Dešinioji politika Lietuvoje visuotinai nugali ne todėl, kad Seimo rinkimus laimėjo Tėvynės sąjunga. Atvirkščiai: Tėvynės sąjunga laimėjo todėl, kad visuotinai įsigali dešinioji politika.
Tai nereiškia, kad triumfuoja dešinioji ideologija – tradicinės, patriotinės, konservatyvios, krikščioniškosios vertybės. Ideologija čia beveik niekuo dėta. Laimi ne tiek dešinioji politinė ideologija (ar ideologijos), kiek dešinioji politinė konjunktūra.
Kitaip tariant, grupinių interesų, galios žaidėjų, asmeninių ryšių, socialinių burbulų ir telkiančios retorikos visuma, kurią Lietuvoje įprasta tapatinti su politine dešine, laimi prieš tai, kas, vadovaujantis tais pačiais kriterijais, laikoma politine kaire.
Ideologijos šioje konjunktūrinėje priešpriešoje palyginti nedaug. Maža to, konjunktūrinė kairė visai nebūtinai vadovausis kairiosiomis politinėmis ideologijomis, o konjunktūrinė dešinė – dešiniosiomis.
Nei socdemų (2012–2016), nei valstiečių vyriausybė nevykdė kairiosios ekonominės ir socialinės politikos ir nesivadovavo ją grindžiančiais pamatiniais principais. Ingrida Šimonytė yra kritikavusi Sauliaus Skvernelio vyriausybės politiką net ne iš dešiniųjų, o iš kairiųjų ideologinių pozicijų.
Aušra Maldeikienė kartą yra sakiusi, kad Šimonytė ekonominės politikos požiūriu esanti veikiau kairioji nei dešinioji. Mėginau ginčytis, bet Aušra čiupo peilį nuo stalo, prie kurio tąkart vakarojome, ir, energingai juo mostelėjusi, tarė: „Tu paklausyk“.
Jūs irgi būtumėte paklausę. Grūmodama stalo įrankiu, Maldeikienė sakė, kad Šimonytė – už ją kairesnė. Kieme garsiai svirpė žiogai, mirgėjo rugpjūčio žvaigždės, aštrus metalas politikės rankoje baidė nakties drugius.
Diskusiją apie kairumą nutraukė dar vieno dalyvio balsas: „Mama, būk gera, padėk peilį“.
Kad ir kaip būtų, dauguma politikų apskritai neturi darnios ir įpareigojančios politinės pasaulėžiūros ir vadovaujasi ne idėjų ar vertybių sistemomis, o asmeniniais ir grupiniais interesais.
Dar kartą atkreipsiu dėmesį, jog tai nėra vertinimas, apgailestavimas, raginimas susiprasti ir pasikeisti: tai tiesiog fakto konstatavimas. Ne „gerai“ ar „blogai“, o tiesiog – pastarųjų trijų dešimtmečių tikrenybė, apie kurią sprendžiama tiriant politinius procesus ne tiek darbo kabinete, kiek gyvai – iš vidaus.
Su ideologija menkai tesusijusios dešiniosios politinės konjunktūros pergalę Lietuvoje liudija ne viena ir ne dvi akis badančios aplinkybės.
1992–2008 metais Lietuvoje dėl didžiausios įtakos politiniu, ekonominiu ir deep state lygiu kovojo dvi politinės jėgos: Algirdo Brazausko LDDP, 2000-aisiais susijungusi su socdemais, ir Tėvynės sąjunga (nuo 1993 m.).
Po Brazausko pa(si)traukimo iš premjerų 2006-aisiais, socdemams nelaimingos 2K (Kirkilas-Kubilius) epopėjos, Tėvynės sąjungos pergalės Seimo rinkimuose 2008-aisiais ir Dalios Grybauskaitės – prezidento rinkimuose 2009-aisias, sena priešprieša baigėsi konservatorių sėkme ir įsigalėjimu (politikoje, energetikoje, viusomenės – ypač Vilniaus – nuotaikose, deep state, etc.).
2012 metais socialdemokratai Seimo rinkimuose nugalėjo veikiau iš inercijos nei todėl, kad būtų suleidę gilias šaknis ir jomis pasinaudoję, kaip Brazausko laikais. Po rinkimų rašytame straipsnyje, kuris vadinosi „Nugalėtojai viešojoje erdvėje – konservatoriai-krikdemai ir liberalai“, apžvelgiau neįtikinamos LSDP pergalės fenomeną, kai mandatų skaičiais laimi vieni, bet būsimų pergalių socialinius ir intelektinius pamatus pasikloja kiti.
Socdemai, kaip matome, jau visai sunyko, o valstiečių aritmetinė sėkmė 2016-aisiais tap ir nevirto politine sėkme. Per visą Lietuvos parlamentų istoriją po 1990-ųjų turbūt nėra buvę Seimo „daugumą“ labiau žeminusio dalyko nei jos parinktas, bet opozicijai dirbęs ir paskui į jos gretas perbėgęs Seimo pirmininkas.
Šiuo metu kairioji opozicija atrodo labai nusilpusi ir suskydusi: valstiečiai – susipriešinę, o gal jau ir skylantys; socdemai – susiskaldę ir susipykę; tvarkiečiai, lenkai, muškietininkai – išnykę; Viktoras Uspaskichas šlaksto Lietuvą užkerėtu vandeniu.
Apie jokią rimtesnę kairiųjų įtaką skirstant žmones į įvairias ne politines, bet svarbias ir šiltas vietas, seniai nebėra kalbos. Seniai priėjome tą nuostabią ribą, kai ne tiek Rokas Masiulis turi būti puikus profesionalas, kiek puikus profesionalas turi būti Rokas Masiulis, idant užimtų reikiamą vietą.
Tai greičiausiai gerosios praktikos pavyzdys – juk daug kas teigiamai vertina Masiulio gebėjimus. Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Yra tiesiog gebančių bet kokia kaina visur įlįsti – net pro pačius menkiausius plyšius ir nepriimtiniausias angas. Pataikaujant ir lankstantis dešiniesiems globėjams.
Dešinioji konjunktūra pasiglemžė ir prezidentus. 2009-aisias Dalia Grybauskaitė ėjo į rinkimus kaip „ir Brazausko, ir Landsbergio kandidatė“. Laimėjusi greitai tapo tik „Landsbergio“.
Gitanui Nausėdai pergalę užpernai taip pat atnešė ne vien centro dešinės, bet ir centro kairės balsai. Dar klausimas, kurių ten buvo daugiau. Bet tapęs prezidentu Nausėda, kaip ir Grybauskaitė, pasisuko maloniu veidu į centro dešinę, o centro kairiesiems parodė, nepabijokim to žodžio, nugarą.
Toks prezidentų elgesys, kai per rinkimus apsimetama centristais, o po rinkimų tampama dešiniaisiais, prisiminus nuvalkiotą posakį, per Grybauskaitės kadencijas galėjo būti vertinamas kaip atsitiktinumas, po Nausėdos pergalės – kaip tendencija, o laimėjus trečiam tokiam kandidatui bus jau nebe tendencija, o sistema.
Skirtumas tarp Nausėdos ir Grybauskaitės tas, kad ji, sukdama į dešinę, speitė visus į kampą, o Nausėda, prisidėdamas prie Tėvynės sąjungos pergalės, kaip tik save į kampą ir įsivarė.
Turėdamas patarėjų komanda, iš kurios mažiausiai dviem draugiškais ir plačiais kanalais informacija galimai teka tiesiai į stipriausios Lietuvoje partijos ausis ir smegenis, prezidentas vargu ar gali tikėtis pergalės galios žaidimuose su šia partija.
Nei prezidentas, nei jo vidaus politikos patarėjai, matyt, nepadarė išvadų ir iš akivaizdžiai nesėkmingos politinės komunikacijos 2019–2020 m. Ten, kur galėjo turėti bent jau nešališką požiūrį, nuosekliai blogino savo santykius, o tiems, kas už nuogaros šaipėsi ir jį niekino (daugiausia – iš dešinės), regis, nutarė pataikauti.
Prastai atrodo ir prezidentūros santykiai su politinėmis partijomis, Seimu. Prezidentas neturi sąjungininkų. Prieš Seimo rinkimus buvo reiškiamos simpatijos Gintautui Paluckui, bet jos reikštos taip atsargiai, kad beveik niekas jų neišgirdo.
Turbūt galvota, kad Palucko socialdemokratai galėtų laimėti rinkimus ar bent jau užimti juose antrą vietą, jei pavyktų nustumti valstiečius. Su valstiečiais pradėtas karas, į kurį prieš pat rinkimus įsitraukė ir vienam iš prezidento patarėjų artima FNTT. Socdemams tai nepadėjo, valstiečiams galimai pakenkė, o laimėjo iš viso to – dešinieji.
Dešinieji, kaip yra sakęs, jei neklystu, Kęstutis Girnius, vyrauja ir viešojoje erdvėje – tarp viešai kalbančių ir rašančių politologų, apžvalgininkų ir žurnalistų. Šiuo atžvilgiu irgi, matyt, turimi galvoje ne vien ideologiniai – konservatyvūs, „krikščioniški“ ar atsidavę laisvajai rinkai – dešinieji, bet ir (arba visų pirma) tie, kurie tiesiog simpatizuoja konservatorių-krikdemų arba liberalų partijoms.
Į dešinę jau senokai pasukęs Vilnius, suka kiti didesni miestai ir net miesteliai; dešiniesiems, o ne kairiesiems, simpatizuoja didieji feisbuko burbulai. Dešinumas – simpatija dešiniosioms partijoms – per pastarąjį dešimtmetį virto mada ir nerašyta gero tono taisykle, kuri skelbia, kad išsilavinęs ir kultūringas lietuvis kairiųjų palaikyti negali (jam kažkas negerai su galva, jeigu palaiko).
Šiomis aplinkybėmis turbūt neverta tikėtis, kad artimiausiu metu politinė konjuktūra smarkiai keisis, ir dešiniesiems bus mestas rimtesnis iššūkis iš kairės. Iššūkius vieni kitiems mėtys patys dešinieji: prezidentas, konservatoriai, liberalai, žiniasklaida.
Gali didėti įtampa tarp prezidento ir valdančiosios daugumos; gali stiprėti ir aštrėti konkurencija tarp liberalų ir konservatorių; gali skilti TS-LRT (nors tai kol kas mažiausiai tikėtina).
Bet visa tai būtų tik perturbacijos konjunktūrinėje dešinėje. O kairėje – ilgalaikė krizė.
