Pradėta viešai svarstyti, kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai tuose posėdžiuose keliami ekonomikos, finansų, ūkio, socialiniai ir panašūs klausimai, kuriuos spręsti pagal Konstituciją yra priskirta Vyriausybei, juose turėtų dalyvauti ne Respublikos Prezidentas, o Ministras Pirmininkas; Respublikos Prezidentas Europos Vadovų Taryboje esą galėtų dalyvauti tik tada, kai svarstomi „tikri“ užsienio politikos klausimai.
Politikai pasišovė tokią nuostatą įtvirtinti Vyriausybės ir Respublikos Prezidento įstatymuose, o po to kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų, kas pagal Konstituciją – Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas, turėtų dalyvauti Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose svarstant atitinkamus klausimus.
Europos Sąjungos sutartyse ir Europos Vadovų Tarybos darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad Europos Vadovų Tarybos nariai yra Europos Sąjungos valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai.
Kas Europos Vadovų Taryboje atstovaus valstybei – ar valstybės, ar vyriausybės vadovas, sprendžia pati valstybė. Dabar Europos Vadovų Taryboje iš 27 valstybių tik keturioms atstovauja prezidentai, o likusioms 23 valstybėms – ministrai pirmininkai. Prezidentai atstovauja Prancūzijai, Rumunijai, Kiprui ir Lietuvai.
Manyčiau, kad toks atstovavimas nėra tik politinio susitarimo dalykas, kad atstovavimą galbūt lemia ir tam tikri teisiniai aspektai, kylantys iš valstybių konstitucijų. Prancūzijos, Rumunijos ir Kipro atstovavimo atveju – tų valstybių prezidentų įgaliojimai savo vyriausybių atžvilgiu.
Antai Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas pirmininkauja Ministrų Tarybos posėdžiuose, pasirašo Ministrų Tarybos priimtus ordonansus ir dekretus; Kipro Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Ministrų Taryba pavaldi Respublikos Prezidentui ir viceprezidentui; Rumunijos Konstitucijoje numatyta, kad Respublikos Prezidentas gali dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti.
Matome, kad šių valstybių prezidentai turi konstitucinius įgaliojimus daryti didelę įtaką vyriausybių sprendimams, gali lemti jų turinį.
Taigi, šių valstybių prezidentų dalyvavimas Europos Vadovų Taryboje gali būti grindžiamas ir tuo, kad jie turi įgaliojimus lemti vyriausybių sprendimus, būtinus Europos Vadovų Tarybos sprendimams įgyvendinti.
Tai, kad Europos Vadovų Taryboje absoliučiai daugumai valstybių atstovauja vyriausybių, o ne valstybių vadovai, ir tai, kad prezidentai valstybei paprastai atstovauja tais atvejais, kai jie turi konstitucinius įgaliojimus daryti didelę įtaką savo vyriausybių priimamiems sprendimams, leidžia manyti, kad apsisprendžiant, kas Europos Vadovų Taryboje atstovaus valstybei – ar valstybės, ar vyriausybės vadovas, vadovaujamasi nerašyta taisykle, jog Europos Vadovų Taryboje valstybei atstovauja tas, kas valstybėje turi atitinkamo sprendimo teisę ar turi galimybę lemti vykdomosios valdžios (vyriausybės) sprendimus.
Lietuvoje teisinė situacija kitokia. Konstitucija nesuteikia Respublikos Prezidentui jokių įgaliojimų, kurie leistų daryti kokią nors įtaką Vyriausybės veiklai ir jos priimamiems sprendimams. Nei Ministras Pirmininkas, nei atskiri ministrai, nei visa Vyriausybė nėra pavaldūs Respublikos Prezidentui. Vyriausybė veikia tol, kol turi Seimo pasitikėjimą. Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimų duoti Ministrui Pirmininkui, ministrams, Vyriausybei jokių privalomų vykdyti pavedimų, susijusių su krašto reikalų tvarkymu.
Vyriausybė veikia tik pagal Konstituciją ir įstatymus, o ne pagal Respublikos Prezidento nurodymus ar pageidavimus. Pagal Konstituciją tik Vyriausybė tvarko krašto reikalus (94 straipsnio 1 punktas), krašto reikalai tvarkomi Vyriausybės nutarimais, o ne Respublikos Prezidento dekretais. Respublikos Prezidentas gali pateikti savo požiūrį į tai, kaip, jo nuomone, turėtų būti sprendžiami tam tikri klausimai, pavyzdžiui, gyventojų vakcinacijos, bet tai Vyriausybės neįpareigoja, ji gali priimti visiškai kitokius sprendimus, negu tie, kurių pageidautų Respublikos Prezidentas.
Respublikos Prezidentas turi tik vieną konstitucinį svertą paveikti Vyriausybės sprendimus – jis gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, tokiu atveju Vyriausybės nutarimo galiojimas būtų sustabdytas. Bet norint kreiptis į Konstitucinį Teismą būtina pateikti tik teisinius argumentus, kodėl Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai. Politinių, tikslingumo, racionalumo ar kitų panašių argumentų nepakanka, kad Konstitucinis Teismas priimtų nagrinėti tokį prašymą. Gal ir dėl to Respublikos Prezidentas iš esmės nesinaudoja šia savo konstitucine teise.
Bet Konstitucijoje įtvirtinta Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisinių santykių konstrukcija nereiškia, esą Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją neturi teisės dalyvauti visuose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose, esą pagal Konstituciją kai kuriuose iš jų turi dalyvauti Ministras Pirmininkas. Manyčiau, kad toks požiūris nebūtų konstituciškai pagrįstas.
Konstitucijos 77 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.
Nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo nutarimuose nėra atskleista, ką reiškia konstitucinė nuostata, kad „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“; nėra išaiškinta ir tai, kokie klausimai priskirtini užsienio politikai, o kokie nepriskirtini, kokie užsienio politikos klausimai yra pagrindiniai, o kokie – antraeiliai; neatsakyta ir į klausimą, ką reiškia nuostata „Respublikos Prezidentas kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, – kokius konkrečius įgaliojimus vykdydama užsienio politiką turi Vyriausybė, o kokius – Respublikos Prezidentas, pagaliau, kas turi lemiamą balsą, kai jų požiūriai nesutampa.
Kad ir kaip aiškintume šias konstitucines nuostatas, neturėtume paneigti jų esmės, o ji, mano nuomone, yra tokia:
1) pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus formuoti Lietuvos užsienio politiką; sąvoka „užsienio politika“ gali būti suprantama ne tik siaurąja prasme, t. y. kaip apimanti tik tarpvalstybinių santykių svarbiausias sritis, bet ir labai plačiai, kaip apimanti viską, kas bent kiek yra susiję su kitomis valstybėmis, su valstybių bendra politika ir bendru veikimu įvairiose srityse, o mūsų nagrinėjamu atveju, pavyzdžiui, kaip apimanti viską, kas bent kiek susiję su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje ir jos institucijose priimamais sprendimais;
2) Konstitucija nenumato, kad Seimas, Vyriausybė ar kuris nors kitas subjektas savo priimtais teisės aktais galėtų kokiu nors būdu apriboti ar suvaržyti Respublikos Prezidento konstitucinius įgaliojimus spręsti Lietuvos užsienio politikos (pačia plačiausia prasme) klausimus, formuoti užsienio politiką;
3) Respublikos Prezidentas neturi teisės nusišalinti nuo pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo. Jeigu nurodytos prielaidos teisingos, darytina išvada, kad Respublikos Prezidentas turi konstitucinę teisę dalyvauti visuose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose, nepaisant to, kokie klausimai juose nagrinėjami; tokia jo teisė negali būti suvaržyta ar apribota įstatymais ir kitais teisės aktais. Gal ir dėl to turime susiformavusią tradiciją, kad Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovauja Respublikos Prezidentas, o ne Ministras Pirmininkas. Tai visiškai dera su Europos Vadovų Tarybos paskirtimi ir jos funkcijomis – nustatyti bendrą Europos Sąjungos politikos kryptį ir prioritetus, formuoti Europos Sąjungos politikos darbotvarkę. Ne tik užsienio politikos, bet visose srityse.
Tokia Konstitucijos nuostatų samprata jokiu būdu nereiškia, esą Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose pagal Konstituciją Lietuvai gali atstovauti tik Respublikos Prezidentas, o Ministras Pirmininkas tokios teisės esą neturi. Manyčiau, kad Konstitucija tikrai nedraudžia Ministrui Pirmininkui atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, jeigu jos posėdžiuose nepageidauja dalyvauti Respublikos Prezidentas.
Būtent Respublikos Prezidento apsisprendimas nedalyvauti tam tikruose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose turėtų lemti, kad juose dalyvaus ne jis, o Ministras Pirmininkas. Kitaip tariant, klausimas, kas Europos Vadovų Taryboje atstovaus Lietuvą – Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas, yra politinio susitarimo dalykas.
Jeigu Seimas nutartų papildyti Vyriausybės ir Respublikos Prezidento įstatymus ir juose nustatyti, kokiais konkrečiais atvejais Europos Vadovų Taryboje dalyvauja Respublikos Prezidentas, o kokiais – Ministras Pirmininkas, būtų pagrindas abejoti, ar tokios įstatymų pataisos derėtų su Konstitucija. Manyčiau, kad jos prieštarautų Konstitucijai, nes apribotų Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikos srityje, kurie jam numatyti Konstitucijoje.
Diskutuodami, kas turi dalyvauti Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose – Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas, turėtume matyti du aspektus: teisinį ir tikslingumo. Aptarėme tik teisinį, pagal kurį, kaip minėta, Respublikos Prezidentas turi konstitucinę teisę dalyvauti visuose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose, nepaisant to, kokie klausimai juose nagrinėjami; tokia jo teisė negali būti suvaržyta ar apribota įstatymais ir kitais teisės aktais.
Klausimo, ar nebūtų racionaliau, jeigu Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose, kuriuose nėra svarstomos užsienio politikos kryptys, dalyvautų ne Respublikos Prezidentas, o Ministras Pirmininkas, nelietėme, nes tai – politinių susitarimų, kompromisų, politinės įtakos pasidalijimo ir kiti panašaus pobūdžio klausimai, nepriskirtini ir nepasiduodantys teisiniam reguliavimui.
