O gėlių kiosko pardavėja sumoka 250 eurų už vieną parduotą rožę, nes jai negalima. Kuo skiriasi maximų rožė nuo smulkaus verslo taip ir lieka neaišku. Ekonomistai taip pat pripažįsta, kad pandemija padidino atotrūkį tarp didžiųjų ir smulkiųjų prekybininkų. Kol vieni gaudavo porą šimtų eurų per mėnesį, kiti skaičiuodavo šimtus tūkstančių pelno.
O svarbiausia, kad Lietuvos didieji prekybos centrai, kurie gavo išskirtinę teisę dirbti karantino sąlygomis, toliau sau kraunasi pelną rodydami socialinę atsakomybę tik plakatuose. Vietoj to, kad padėtų smulkiesiems gamintojams pardavinėtų jų užaugintą ar pagamintą produkciją ir taip prisidėtų prie šalies ekonomikos kėlimo, jie toliau veža produktus iš ten, kur pigiau ir kur galima didesnį antkainį pasidaryti, kad tik daugiau patiems į piniginę įkristų.
Prekybos tinklai viešai džiaugiasi gerais 2020 metais ir planuoja plėtrą. Ir šioje situacijoje keistai atrodo tai, kad didieji prekybos centrai, šiuo atveju UAB Palink, geriau žinomas kaip IKI prekybos tinklas, yra įtrauktas į VMI sąrašą, kuriam taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19. Prekybos tinklas, kurio veikla nė vienai dienai nebuvo sustabdyta, jaučiasi turintis praradimus ir pretenduoja į valstybės paramą. Gal todėl Lietuvoje ir turime tiek skurdo, kai paramą gauna ne tie, kam reikia, bet tie, kurie sugeba gudrauti.
Ir kai valdantieji reikalauja 20 kvadratinių metrų vienam asmeniui parduotuvėje, spėkite, kas tų reikalavimų laikosi: ar didieji, kur žmonės būriuojasi dešimtimis, ar mažieji, kur vienu metu ir taip daugiausia būna 2-3 pirkėjai. Ir baudas, beje, sumoka tie, kurie ir taip uždirba mažiausiai. Nors mes jau daug metų girdime apie prioritetus, apie smulkių verslininkų rėmimą, jis ir toliau išlieka tik geru noru, bet ne realiu darbu.
Anksčiau Lietuva turėjo didį tikslą – ištraukti iš šešėlio milijoną ar milijardą. Dabar savo nesibaigiančiais ribojimais ir nuolatiniais grasinimais milijonas, o gal net ir visas milijardas yra stumiamas į šešėlį. O kas belieka verslui: mirti badu ar nesumokėti mokesčių? Pasirinkimas akivaizdus. Kirpėja tikriausiai mielai eitų į saloną ir mokesčius susimokėtų, bet yra priversta dirbti namuose, nes reikia išlaikyti šeimą, kol valdžia sprendžia, kaip suvaldyti covidą.
Čekija sukūrė puikų precedentą, pateikė įstatymo pataisas, kuriomis įpareigojo didžiuosius prekybos centrus prekiauti čekiškais produktais. Planuojama, kad mažiausiai 55 procentai produktų parduotuvėse, didesnėse nei 400 kvadratinių metrų, turi būti čekų kilmės. O iki 2028 metų šią dalį planuojama padidinti iki 73 procentų. Ir tai yra realus sprendimas ir reali pagalba vietiniams gamintojams. Lenkija jau daug metų tęsia akciją „pirk lenkišką produktą“, šiuo lipduku pažymimi produktai, pagaminti Lenkijoje, be to, akcentuojama, kad pirkdamas lenkišką produktą žmogus ne tik remia savo šalį, bet ir ją garsina.
O Lietuva ir toliau pataikauja didiesiems verslininkams ir leidžia jiems susikrauti dar didesnį kapitalą, tuo tarpu kai smulkieji bankrutuoja ir užsidaro. Galima būtų kalbėti apie konkurencijos sąlygas, laukinę rinką, bet priežastis slypi kitur – tai tiesiog selektyvus apribojimų pritaikymas. Anot Statistikos departamento, nespecializuotos parduotuvės, prekiaujančios daugiausia maistu, tabaku ir alkoholiu, pernai nuo sausio iki spalio pardavė prekių už 4,12 milijardo eurų – tai 4,97 procento daugiau nei prieš metus. Ir tuos pinigus sumokėjo – visi Lietuvos žmonės. Tik dalis jų atiteks visai ne Lietuvos tiekėjams, o užsieniui. Ir mūsų smulkieji verslininkai toliau lieka stovėti eilėje prie pašalpų, nes iš tiesų yra pigiau atsivežti prekes iš Lenkijos sandėlių, kur PVM yra keturiskart mažesnis.
Esu įsitikinęs, kad būtina kuo greičiau atsigręžti į mūsų gamintojus, žemdirbius, smulkiuosius verslininkus, kurie dirba, kuria ir išlaiko šeimas čia, Lietuvoje. Jeigu Lietuvoje didieji prekybininkai būtų įpareigoti pirkti vietinę produkciją, tai užtikrintų pastovų tiekimą, o galutinis vartotojas gautų šviežią ir gerą produktą. Svarbiausia, kad tokiu atveju turėtume naudą visi: gamintojai, prekybininkai, pirkėjai ir pati valstybė, kur visi pinigai suktųsi tame pačiame ekonomikos rate.
Turėtume ir daugiau darbo vietų, ir sumokamus mokesčius, ir mažiau pašalpų. Nes šiai dienai įvesdami ribojimus mes galvojam apie gyvybių gelbėjimą nuo koronaviruso, kas tikrai yra svarbiausia. Bet kas galvoja apie tas gyvybes, apie tuos žmones, kurie prispausti sunkumų neturi pinigų net maistui, arba tuos, kuriuos slegia skolos ir jie nepajėgūs jų grąžinti iš vienkartinių pašalpų ar subsidijų. Juk tai irgi yra žmonės, kuriems reikalinga pagalba, ir jeigu greitai nebus priimti sprendimai, Lietuvos smulkiesiems verslininkams reikės reanimacijos, tik jau plaučių ventiliatoriai nepadės.
Norėčiau priminti valdantiesiems, kad dėliodami savo laisvinimo strategijas ir planus nepamirštumėte smulkaus verslo ir gamintojų. Leiskite šiems žmonėms dirbti kuo greičiau, o svarbiausia užtikrinkite, kad būtų taikomos vienodos taisyklės visiems, nes kol kas yra atstovaujama tik didžiųjų verslininkų interesams.