metų ji pastojo aštuoniolika kartų.
Gyvi gimė tik penki jos vaikai. Iš jų vos vienas, princas Viljamas, išgyveno kūdikystę. Deja, bet ir jis mirė nesulaukęs karūnavimo ir pilnametystės.
Daugybė ligų, kurios tragiškai anksti nutraukdavo kūdikių ir mažų vaikų gyvenimą, vėliau buvo įveiktos mokslo pažangos – dėl mikrobų atradimo, higienos ir dezinfekcijos standartų, mitybos, antibiotikų, vaistų, skiepų ir t.t.
Nuo priešistorinių laikų žmonės vidutiniškai gyvendavo iki 20-30 metų. Šis vidurkis nepasiekė 40 iki pat 1870 metų. Tarpukariu vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo iki 50-60 metų, per XX amžių – iki 70, o dabar slenka iki 80.
Visa tai tapo įmanoma dėl mokslo pažangos. Dėl jos paprastas mūsų šalies gyventojas šiais laikais gauna šimtą kartų geresnę sveikatos apsaugą, nei karaliai prieš tris šimtus metų.
Nepaisant to, dalis Lietuvos vis dar nėra nušviesta mokslo principų. Čia valdo pseudo-mokslo, bobučių užkalbėjimų ir konspiracijos teorijų demonai, kuruojami ciniškų politikų.
Pagal įvairias apklausas, nuo COVID-19 neketina skiepytis bent ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Ir tai nėra tik šios pandemijos klausimas. Daiva Repečkaitė ir Eva von Schaper palygina Eurobarometro apklausų rodiklius: pagal juos, Lietuva yra viena mažiausiai besiskiepijančių šalių ES.
Kodėl taip yra? Aišku, reikia pripažinti, kad ne vieninteliai susiduriame su tokiomis problemomis. Konspiracijos teorijų ir dezinformacijos (kartais net ir gerų norų vedinos) apstu ir Vakaruose, ir kitur.
Tačiau yra ir tam tikri dalykai, kurie mūsų patirtį ir dabartinę situaciją padaro specifine.
Robertas D. Putnamas, knygoje „Kad demokratija veiktų?“ (1993) ieškodamas atsakymo, kodėl Šiaurės Italijoje demokratija veikia geriau nei Pietuose, nusikėlė net į viduramžius. Tų laikų respublikose jis rado pilietinio angažuotumo grūdą, kuris įstatė regiono istoriją į sėkmingas vėžes.
Lietuva pastaruoju metu padarė didelę pažangą. Tačiau, išskyrus tarpukario Nepriklausomybės stebuklą, prieš tai daugiau nei pusantro amžiaus gyvenome režimuose, kuriuose prioritetas buvo teikiamas dogmoms ir demonams, o ne kritiniam mąstymui ir mokslo šviesai.
Carinė Rusija bandė apsimesti besimodernizuojančiu režimu, tačiau realybėje mokslu užsiėmė keli žmonės, o visuomenėje valstybė represijomis palaikė prietaringumą ir tamsumą.
Panašiai buvo ir Sovietų Sąjungoje, kuri gyrėsi savo parodomuoju pasaulietiškumu ir pažanga tiksliuosiuose moksluose. Bet ideologinė komunizmo sistema nedaug skyrėsi nuo kulto. Ji buvo itin nepakanti kritiniam mąstymui, ypač socialiniais klausimais.
Kartos užaugo, vartodamos antibiotikus, bet neatskirdamos pagrįsto, laisvo požiūrio į pasaulį nuo prietarų.
Remiantis Venclova, tai atspindi ir tuometį lietuvių mąstymą, ir prastą sovietinės terapijos lygį.
Žlugus Sovietų Sąjungai visi šie prietarai, kažkiek dar slopinti totalitarinio režimo, išsiveržė į viršų groteskiškiausiais pavidalais. Niekas geriau to neįrėmina nei Anatolijaus Kašpirovskio fenomenas – šis šarlatanas buvo populiarus Rusijoje ir kituose posovietiniuose kraštuose, žvilgsniu per televizorių gydė įvairiausias ligas. Ir Lietuvoje buvo žmonių, kurie nešdavo stiklainius vandens prie ekrano, tikėdami, kad Kašpirovskis juos įkraus energija.
Per šimtmečius išgyvenusi tamsa patiria renesansą informacinės globalizacijos ir melagienų amžiuje, kai seni (švęstas vanduo) ir nauji („anti-vakseriai“) demonai lengvai išplinta po visą Žemės rutulį (plokštulį?).
Deja, tą išnaudoja Lietuvos politikai, turintys daug viešo eterio ir galintys kenkti. Darbo partijos amžinasis patriarchas-kašpirovskis Viktoras Uspaskichas su vandeniu, „apsaugančiu“ nuo koronaviruso. Seimo narys Petras Gražulis su alternatyvia pandemijos „ekspertų“ komisija, į kurią įtraukia Čekoslovakijos festivaliuose apdovanojimus skynusius jumoristus. Dainius Kepenis, kuriam imunitetas siejasi su maudynėmis eketėje, nors apie to naudą įrodymų ir nėra.
Šie ir panašūs projektai apsimeta alternatyvia nuomone – neva jie yra tikrieji skeptikai, o štai mokslo rėmėjai – dogmatikai.
Bet skeptiškumas yra dviejų rūšių. Pirmas remiasi mokslo principu – abejoti teiginiais, bet tas abejones tikrinti, remiantis duomenimis, tyrimais, faktais. Antras skeptiškumas yra tik apsimetęs užsispyrimas. Tai noras ieškoti informacijos, kuri atitiktų mūsų išankstines nuostatas.
1979 m. Stanfordo universiteto mokslininkas Charles G. Lordas su kolegomis atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo dvi grupės: mirties bausmės rėmėjai ir priešininkai. Visiems dalyviams buvo pateiktos netikros studijos su lygiai po pusę „įrodymų“, paremiančių arba ne mirties bausmės pagrįstumą. Abi grupės, susipažinusios su studijomis, linko pasitikėti tais duomenimis, kurie patvirtino jų pažiūras. Ir kartu buvo skeptiškos dėl informacijos, kuri pažiūroms prieštaravo.
Kalbant apie prietarus, toks „skeptiškumas“, ieškant tik patvirtinimo savo pažiūroms, reiškia, kad žmonės reprodukuoja tamsą.
Ką daryti? Vieno, stebuklingo recepto nėra. Tačiau šalia kovos prieš dezinformaciją reikia ir akademinės bendruomenės noro eiti į viešumą ir kantriai, įdomiai pristatyti mokslo rezultatus.
Ir tai galioja ne tik tiksliesiems mokslams, bet ir socialiniams bei humanitariniams – politikai, istorijai, sociologijai ir kitiems. Nors juose yra subjektyvumo, tačiau pagrįstas kalbėjimas (o ne pilstymas iš tuščio į kiaurą) yra svarbus bendrai mūsų viešosios erdvės atmosferai. Nes būtent visuomeninių reiškinių komentuotojai dažniausiai ir reiškiasi per medijas.
Vykime demonus iš Lietuvos. Kalbėkime pagrįstai, remkimės mokslu, argumentuokime.
