Juo labiau, girdi, kai ir vokiečiai ir kai kurie kiti europiečiai žada imti tą rusišką stebuklą, kurio nebebijo – nepaisant to, kad tik neseniai nebuvo patenkinti pagreitintais rusiškais bandymais ir kosminio greičio vaistų patvirtinimu.
Europiečiai dabar rankas bučiuoja Maskvoje, nepaisant to, kad ES užsienio reikalų vadovą atvykusį Kremlius apspjaudė ir paniekino demonstratyviais antausiais. Rusijoje tai moka daryti: jie jaučia priešininko silpnumą ir visada mokės pažeminti, nes tai labai svarbu ir labai KGB saugumiečių stilius.
Apžvalgininkas Audrius Bačiulis savo laidoje pas Algį Ramanauską gerai paaiškino, kodėl europiečiai tokie taikūs pasidarė. Europos derybininkai gerokai prisvilino blynus ir pasirodė niekam tikę: paaiškėjo, kad pasipūtusios sąjungos šalys gaus apgailėtinus vakcinos kiekius, o tie prakeikti išėję britai ne tik nebus pamokyti, bet jau skiepija dideliais tempais kaip ir Izraelis.
Politikai Vokietijoje ir kitur patiria didelį spaudimą, apie rinkimus galvoja, tai reikia skubiai skiepyti nors ir švęstu vandeniu, kad tik nepatenkintus balsus nuramintų, ir tam sykiui tiks bet kas, nors ir teroristų ir nuodytojų valstybės sukurti mišinukai.
Rusija, kaip ir Kinija, turi labai ribotus mokslo ir technologijų pasiekimus, bet labai daug gebėjimo kopijuoti, vogti ir beždžioniauti.
Priminsiu, kad šalis, kuri opozicijos politiką bandė porą metų nuodyti kariniais cheminiais ginklais, bet ir to nesugebėjo padaryti, kuri Putino rūmus už pusantro milijardo dolerių sugebėjo pastatyti taip, kad pelėsis įsimetė ir viską reikėjo perdaryti, ir vis įkliūnanti su dopingo skandalais, dabar sakosi esanti priešakyje visos planetos ir sako: nebijokit, viskas bus gerai.
Čia tos pačios Rusijos branduoliniai specialistai, kurie prieš trisdešimt metų mums kalbėjo, kad „garbės žodis, Ignalina nesprogs“. Jie sako, jie žino: kas gi geriau patars nei žinovai, kurie mums atnešė Černobylį (tikrą sprogimą ir radioaktyvų gaisrą Ukrainoje, ne serialą, filmuotą Vilniuje). Tada, ačiū Dievui, mažai buvo tikinčių garbės žodžiu, ir toji elektrinė jau uždaryta.
Taip, niekas nėra visiškai apsaugotas nuo rizikos, kiekvienam gali atsitikti, kad tamsioje tarpuvartėje sustabdys ir paprašys paskambinti iš jūsų telefono, „nebijok, tau nieko nebus“, bet reikia būti arba naivuoliu, arba kvailiu, kad tuo patikėtum.
Rusija turi pasiekimų, susijusių su bombomis, naikintuvais ir bombonešiais (daugiausia praeityje, nes šiais laikais net naujasis svajonių tankas sugenda per paradą), arba (irgi praeityje) su projektais, kur daug griovių ir duobių kasimo ir betonavimo. Kai reikia kažką patogiai ar saugiai padaryti žmogui, tos šalies nuopelnai gerokai kuklesni.
Daugelis šiandien nežino, kad net garsioji Josifo Stalino industrializacija buvo tiesiog Amerikoje užpirktos ištisos naujos gamyklos, nuo tankų ir traktorių statyklų iki kondensuotą pieną, šlapdešrę ir makaronus gaminančių kombinatų, kartu su maisto receptūromis, o visi sovietiniai automobiliai buvo arba nupirkti (kaip Žiguliai iš Italijos), arba nuvogti pasenę užsienietiški modeliai.
Jūs tikrai norite pirkti sudėtingus farmacinius produktus iš šalies, kuri nuodija savo žmones, o nenunuodijusi – sodina į kalėjimą? Be abejo, jūsų reikalas, kitas ir naujienas semiasi iš „Russia Today“ arba švenčia vasario 23-ąją kaip „Tarybinės Armijos dieną“, širdžiai neįsakysi. Aš tik sakau, kad man tai nepriimtina, ir Kremliaus vakcinos į savo lietuvišką petį aš badyti neduosiu.
Aš net degtinės ir alaus rusiškų neperku, ir rusiškų degalinių nenaudoju (žinau, kad dalis naftos ir dujų Lietuvoje vis dar yra iš ten pat, bet džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo mažiau, ačiū naftos ir suskystintų dujų terminalams). Kai dar buvo galima keliauti, niekad neskraidžiau „Aeroflotu“, nors tai dažniausiai buvo pigesnis variantas. Nenoriu dėti nei dolerio daugiau, negu yra būtina, į nusikaltėlių režimo rankas. Net parduotuvėje IKEA ką nors pirkdamas, pasižiūriu kilmės šalį, ir neperku „Made in Russia“.
Gal jums tokie principai atrodo naivūs, bet iš patirties žinau, kad ilgai ir nuosekliai elgiantis teisingai ir palaikant gerąją pusę, pasaulis darosi geresnis. Man gana lengva: aš prisimenu, kas buvo Sovietų Sąjunga, ir žinau, kur buvau ir ką veikiau sausio 13-ąją. Man labai aišku, kuo galima ir negalima tikėti.
Ir čia ne tik apie tai, kas buvo anksčiau. Ingrida Šimonytė visai teisi, kalbėdama apie „Sputnik“ vakciną kaip apie hibridinio karo instrumentą.
Vladimirui Putinui, kurio pagrindinė ambicija dabar yra įeiti į istoriją kaip sovietijos restauratoriui, žemių surinkėjui ir įtakos spinduliuotojui, ši rusiška vakcina yra labai svarbi ir reikalinga emociškai.
Jam tai yra tolygu pirmajam žmogaus skrydžiui į kosmosą, kai Jurijus Gagarinas 1961 metais ne tik pats įėjo į istoriją, bet tuometinį sovietų lyderį Nikitą Chruščiovą pavertė iš netašyto gerklingo ukrainiečio didžiu valstybininku, lygiu JAV amžininkui Johnui F. Kennedy.
Putinui, mažo ūgio kompleksuotam saugumiečiui su sunkia vaikyste ir menkais tarnybiniais pasiekimais rytų Vokietijoje, nuolatos stinga tokių pasaulinio masto pasiekimų.
Karai Gruzijoje ir Čečėnijoje, atplėštos šen bei ten teritorijos arba remiami prorusiški vadovai neturi tokio garsaus skambesio.
Nuo Krymo okupacijos jau eina septinti metai, liaudies dėkingumas išblėso, o karas Sirijoje nei šlovingas, nei ką nors keičiantis. Olimpinės žaidynės Sočyje arba futbolo čempionatas Rusijos miestuose irgi buvo ir užsimiršo, ypač po visokių dopingo skandalų, be to, sportas visad buvo labiau vietos propagandinis įrankis, nes pasaulyje sportas niekada negarsino ir negarsina šalies, ko nepakenktų prisiminti ir lietuviams, kliedintiems, kaip mums svarbus sportas ir Eurovizija.
„Sputnik“ vakcina yra galimybė Putinui būti tokiu gelbėtoju, atpirkėju, laiminančiu Kristumi ant kalno, kuriam nusilenktų visas pasaulis, ir Rusija galėtų paskui šimtmečiais pasakoti, kaip Maskva ir jos išmintingas Kremliaus vadovas dar sykį išgelbėjo nedėkingą pasaulį.
Mano vaikystėje per pamokas mokykloje pasakojo, kad būtent rusai sugalvojo elektros lemputę, radiją ir raketų technologiją, kad „visuose pasaulio universitetuose mokosi rusų kalbą“, o dar aiškino, kad būtent Rusija išgelbėjo Europą nuo totorių-mongolų Aukso Ordos nusiaubimo, nors nė Rusijos tada nebuvo, o Maskvos ir Riazanės ir dar kitos kunigaikštystės buvo tos pačios Aukso Ordos provincijos, o jų kunigaikščiai buvo mongolų skiriami.
Žinoma, Putinui neuždrausi savo propagandines teorijas skleisti ir pinti jo garsiąsias „kelių ėjimų kombinacijas“ („mnogochodovočkas“), bet aš, mano organizmas ir mano imuninė sistema nesiruošiame būti kaimyninės šalies drumzlinų schemų dalimi.
Džiaugiuosi, kad mano Vyriausybė turi geros nuovokos tame irgi nedalyvauti.
