Po šaltakraujiško buvusio vicepremjero Boriso Nemcovo nužudymo 2015 m. vasarį, būtent A.Navalnas iškilo kaip ryškiausias ir Vakaruose geriausiai atpažįstamas Rusijos opozicijos veidas. Aplink jo asmenybę pradėjo burtis ir kiti ryškesni opozicijos veikėjai (tokie kaip buvęs viceministras Vladimiras Milovas), penkerius metus jis vadovavo Progreso partijai, o vėliau tapo Ateities partijos lyderiu.

Didžiausio dėmesio viešojoje erdvėje susilaukia ne paties A. Navalno politinės pažiūros ar kalbos, o jo su komanda vykdomi tyrimai, atskleidžiantys aukščiausio lygmens ir plačiausio masto korupcijos apraiškas Kremliuje. Pagrindiniai taikiniai – pats prezidentas Vladimiras Putinas, premjeras Dmitrijus Medvedevas, didžiausią galią turinčių teisėsaugos institucijų vadovai.

Papildomų simpatijų A. Navalnui prideda ir tai, kad jis nėra Boriso Jelcino laikų opozicijos politikas, o jo politinės pažiūros nėra aiškiai išreikštos, leidžiančios jį patupdyti į tam tikros ideologijos rėmus. Paprasčiau kalbant, A. Navalno populizmas ir kovos su korupcija deklaravimas daro jį patraukliu net ir tiems rusams, kurie senokai nusivylę susiskaldžiusia, tarp ideologinių ir asmeninių prieštarų pasiklydusia opozicija.

A.Navalno populizmas ir kovos su korupcija deklaravimas daro jį patraukliu net ir tiems rusams, kurie senokai nusivylę susiskaldžiusia, tarp ideologinių ir asmeninių prieštarų pasiklydusia opozicija.

Taigi, nors A. Navalnas kaip politikas neatrodo rimta priešstata V. Putinui, bet jo pasirinktas veikimo būdas pataiko į patį Kremliaus nervą. Kodėl?

Paviršutiniški Rusijos politikos stebėtojai Vakaruose dažnai pasiduoda pagundai V. Putino režimą lyginti su monarchija, o patį Kremliaus vadovą vadinti ar vaizduoti caru. Iš dalies tokį įvaizdį kai kuriais veiksmais skatina ir pats V. Putinas, retkarčiais pasinaudodamas carinės Rusijos imperiniu įvaizdžiu savo viešųjų ryšių žaidimuose.

Flirtas ir abipusės naudos santykis su Rusijos ortodoksų bažnyčia, iškilmingas Romanovų šeimos perlaidojimas ar suorganizuotas buvusio „baltųjų“ karo vado Antono Denikino palaikų pergabenimas ir perlaidojimas Maskvoje – tik keli V. Putino „carinės“ politikos viražai.

Bet Kremliaus režimas tikrai neprimena naivaus monarchijos statuso. Vadovas čia ne imperatoriškasis Dievo pasiuntinys šioje žemėje, aplink kurį tvyro metafizinė baimė ir pagarba, o gaujos vadas, sukaupęs savo galią ir įgijęs postą užkulisinių žaidimų, intrigų, žudynių dėka.

Lietuvoje ir kitoje sovietinę patirtį ne savo noru įgavusiose valstybėse V. Putino Rusija labiau saistoma su Stalino sovietinės Rusijos vaizdiniu. Šis įvaizdis taip pat ne visiškai atitinka dabartinės Rusijos tikrovę.

Net ir žiauriausio Stalino teroro laikais Sovietų Rusija buvo pasidengusi ideologiniu kiautu. Cinizmas buvo patiriamas kaip nusižengimas ideologijos rėmuose dėstomoms tiesoms apie pasaulį, bet jis visada tvyrojo ore. Taip, Stalinas buvo diktatorius, bet valdžios paėmimui ir išlaikymui jam reikėjo ideologijos apsiausto.

Kokia priklausoma sovietinė imperija buvo nuo šio ideologinio kiauto parodo tai, kad jos griūtis prasidėjo būtent tada, kai ideologija galutinai išsėmė save ir bet kokie bandymai atnaujinti ar perkonstruoti nebegalėjo nuslėpti to, kad ji neturi nieko bendro su tikrove. Komunistiniai lozungai, apibrėžimai, pasaulio aiškinimai kintančioje tikrovėje skambėjo nebe neįtikimai, o tiesiog absurdiškai.

V. Putinas nepasiūlė Rusijai jokios konkrečios ideologijos. Taip, galbūt galima kalbėti apie Naujosios Rusijos programą ar kitus atitinkamais laiko tarpais į viešumą išmestus projektus, bet juose nėra jokio aiškaus moralinio ar vertybinio pamato, jokios aiškesnės struktūros, leidžiančios savaip aiškinti kažką daugiau nei vieno asmens ar vienos valstybės politinę ambiciją.

Kokia gi tada yra V. Putino valdymo forma? Mano atsakymas būtų – cinizmas. Kalbėdami apie V. Putino modus operandi apžvalgininkai dažnai primena jo karjerą KGB. Visgi, nereikėtų pasiduoti pagundai aklai tapatinti Kremliaus režimo veikimą su KGB metodais.

Kokia gi tada yra V.Putino valdymo forma? Mano atsakymas būtų – cinizmas. Kalbėdami apie V.Putino modus operandi apžvalgininkai dažnai primena jo karjerą KGB.

V. Putinas nebuvo geriausias ar stipriausias KGB agentas, bet jis iš šio karjeros etapo pasiėmė reikšmingiausią sovietinių saugumo tarnybų teiktą pamoką – viskuo galima manipuliuoti. Viešoji erdvė, viešoji moralė ar net tikrovė tokiems žmonėms tėra tik valios konstruktas. O tai reiškia, kad tie, kurie turi valdžią, gali imti ir performuoti visus dalykus pagal jiems patinkantį modelį.

Kaip savo knygoje „Ciniškojo proto kritika“ pastebi vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas, cinizmas įsikuria ne tik erdvėje anapus gėrio ir blogio. Paradoksalu, bet savo veiksmais stodamas už moralės kategorijų, jis lygiagrečiai stovi ir moralizavimo pusėje.

Taigi, per tuos du dešimtmečius valdžioje V. Putinas sukūrė ne tik cinizmo struktūrą, bet ir butaforinę viešąją moralę. Tą pačią moralę, pagal kurią buvo teisinamas buvusio „Jukos“ vadovo ir tiesioginio konkurento Michailo Chodorkovskio teismo procesas. Tą pačią pagal kurią dabar nuteistas ir užsienio agentu ar pinigu plovėju apšaukiamas A. Navalnas.

Kaip pasireiškia ši ciniškoji Rusijos valdymo forma? Visų pirma, sunaikinimas bet koks pasitikėjimas institucijomis, politinėmis pozicijomis ar net konstitucija. V. Putinas savo pavyzdžiu parodė, kad gali kada užsinorėjęs pakeisti konstituciją, pratęsti savo valdžią, klastoti rinkimų rezultatus, šalinti oponentus.

Rusai puikiai supranta, kad V. Putino valdžia yra neteisėta, bet laikosi savotiško nerašyto susitarimo, kad taip ir turi būti. Institucijos V. Putino Rusijoje savo struktūra vargiai skiriasi nuo vakarietiškų. Skaitydamas vien dokumentus galėtum pamanyti, kad tai išties teisinė ir demokratinė valstybė.

Tikrovėje teisėsauga, teismai, kariuomenė, net ir švietimo sistema paklūsta režimo įsakams ir juda tik jo nubrėžta kryptimi. Teismai įgyvendina neteisingumą, suvalstybinta žiniasklaida skleidžia propagandą, policija sulaiko taikius protestuotojus. Viskas kaip apverstame kambaryje. Funkcija tampa disfunkcija. Bet visos priemonės pateisina tikslą.

Rusai nėra kvaili žmonės ir dauguma jų puikiai supranta, kas vyksta. Bet jie pasirašę nebylų paktą taikstytis su prieš jų nosis kuriama ir plečiama cinizmo sistema. Pamažu ši sistema įtraukia vis daugiau žmonių ir vis sunkiau iš jos ištrūkti. Tada įsijungia ir savigynos mechanizmas, verčiantis pateisinti savo padėtį, savo neveiklumą ir atsidavimą cinizmui.

Turbūt liūdniausia girdėti netgi su tam tikru pasididžiavimu ištariamą dalies rusų pasiteisinimą, kad „mes sau, o politika sau“. Viena vertus, už šio atsiribojimo tvyro tragiškas beviltiškumo, apatijos, rezignacijos raizginys. Kita vertus, nesupratimas, kad politinio cinizmo aparato sukūrimas veikia ir visuomeninę moralę.

Abejingumas neteisingumui ar korupcijai aukščiausiame lygmenyje pamažu tampa abejingumu bet kokiems moraliniams sprendiniams. Jei reikėtų išskirti baisiausią dalyką, kurį V. Putinas per šiuos du dešimtmečius padarė su rusų tauta, išskirčiau suvešėjusį cinizmą.

Cinizmą, kuris leidžia pateisinti Krymo pasijungimą ginklu ar to paties ginklo atsukimą prieš savarankiškus politinius sprendimus priimti norinčią kaimyninę Ukrainą. Cinizmą, kuris pateisina Rusijos paramą Basharo al-Assado režimui Sirijoje ir cheminio ginklo atakas prieš civilius bei kitus Kremliaus rankomis daromus nusikaltimus.

O dabar galime sugrįžti prie A. Navalno ir jo sprendimo. Kodėl jis yra žymiai pavojingesnis Kremliui nei bet kokie Vakarų moralizavimai ar kuklūs sankcijų paketai?

Ilgą laiką racionalumu į rusų moralę bandęs prisibelsti A. Navalnas suprato, kad vienintelis veiksmingas žingsnis kovoje su ciniška V. Putino sistema yra tiesiog prikišamai pademonstruoti jos absurdiškumą. Pademonstruoti, kaip teisingumo institucijos apverstoje aukštyn kojomis tikrovėje suorganizuoja laisvės atėmimo bausmę iš niekur. Tai yra kiniko spjūvis cinikui.

Ilgą laiką racionalumu į rusų moralę bandęs prisibelsti A.Navalnas suprato, kad vienintelis veiksmingas žingsnis kovoje su ciniška V.Putino sistema yra tiesiog prikišamai pademonstruoti jos absurdiškumą.

Vakarų politikoje dažnai bandoma moralizuoti ar racionalizuoti konfliktus su ciniškuoju Kremliumi. Nuo pat Davido Lloyd George‘o laikų kuriami ekonominiai spaudimo instrumentai ar nuo Winstono Churchillio laikų grūmojama Maskvai puošnia aristokratiška lazda, žadant atsakomąjį smūgį.

Navalnas išstojo į netiesioginę akistatą ir atliko absoliučiai nelogišką, racionaliame pasaulyje pasakytume, kvailą žingsnį. Jis paaukojo save įkalinimui ir padarė tai tokiu stiliumi, kokiu Sokratas išgėrė jam paskirtą nuodų taurę.

V. Putinas visada gali atšauti Vakarams, apeliuodamas į jų dviveidiškus veiksmus, ciniškus politinius sprendimus, įsikišimus į kitų valstybių reikalus ar nusikaltimus. Bet ką atšauti į kalėjimą savo noru atsisėdusiam A. Navalnui? Juk neatsisėsi į kalėjimą pats.

Rusijos visuomenė gali laikytis distancijos nuo politikos, bet negali neatkreipti dėmesio į tokį veiksmą. O tai jau pavojinga. Tai ne tik politinio nepaklusnumo deklaracija, tai ir filosofinis manifestas, prikišamai parodantis, kad laisvės praradimo ar net ir mirties baimė nėra pakankama, kad sustabdytų pasipriešinimą.

Vargu, ar šis A. Navalno veiksmas pajėgs prabudinti cinizmo surakintą Rusijos visuomenės daugumą, bet po jo V. Putinas nebegalės užsidėti ciniškumo kaukės bent jau paties A.Navalno klausimu. V. Putinas pralaimėjo A. Navalnui taip, kaip cinikas pralaimi kinikui, parodžiusiam ne tik gigantomanišką jo vilą ir kičinį jos interjerą, bet ir jo dviveidiškumą ir nepilnavertiškumą.

„Neužstok man saulės“, – gulėdamas ant kalėjimo gultų galėtų sumurmėti A. Navalnas.