Kas jau kas, o prezidento patarėja, pati buvusi ambasadorė, tai jau turėtų žinoti, jog ir L. Linkevičius, ir R. Karoblis ir yra profesionalūs diplomatai, ne tik buvę ministrai, ir jokios čia neteisybės nebūtų taip pat ir šiuo labai jau pritemptu aspektu.
„Yra iš ko pasirinkti“, – tęsia A. Skaisgirytė, – „ir manoma, kad ministras (G. Landsbergis) suras pačius geriausius – tinkamus kandidatus“. Pasirinkti, aišku, visuomet yra iš ko, tačiau, neįžeidžiant kitų, ar tikrai turime daug panašaus L. Linkevičiaus, R. Karoblio kalibro profesionalų?
Kitas klausimas, o ką apskritai reiškia „politinis atšalimas“? Ar tuo siekiama pakeisti žmonių pasaulėžiūrą, įsitikinimus, vertybes? Jei taip, tai į kokias? O gal jų politinės nuostatos yra netinkamos?
Tačiau svarbiausia, ar toks ketinimas yra teisėtas? Ar žmogaus politinės pažiūros, ypač jei jis ištikimai tarnavo savo valstybei, yra kažkaip smerktinos ar keistinos? Jokių bent kiek rimtesnių argumentų nepateikta. Net ir savos nesenos istorijos nežinojimas prezidentūrai nepadėjo: esą tokių atvejų nebūta... Pasirodo, buvo ir pavyzdžiai, kaip tik priešingi, paskirtas buvęs kultūros ministras A. Gelūnas ambasadoriumi prie UNESCO dirbo puikiai.
Įdomiausia yra tai, jog abu „politiškai atšalti“ pasiųsti ambasadoriai dirbo įvairiausių politinių spalvų, taip pat koalicinėse vyriausybėse, su kone visais prezidentais ir vargu ar jie yra „prikepę“ prie kokių nors ypatingų ideologijų, kurios galėtų sutrukdyti jiems atlikti pareigas. Iš tikrųjų priešingai – jų įgyta patirtis, todėl ir daug platesnis akiratis, ryšiai su įvairių šalių politikais bei diplomatais yra didžiulis privalumas bei vertybė.
To neįgyjama per savaitę ir net ne per metus. Ar Lietuvoje jau per daug kompetencijos? Pagaliau net ir jauniems mūsų diplomatams būtų naudinga padirbėti ambasadose su tokiais profesionalais kaip R. Karoblis ir L. Linkevičius, ypač daug nuveikusiais Lietuvai integruojantis į ES ir NATO, vėliau Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu, dvišaliuose, daugiašaliuose formatuose. Jų institucinė atmintis yra neįkainojama vertybė, kuri turi būti perduodama, nes vadovėliuose to nerasi.
Visos demokratiškos šalys tokią patirtį ypač vertina. Tereikia pažvelgti, pavyzdžiui, į šiuo metu formuojamą JAV prezidento Dž. Bideno komandą, kad tuo įsitikintumei. Ar Lietuvoje kompetencijos, ypač diplomatijos srityje, jau yra per daug?
A. Skaisgirytė teigia, jog „yra iš ko pasirinkti“. Gal ir yra, visuomet bus, tačiau labai norėčiau pamatyti ir išgirsti tuos stipresnius ar geresnius šiuo atveju kandidatus, neįžeidžiant viso mūsų diplomatinio korpuso. Beje, dabar tai tikrai visi pasiūlytieji bus lyginami su tais, kurių paslaugų valstybė, remiantis kažkokiais keistais motyvais, atsisakė. Bent jau viešojoje erdvėje taip bus. Ir ar nepasigailėsime, kad dėl visiškai nepagrįstų ambicijų susilpninam šalies pozicijas svetur, ypač ten kur stiprus, profesionalus diplomatinis atstovavimas būtinas? Vašingtone, Briuselyje, Berlyne, kitur.
Demagogiškai skamba ir prezidentūros raginimas Vyriausybei kuo greičiau teikti amabasadorių kandidatūras, kai pati prezidentūra daro viską, kad procesą kuo labiau komplikuotų ir vilkintų. Garbingiau būtų pripažinti, jog su „atšalimu“ suklysta ir persistengta. O buvę ministrai tiesiog kažkuo neįtiko, nes, matyt, turėjo savo nuomonę, kas tik dar kartą patvirtina šių asmenybių principingumą, kompetenciją bei profesinį tinkamumą.
Visoje šioje negražioje istorijoje lieka tik vienas klausimas – ar kur nors siūlomiems ateityje prezidentūros tarnautojams taip pat bus taikomas „politinio atšalimo“ kriterijus? Kokio ilgio tas laikotarpis bus? Ir kaip šiuo atveju bus su premijomis ir privilegijomis?