Prisiminkime: tokia šiek tiek primiršta istorija jau buvo. Kviečiu 2020 metų vasario mėnesį slidinėjusius Italijos Alpėse – stot, teismas eina. Jeigu ne jūs, Lietuvoje šiandien būtų galima eiti antakių pešioti, vakarieniauti į restoraną. Juokauju, žinoma. Visgi tenka pastebėti: pirmasis karantino laisvinimas yra stipriai simboliškas: slidinėjimo laisvė! Ji, kaip vokiečiai sako – über alles, aukščiau už visas kitas – už minėtą antakių pešiojimo, naujo palto pasimatavimo, knygų vartymo knygyne ir kitas laisves.

Turbūt todėl išblaivintą, išmuštruotą, pagonišką Lietuvą lipdęs duetas moko, kaip reikėtų gyventi. Ponas Veryga prisiminė, kad yra psichiatras ir jam rūpi ponių su nepešiotais antakiais, ponų su apžėlusiais sprandais psichinė sveikata.

Ponas Karbauskis apibendrino: ši vyriausybė – neprognozuojama!

Ak, kaip man patiko toks Lietuvos vyriausybės įvertinimas! Mes, pasirodo, vis dar Europoje! Nes prognozuojama, stabili, virusą amžiams suvaldžiusi vyriausybė yra. Bet toli – Pekine. Arba šiek tiek arčiau – Minske. Visur kitur – juodas prognozuojamų vyriausybių deficitas.

Tarkime, Ispanijos karalystės vyriausybė – absoliučiai neprognozuojama, nes ten užsikrėtimų skaičius staiga padidėjo trigubai ir dabar viršija tūkstantį dvisavaitinių atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Ponas Karbauskis turėtų kreiptis į Ispanijos premjerą Sanchezą ir pasakyti tai, ką sakė apie mūsiškę Šimonytę: ak, Pedro, o jūs, pasirodo, – neprognozuojamas! Nesugebėjote numatyti tokio paprasto dalyko: naujos viruso atakos!

Ponas Karbauskis turėtų kreiptis į Ispanijos premjerą Sanchezą ir pasakyti tai, ką sakė apie mūsiškę Šimonytę: ak, Pedro, o jūs, pasirodo, – neprognozuojamas! Nesugebėjote numatyti tokio paprasto dalyko: naujos viruso atakos!

Arba imkime Airijos atvejį: prieš porą mėnesių airiai laikėsi griežto karantino, jiems sekėsi, jie buvo drausmingi, o paskui kažkas sumaišė kortas, ir gerėjimo prognozės sugriuvo: užsikrėtimų kreivė vėl šovė į viršų. Keistuoliai tie airiai! Gal jie nežino to, ką žino prognozių specialistas ponas Karbauskis? Ten pas juos – Dubline, kaip ir Vilniuje, dirba neprognozuojama vyriausybė!

Ne tik vyriausybės, bet ir pats airių gyvenimas – nenuspėjamas. Dar labiau negu lietuvių! Sėdo du airiai į automobilį – bauda, nes galima tik po vieną. Nuvyko į oro uostą, norėjo atostogų skristi – bauda. Apie antakius ir nagus airiai šiuo metu nesvaičioja, nes žino, kokio statumo užsikrėtimų kreivėmis matuojamas plaukų ilgis arba manikiūro grožis.

Įdomiausia tai, kad Airijoje užsikrėtimų skaičius šiuo metu yra mažesnis už tą, kuris Lietuvoje jau niekam nebeįdomus, nes nebepavojingas. Nes, pavyzdžiui, Jūrmaloje visi vaikšto be kaukių, būriuojasi gatvėse, o estai atidaro restoranus. Problema būtų nebent ta, kad estai yra labiau suomiai nei lietuviai. Na ir dar ta, kad jie nebuvo pirmoje vietoje Europoje pagal mirties ir užsikrėtimų rodiklius, o Lietuva jau buvo.

Bet lygiuotis į kažką reikia. Į sovietinių „karvučių“ gamintojus? Ar į Vakarus? Štai stipriai prognozuojamas, griežtos tvarkos ir „ordnung“ – įsakymų miestas Viena. Sunku suprasti, kaip austrai išgyvena be Strausso ir „Ballsaison“ – valsų baliaus. Dabar čia svarstomas naujas unikalus „ordnung“, kuris Lietuvoje sukeltų masinį feisbuko isterijos priepuolį: jeigu nori į kirpyklą arba antakių pešioti – eik, bet parodyk neigiamą kovido testą. Priminsiu: Austrija jau lyg ir tiesos kelyje – dvigubai mažiau užsikrėtimų, perpus mažiau mirčių negu Lietuvoje.

Važiuojam į Paryžių. Meilės, mados, kurtuazinio ir kitokio bendravimo miestas uždaromas 18.00 valandą vakaro. Turbūt visi yra buvę Paryžiuje, vaikščiojo „Champs Elysées“ – Eliziejaus laukuose, fotografavosi ties Triumfo arka, matė, kas ten dedasi šeštą vakaro. Įsijunkite internetą, pasileiskite tiesioginę vaizdo transliaciją. Pamatysite tai, ko niekas niekada Paryžiuje nematė. Netgi Antrojo pasaulinio karo metu.

Vilniuje valstiečių deputatas Ąžuolas reikalauja viską atidaryti ir mini pavyzdį – Italiją, kuri „jau“ atidarė restoranus. Nekorektiška, tam tikrą elektoratą kutenanti ir klaidinanti analogija! Restoranai Italijoje atidaryti ten, kur yra daug laisvų vietų reanimacijose. Ten, kur užsikrėtimų-testų santykis neviršija 5-6 procentų. Ąžuole, Italija gali tai sau leisti, nes sėdėjo tokiame karantine, kokį jūs sunkiai galite įsivaizduoti! Nutylėjote štai ką: užsikrėtimų skaičiai Italijoje yra beveik dvigubai geresni nei Lietuvoje!

Vilniuje valstiečių deputatas Ąžuolas reikalauja viską atidaryti ir mini pavyzdį – Italiją, kuri „jau“ atidarė restoranus. Nekorektiška, tam tikrą elektoratą kutenanti ir klaidinanti analogija!

Socialdemokratas Paluckas sako: „Gyvas į žemę nesulįsi“. Bet negyvas – visu šimtu procentu. Tai jau atsitiko 2885 Lietuvos piliečiams, gal socialdemokratas negirdėjo? Šiuo metu tik penkiose Europos valstybėse dvisavaitinis mirčių rodiklis 100 tūkstančių gyventojų yra didesnis negu Lietuvoje: Čekijoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Airijoje ir Slovėnijoje.

Visur kitur mirtingumas mažesnis. Visur kitur kairiosios partijos mieliau aptarinėja ligos ir mirties pavojų, o ne antakių pešiojimą. Gerai, kad nors turime Nerijų Mačiulį, mūsiškę Mario Draghi versiją, jis sako nemalonią tiesą: „Geriau būti apšepusiam nei mirusiam.“

Karbauskis, Veryga, Ąžuolas, gal ir Paluckas dar ne kartą turės progų karantino kortą naudoti politikos reikalams. Dar ne kartą partijose prabus saldžiai miegojęs solidarumas su karantino apribojimų aukomis.

Vyriausybė prognozuoja teritorinius karantino laisvinimus? Pasiruoškite: žemaičiai eis prieš suvalkiečius, Kaunas prieš Vilnių, Birštonas prieš Druskininkus. Jau dabar „švarūs“ Šiauliai piktinasi, kad reikia laukti nelabai „švaraus“ Vilniaus.

Gerai, kad nors turime Nerijų Mačiulį, mūsiškę Mario Draghi versiją, jis sako nemalonią tiesą: „Geriau būti apšepusiam nei mirusiam.“

Laisvinimas pagal veiklos tipologiją? Ak, kiek kartų dar teks premjerei atsiprašinėti! Kažką leis, kažko neleis, kažką atidarys pirmiau, kažką vėliau. Kiek bus įniršusių ir labai įniršusių. Nelaimingų. Susireikšminusių. Jeigu atidarys knygynus, supyks „Apranga“. Jeigu leis į kelnaičių ir liemenėlių salonus, protestuos „Batų kalnas“. Jeigu prasidės masinis antakių pešiojimas, su šakėms kils kūno šveitikų cechas.

Romoje yra toks posakis „Subito santo!“ – skelbkime šventuoju tuoj pat. Perfrazuojant į lietuvišką pandeminę realybę tai būtų scenarijus A. Jeigu premjerė nori būti mylima ir gerbiama šiandien, turėtų visas veiklas skelbti šventomis ir paleisti scenarijų A. Priešingu atveju teks atsiprašinėti.

Pastebėjau įdomią tendenciją: po Europą išsibarstę lietuviai žymiai mažiau keikia savo šalių vyriausybes už karantino ribojimus negu lietuviai Lietuvoje. Nors daugeliu atveju tie karantino ribojimai užsienyje yra gerokai griežtesni už lietuviškus. Rugilė iš Heseno džiaugiasi, kad nėra komendanto valandos. Reda gyvena Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje, čia irgi neveikia „komendantas“, manikiūrai ir pedikiūrai uždrausti, bet ką padarysi. Jurgita iš Nyderlandų pasakoja apie tai, kad komendanto valanda – nuo devintos vakaro, dirba tik maisto parduotuvės, pasikviesti į svečius galima tik vieną suaugusį. Kai pasiteirauju apie grožio problemas, Jurgita atsako: „Ši tema Nyderlanduose visiškai neakcentuojama“. Jolita iš Oslo pasakoja, kad Norvegijoje sostinėje buvo viskas gerai, mažai buvo apribojimų, bet neseniai įsisuko viruso mutacija, ir didžiuosius prekybos centrus uždarė su visomis estetikos paslaugomis.

Realybė: paskutiniai Europos pagonys jaučiasi labiausiai skriaudžiami pandemijos ir karantino. Jiems labiau už italus, olandus, austrus, belgus reikia kūno grožio. Nė nepastebėsime kaip plaukai, antakiai ir nagai taps strateginiais (valstybės) objektais.