O gal tiesiog kai kas mano turintis teisę į tiesos monopolį, nors įžvalgioje Europos parlamento rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“ perspėjama: istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir niekas negali teigti, kad jis – vienintelis objektyvusis žinovas.

Taip jau istoriškai nutiko, kad dviem siaubūnams pasidalinus Europą, Lietuvos piliečiai lietuviai ir žydai matė skirtingus išsigelbėjimo kelius: žydai, gelbėdamiesi nuo nacių, su Raudonąja armija bėgo į Stalino valdomą sovietų imperiją, o lietuviai sveikino Hitlerio vedamus vokiečius, tikėdamiesi, kad šie ne tik padės atsikratyti sovietų teroro, bet taip pat pripažins Lietuvos nepriklausomybę – juk panašiai pavyko Pirmojo pasaulinio karo metu. Greitai ir tie, ir anie suprato stipriai klydę, bet anų dienų klaidos (ar tokioje sudėtingoje situacijoje apskritai buvo įmanoma nesuklysti?) neturėtų šiandien virsti suprimityvintais kaltinimais.

Taip jau istoriškai nutiko, kad dviem siaubūnams pasidalinus Europą, Lietuvos piliečiai lietuviai ir žydai matė skirtingus išsigelbėjimo kelius: žydai su Raudonąja armija bėgo į Stalino valdomą sovietų imperiją, o lietuviai sveikino Hitlerio vedamus vokiečius.

Praeitą vasarą žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir rabinas A. Bakeris paragino 2021 metų neskelbti legendinio partizano Juozo Lukšos metais vien todėl, kad jis neva priklausė „antisemitinei“ LAF organizacijai, rengusiai 1941 m. lietuvių sukilimą. Suprask, nesvarbu, ką vėliau nuveikei, vien priklausymas LAF, taigi, ir dalyvavimas lietuvių sukilime prieš sovietų okupantus, tolygus amžinam pasmerkimui, ir bet kokia kita nuomonė šiuo klausimu yra vertinama kaip „istorijos perrašymas“.

Tačiau kaip su tais LAF nariais, sukilimo dalyviais, kurie jau oficialiai pripažinti žydų gelbėtojais? Žvilgterkim tik į vieną sukilimo organizatorių Šiauliuose, gydytoją Domą Jasaitį, kurio visa šeima trejus metus rizikuodama gyvybėmis gelbėjo dešimtis žydų, o jis pats ne tik organizavo platų jų gelbėjimo tinklą (Jasaičių namai ir Jasaičio vadovaujama ligoninė buvo pirmosios „stotelės“, kur laikinai apsistodavo iš geto pabėgę žydukai), bet ir įtikinėjo nacių gebitskomisarą Šiaulių apygardoje H. Geweckę įvairiais būdais lengvinti žydų dalią Šiaulių gete (Jasaičio pastangomis Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas, per geto tarybos narį Kartūną Jasaitis nelegaliai perdavinėjo į getą maistą ir vaistus ir pan.).

Ir toks lietuvių poveikis gebitskomisarui Geweckei pasiteisino – Šiaulių getas vienintelis Lietuvoje nebuvo sunaikintas.

Po karo atsidūrę Amerikoje Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir Domas Jasaitis liudijo, kad prie Šiaulių žydų gelbėjimo prisidėjo ne vienas LAF ir sukilimo dalyvis.

Iš čia ir klausimas – tai kas perrašo istoriją: ar žydų gelbėtojai Jasaičiai, ar tie, kurie bando istoriškai įtvirtinti dar KGB sukurptą nuosprendį, neva vien dalyvavimas sukilime yra nusikaltimas? Juk remiantis šiuo absurdišku motyvu užpernai New Britaine (JAV) partizanų Gynybos pajėgų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui nebuvo leista pastatyti paminklo, nors ten jo gimimo vieta. Pikti liežuviai pasistengė sugriauti Lietuvos susitarimus su miestelio valdžia.

Iš čia ir klausimas – tai kas perrašo istoriją: ar žydų gelbėtojai Jasaičiai, ar tie, kurie bando istoriškai įtvirtinti dar KGB sukurptą nuosprendį, neva vien dalyvavimas sukilime yra nusikaltimas?

Prieš kelias savaites New York Times paskelbė Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvia Foti straipsnį „Daugiau jokio melo. Mano senelis buvo nacis“. Negali labai pykti ant S. Foti, nes tokią Noreikos istoriją jau senokai bando įtvirtinti litvakų bendruomenė ir kai kurie pagarsėję mūsų istorikai bei žurnalistai.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas aišku su tuo Noreika: jaunystėje parašė knygutę „Pakelk galvą, lietuvi!“ („Atmink, lietuvi, kad parduodamas žydui stambų daiktą, tu darai skriaudą! Tu skriaudi savo brolį lietuvį, nes žydui, o ne jam atiduodi savo uždarbį!“), po to dalyvavo sukilime, o prie nacių dirbo Šiaulių apskrities viršininku ir vykdė nacių įsakymus perkeliant žydus į Žagarės getą (po kelių mėnesių geto žydai buvo sušaudyti).

Išvada aiški: nacis, Holokausto dalyvis, kurio nuodėmių neatpirks net tai, kad vėliau už pasipriešinimą naciams dvejus metus buvo kalinimas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą sovietams – 36-erių metų sušaudytas.

Štai kodėl kilo toks dalies istorikų ir žydų bendruomenės susierzinimas, kai buvo atrasti ir paskelbti žydų gelbėtojų Domo Jasaičio, kun. Jono Borevičiaus ir kitų asmenų liudijimai apie aktyvią antinacinę J. Noreikos veiklą ir net žydų gelbėjimo organizavimą. Istorijos perrašymas, radikalių nemokšų propaganda ir panašios etiketės liejosi per žiniasklaidą, o mokslų daktarai Nikžentaitis ir Šepetys dešimtis žydų išgelbėjusio kun. Borevičiaus liudijimą pavadino niekiniu ir melagingu, neatitinkančiu „istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio“.

Suprask, Borevičius, absoliučiai tiksliai nupasakojęs visą Šiaulių žydų gelbėjimo schemą ir jos dalyvius (tai patvirtina kiti šaltiniai), neva supainiojo asmenį, kuris jį paskatino šiai mirtinai pavojingai veiklai! O ir šiaip kunigas greičiausiai melavo prisiekęs ant Biblijos, nes norėjo pagelbėti savo tautiečiui – štai tokias iš piršto laužtas spėliones viešai laidė mokslų daktarai.

Kadangi savo šaltinius kritiškai vertinti turi ne tik istorikai, bet ir žurnalistai, o ypač teisininkai, pasidomėjau kelių buvusių teisėjų ir advokatų, netgi Konstitucijos kūrėjų – ar tokie liudijimai J. Noreikos naudai būtų svarūs teisminiame procese? Atsakymai – vienareikšmiai „taip“, todėl ir norisi klausti: kodėl minėti istorikai yra kritiškesni Noreikos šaltinių atžvilgiu nei rimti teisininkai?

Pasidomėjau kelių buvusių teisėjų ir advokatų, netgi Konstitucijos kūrėjų – ar tokie liudijimai J. Noreikos naudai būtų svarūs teisminiame procese? Atsakymai – vienareikšmiai „taip“, todėl ir norisi klausti: kodėl minėti istorikai yra kritiškesni Noreikos šaltinių atžvilgiu nei rimti teisininkai?

Juk toks neadekvatus kritiškumas suformuoja neįtikėtiną lietuvišką paradoksą: Jonas Noreika Lietuvoje kaltinamas dalyvavimu Holokauste, nes perdavė nacių gebitskomisaro Hanso Geweckės įsakymus dėl Žagarės geto, o pats Žagarės, Šiaulių getų steigėjas ir viršininkas, tų įsakymų iniciatorius H. Gewecke su savo pavaduotoju E. Bubu 1970 m. Vokietijos Liubeko teisme yra išteisinti dėl tokių kaltinimų!

Panašiai yra ir su Laikinosios vyriausybės vadovu Juozu Ambrazevičiumi–Brazaičiu, nuo 1941 m. pabaigos vadovavusiu stambiausiai antinacinei organizacijai Lietuvoje: litvakų ir kai kurių Lietuvos istorikų jis paskelbtas persona non grata, tuo tarpu JAV Teisingumo departamentas, 1974 m. ištyręs KGB leidiniuose mestus kaltinimus J. Ambrazevičiui–Brazaičiui (tyrimo metu buvo susisiekta su 40 informacijos šaltinių, su Pasaulio ir Amerikos žydų kongresais, Vyzentalio centru, Rusijos žydų bendruomene, Žydų mokslinių tyrimų institutu, Komitetu prieš nacizmą ir antisemitizmą ir t.t.) ir neradęs jokių nusikaltimo įrodymų, jį ir buvusį vidaus reikalų ministrą Joną Šlepetį išbraukė iš įtariamųjų nusikaltimais prieš žydus sąrašo. Taigi, pagal visuotinai pripažįstamą nekaltumo prezumpciją – jie nekalti.

Tačiau kiekvieną kartą šio amerikiečių tyrimo paminėjimas susilaukia tūžmingos litvakų reakcijos (dėl to skundžiamasi net Kongreso nariams) – pasirodo, net JAV dokumentų citavimas jau vertinamas kaip istorijos perrašymas, jos politizavimas ir netgi – antisemitizmas!

Pasirodo, net JAV dokumentų citavimas jau vertinamas kaip istorijos perrašymas, jos politizavimas ir netgi – antisemitizmas!

Remdamasis KGB paruošta medžiaga praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje JAV Teisingumo departamentas susidomėjo buvusiu Šiaulių kalėjimo viršininku Antanu Virkučiu (nors tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vis dar buvo įtemptas šaltasis karas, ieškodami Holokausto vykdytojų JAV Teisingumo departamentas ir KGB tampriai bendradarbiavo).

Virkutis kaltintas tuo, kad nacių laikotarpiu jo vadovaujamame kalėjime buvo kankinami žydai ir kiti kaliniai, ne vienas mirė iš bado, kentė šaltį, todėl Virkutis be jokio teismo amerikiečių žiniasklaidos buvo paskelbtas karo nusikaltėliu ir Holokausto vykdytoju, jo nuotraukos buvo spausdinamos šalia nukankintų žydų palaikų, panašiame kontekste buvo rodomas ir per televizorių.

Virkučio bylos paruošiamajame procese jo naudai liudijo žydų gelbėtojas kun. J.Borevičius, teigdamas, kad Virkutis priklausė Šiaulių pogrindinei organizacijai ir kaip galėdamas padėjo kaliniams (būtent šios apklausos metu Borevičius, įrodinėdamas, kad iš tiesų gelbėjo žydus, ir papasakojo, jog tai kilniai veiklai jį paskatino Šiaulių apygardos pogrindžio vadas Jonas Noreika).

Ką?! Ir baisusis Virkutis patapo antinaciniu pogrindininku? Kaip galima tikėti tuo kunigu Borevičiumi, jei jis gina „karo nusikaltėlį“ Virkutį, o „Holokausto dalyvį“ – Joną Noreiką pristato kaip žydų gelbėjimo organizatorių, piktinosi mūsų istorijos daktarai ir žydų bendruomenės pirmininkė Kukliansky, vos prieš pusmetį sakiusi iškilmingą prakalbą tam pačiam žydų gelbėtojui Borevičiui jo paminklo atidengimo Šiauliuose proga.

Nupušo, pamiršo, apsimelavo – argi toks liudininkas gali būti patikimas istorinis šaltinis?

Tačiau ką daryti su dar vienu istoriniu šaltiniu, liudijusiu Virkučio naudai – tuomečiu Šiaulių kalėjimo kapelionu Vladu Požėla?

Griuvus sovietų imperijai už žydų gelbėjimą kun. V. Požėla buvo pripažintas Pasaulio teisuoliu: žydai Jevnaitė-Voronova, Aronavičius ir kt. liudijo, kad Požėla padėjo pabėgti jiems iš kalėjimo, daug kalinių liudijo, kad nežiūrėdamas tautybės ir pažiūrų Požėla maišais nešdavo jiems iš gyventojų surinktus maisto produktus ir taip nuo bado išgelbėjo ne vieną gyvybę.

Bjauri ironija – už tą pačią pasiaukojančią veiklą sovietai kun. Požėlą įvertino priešingai – nuteisė 25 metams lagerio apkaltindami tuo, kad kalėjimo kapelionas padėjo kaliniams neva siekdamas įgyti jų pasitikėjimą ir sužinotas per išpažintį paslaptis neva perduodamas naciams.

„Kaip kalėjimo administracija leido jums taip padėti kaliniams?“, – nepatikliai tardė kagėbistai, o Požėla į šį klausimą atsakė, kai iš JAV į Vilnių apklausai buvo atvežtas „karo nusikaltėlis“ Virkutis – štai jis ir buvo mano priedanga nuo nacių (jau nepriklausomoje Lietuvoje Pasaulio teisuolis V. Požėla pasakojo: „nepaisydamas kagėbistų gąsdinimų amerikiečių ir sovietų prokurorams taip ir pasakiau: jei Virkutis toks blogas, vadinasi, ir aš toks esu, tuo pačiu ir mane reikia kaltinti. Sovietų spauda ne tik apie jį, bet ir apie mane tuomet bjauriai rašė“).

Nuo nežmoniškos įtampos vėžiu susirgęs Virkutis greitai mirė – viešai nuteistas be teismo, su nepelnyta „nacio“ etikete ir KGB sukurpta jo kaltumo istorija. Klausimas istorikams ir mums visiems: tai gal visgi reiktų perrašyti aną Virkučio istoriją?

Klausimas istorikams ir mums visiems: tai gal visgi reiktų perrašyti aną Virkučio istoriją?

1941 m. sukilimo dalyvio molėtiškio Broniaus Žvinio istorija buvo perrašoma net keturis kartus: sovietmečiu kalėjo dėl tariamo dalyvavimo Holokauste, atkūrus nepriklausomybę 1992 m. reabilituotas, 2010 m. remdamasis ta pačia KGB surinkta medžiaga Aukščiausiasis teismas panaikino Žvinio reabilitaciją, taigi, jis vėl buvo pripažintas Holokausto vykdytoju, tačiau Genocido tyrimo centro darbuotojams atradus dokumentą, pagrindžiantį, kad Žvinys Molėtų žydų šaudymo metu tikrai buvo Vilniuje ir niekaip negalėjo dalyvauti žudynėse, 2018 m. Aukščiausiasis Teismas dar kartą Bronių Žvinį reabilitavo.

„Aš galbūt ne viską apie Joną Noreiką žinau, specialiai jo biografijos nestudijavau, – sako „pasaulio pilietis“ Tomas Venclova. – Kas be ko, jis bendradarbiavo su mano vyresniąja bičiule Ona Lukauskaite-Poškiene, Helsinkio grupės nare steigėja, kurią labai gerbiu [1945 m. iš Štuthofo konclagerio išlaisvintas Noreika sugrįžo į Lietuvą, kur sukūrė antisovietinę pogrindinę organizaciją su daktaro Jasaičio svaine, Šiaulių žydų gelbėtoja O. Poškiene, su kuria 1975 m. T. Venclova dalyvavo disidentinėje Helsinkio grupėje – D.S.]. Bet jeigu yra abejonių dėl Noreikos, tai, mano manymu, ir jam skirtos lentos būti neturėtų“, – nuosprendį skelbia Venclova, kažkodėl tokių pat kriterijų netaikydamas savo tetinui (tetos vyrui) Petrui Cvirkai, atkakliai gindamas jo trimetrinį paminklą Vilniuje, bei savo tėvui Antanui Venclovai, kurio (ne)šlovės muziejus veikia iki šiol, nors abu jie savo parašais teisiškai panaikino Lietuvos nepriklausomybę, atėmė Lietuvos piliečių turtą (panaikino privačią nuosavybę) ir pakeitė valstybės santvarką, įteisindami proletariato diktatūrą – t.y. padėjo teisinius pagrindus visoms vėliau vykusioms masinėms Lietuvos piliečių žudynėms ir trėmimams.

Yra toks posakis – „nebūkit šventesni už popiežių“, ir viena biblijinė istorija jį gerai pagrindžia.

Turbūt mažai kas žino tokį romėnų laikų veikėją Saulių iš Tarso, pirmųjų krikščionių persekiotoją, kuris, pasak senų istorinių šaltinių, dalyvavo nužudant (akmenimis užmėtant) pirmąjį krikščionių kankinį Šventą Steponą. Tačiau tikrai daug kam girdėtas yra Šventas Paulius, laikomas vienu iš dviejų kertinių krikščionių Bažnyčios atramų. Reikalas tas, kad abu jie yra vienas ir tas pats asmuo, todėl ir norisi klausti „šventesnių už popiežių“ – ar vertas Šv. Paulius tokios pagarbos, jei turi „praeities šešėlių ir abejonių“?

Ar skelbdamas Sauliaus-Pauliaus istoriją Šventraštis nemoko atsižvelgti į visą žmogaus gyvenimą vientisai, o ne tik į atskirus jo laikotarpius? Ar tai nėra pavyzdys, kaip esmingai galime suklysti „galbūt ne viską apie jį žinodami“?