Tarptautinės organizacijos, sukurtos po II pasaulinio karo viliantis, kad jos taps svarbiomis konfliktų sprendėjomis, galinčiomis padėti išvengti globalių katastrofų, tokių kaip pasauliniai karai, šiandien yra vis labiau neveiksmingos.
Didžiausios regionų valstybės imasi lyderystės spręsti įvairius konfliktus ir kartu plėsti savo įtakos zonas pačios.
Lietuvai tokios permainos yra iššūkis, nes taip besitransformuojančioje tarptautinėje sistemoje, kai nustoja galioti daugiašalės tarptautinės teisės normos, mažosios valstybės rizikuoja tapti mainų objektais. Nors nebūtinai. Nuo Lietuvos vykdomos vidaus ir užsienio politikos labai priklauso kuo ji taps naujajame pasaulyje – mainų objektu, o gal komandiniu žaidėju. Todėl visi pasirinkimai turi būti daromi itin išmintingai, nes esant tokiai tarptautinei padėčiai klaidų pasekmės gali būti fatališkos.
Kinija ne tik stiprėja ekonomiškai bei technologiškai, bet ir formuoja ekonomiškai priklausomų, todėl ir politiškai palankių, valstybių tinklą, siekia įgyti prieigą prie strateginių žaliavų ir rinkų, stiprina karinius pajėgumus ir t. t. Ji jau subūrė didžiausią pasaulyje laisvos prekybos zoną „Regioninę visaapimančia ekonominę partnerystę“ (Regional Comprehensive Economic Partnership).
Rusija taip atgauna karinį pajėgumą. Iranui pavyko sutelkti „šiitų arką“ ir per Iraną, Siriją pasiekti Viduržemio jūrą. Turkija, nors būdama NATO nare, pradėjo elgtis kaip savarankiškas tarptautinės politikos žaidėjas, siekdama įtakos atgavimo buvusios Osmanų imperijos ribose ar(ir) tiurkų tautų pasaulyje, tai kovodama, tai bendradarbiaudama su Rusija ir Iranu.
2015 m. Kinijos vyriausybė deklaravo ūkio pažangos planą dešimtmečiui „Pagaminta Kinijoje 2025“. Ji siekia tapti pirmaujančia pasaulio valstybe informacinėse technologijose, biotechnologijose, robotikoje, dirbtinio intelekto kūrime, kosmose. Kinija ypač viliasi aplenkti Vakarus kvantinių kompiuterių kūrime. Kinija aktyviai plėtoja 5G interneto technologiją, kuri kartu su aukščiau paminėtais dalykais turėtų sudaryti ateities ekonomikos pagrindą.
Technologinė ir ekonominė pažanga Kinijai padeda stiprinti ir įtvirtinti autoritarinę technokratinę diktatūrą.
Deja, šios grėsmės Vakaruose nėra visur ir visada tinkamai įvardijamos. Santykiai su Kinija iliustruoja kai kurių Vakarų pasaulio valstybių veidmainystę. Deklaruodamos žmogaus teisėmis bei laisvėmis grįstas vertybes, jos „apanka“ ir „apkursta“ prieš jų pažeidimus Kinijoje.
Sindziango uigurų autonominis rajonas yra puiki technokratinės diktatūros iliustracija. Ten vaizdo stebėjimo kameros išdėstytos kas pora šimtų metrų, jos fiksuoja automobilių numerius, vairuotojų bei praeivių veidus.
Duomenų bazėse kaupiami biometriniai duomenys apie uigurus, informacija apie jų giminaičius, darbovietes, patikimumo vertinimą. Mobiliuosiuose telefonuose yra priverstinai įdiegtos įvairios garso ir vaizdo įrašinėjimo ir vietos nustatymo aplikacijos. Visa tai analizuojama pagal įvairius algoritmus, identifikuojami ir sudaromi asmenų, kuriuos reikia sulaikyti, sąrašai. Nuo 2016 m. apie 1 mln. uigurų buvo uždaryti „perauklėjimo stovyklose“.
Ne tik uigūrai kontroliuojami: profiliavimas ir socialinių balų reitingavimo sistema, vertinanti piliečių elgesį ir taikanti socialines sankcijas, pradėta diegti visoje Kinijoje 2014 m., o pernai ji pradėjo veikti visu pajėgumu. Ilgainiui neigiamas socialinis reitingas užkirs kelią į prestižines mokyklas „prasikaltusiųjų“, „nepatikimųjų“ vaikams ir jiems patiems galimybes gauti geresnius darbus [„Does China’s digital police state have echoes in the West“, žr. čia, „China has started ranking citizens with a creepy ‘social credit’ system — here’s what you can do wrong, and the embarrassing, demeaning ways they can punish you“, žr. čia].
JAV puikiai suvokia šią grėsmę ir savo santykius su partneriais vertina atsižvelgdama, kokia yra jų pozicija Kinijos atžvilgiu. Todėl Europos sąjungai neišvengiamai teks rinktis – daugiau Kinijos ar Amerikos joje.
Ekonominiai santykiai su Kinija neatsiejami nuo jos politinės įtakos didėjimo. Neverta kliautis iliuzijomis, kad šios šalies investicijos nėra tapačios jos ekspansijai. ES gali norėti, kad jai netektų rinktis tarp Kinijos ir Amerikos, bet tai tikrai bus neišvengiama.
Vakarų Europa, nenorėdama rinktis, gali pasiduoti pagundai balansuoti tarp Vašingtono ir Pekino (neprisiimti didinti NATO karinių išlaidų, bet gauti pelną iš ekonominio bendradarbiavimo su Kinija) vaizduodama tai kaip ES strateginę autonomiją. Jei vis tik ES įsivaizduos galinti rinktis „strateginės autonomijos“ kelią ir bandys juo žengti, ji neišvengiamai fragmentuosis be jokios galimybės tapti strateginiu pasauliniu veikėju.
Skaldančios ES ir euroatlantinę bendruomenę fragmentacijos ženklas, nepaisant būsimosios JAV prezidento administracijos perspėjimų, ES ir Kinijos suderėtas principinis plačios apimties susitarimas dėl investicijų. Tai pleišto į JAV ir ES šalių santykius kalimas. Neatsitiktinai po šio susitarimo paskelbimo Kinija pranešė apie kvietimą „17+1“ Vidurio ir Rytų Europos šalių formato lyderiams susitikti vasario pradžioje.
Įtakos ES siekia ir Kinija, ir Rusija ir Turkija. ES gali virsti šių žaidėjų įtakos varžybų lauku, nes bendriją vienijančių vertybių ir idėjų galia blėsta. Tada JAV ieškos kitų tarptautinių formatų, kurs proamerikietiškas „norinčių ir galinčių koalicijas“ Kinijos sulaikymui. Pasirinkimo nepavyks niekam Europoje išvengti.
Po Brexit tapo akivaizdu, jog atsirado kitokios Europos idėjos, kur Europa nebūtinai reiškia ES.
Rusija šią situaciją išnaudoja jau dabar. Ji deklaruoja esanti europinės civilizacijos vertybinių bei kultūrinių pamatų saugotoja ir gynėja.
Turkija ilgai bandžiusi tapti ES nare dabar šio tikslo atsisako, tačiau nesiboti veikti Europos per gausias turkų bendruomenes, kontroliuodama nelegalios migracijos srautus bei energijos tiekimo kelius.
Todėl jau šiandien svarbu kelti klausimą: ar Vakarų pasaulis tęs savo kultūrines tradicijas, paremtas individo laisvės idėja, kuri ir apibrėžia šią civilizaciją bei puoselės euroatlantinę demokratinėmis vertybėmis paremtą bendruomenę, ar pasiduos technokratinei diktatūrai arba perims jos modelį?
Vakarų civilizacijos ir Europos kultūriniai pamatai – pagarba individo laisvei subalansuotai pareigomis laisvų piliečių visuomenėje, privačiai nuosavybei, racionalumui, teisės viršenybei ir ja paremtai konstitucinei piliečių valdžiai, laisvai rinkai – ant kurių kūrėsi Europos Sąjunga – pastaruoju metu yra stipriai išklibinti intensyviai vykstančių „kultūrinių karų“.
Lenkija, Vengrija ir Vakarų Europos valstybės susiduria su labai skirtingais iššūkiais ir kaip atsakas į juos formuojasi tų šalių politika, kuri vykdoma remiantis į skirtingus vertybinius pamatus.
Jungtinė Karalystė, viena iš pagrindinių NATO įkūrėjų bei sergėtojų, palieka ES susiskaldžiusią, neturinčią aiškios ateities vizijos ir bendros grėsmių sampratos.
Brexit paskatino Europos valstybės individualiai ir kolektyviai stiprinti savo saugumo ir gynybinius pajėgumus: Europos gynybos agentūros pirmasis CARD (Coordinated Annual Review on Defence) raportas rodo ES šalių bendros gynybos pastangų finansavimo trūkumą ir ambicijų neatitinkančius turimus karinius pajėgumus (žr. čia).
Bendros ES gynybos kūrimo procesas yra per lėtas, nėra bendrų grėsmių sampratos, vizijos, ir atitinkamai – bendrų tikslų ir prioritetų.
Geriausiu atveju šios pastangos sėkmingai papildys NATO, blogiausiu atveju – gali silpninti transatlantinius ryšius.
Europos saugumą šiuo metu užtikrinti gali tik JAV. Todėl mes turėtume skatinti ir patys aktyviai dalyvauti kuriant savo nacionalinius, daugiašalius/ regioninius ir visos NATO Europinės dalies pajėgumus. Aiškiai pabrėždami transatlantinį (NATO) savo saugumo politikos prioritetą mes pasieksime esminius tikslus.
Pirma, europiečiai galės veiksmingai paremti JAV globaliai, ir kaip neskambėtų paradoksaliai, sumažins tikimybę, kad JAV nusimes saugumo garanto Europai rolę.
Antra, jei JAV būtų priversta dėl priešpriešos Rytų Azijoje ar kitur, daugiau dėmesio ir išteklių skirti ne Europai, europiečiai jau būtų sustiprinę galimybes užtikrinti savo pačių saugumą.
JAV yra labai svarbu turėti saugų užnugarį Europoje. Todėl labai tikėtina, kad amerikiečiai dės pastangas įtraukti Europos valstybes į koaliciją prieš Kiniją.
Ir netgi Rusija JAV yra naudingesnė kaip savarankiškas strateginis žaidėjas nei gilesnė Rusijos ir Kinijos strateginė karinė partnerystė. Beje, šiais metais baigia galioti 2001 metais pasirašyta šių dviejų valstybių geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo sutartis. Tarptautinės politikos raidai svarbu kas pakeis ją – strateginė partnerystė ar dar glaudesnis aljansas.
Lietuvos interesai ir vertybiniai orientyrai sutampa su JAV interesais ir atitinkamai turėtumėme vertinti mūsų bendradarbiavimą su Kinija. Kinijos politinė, ekonominė ir socialinė sistema yra vertybiškai visiškai svetima Lietuvai. Nacionalinio saugumo primatas turi nusverti visus kitas motyvacijas, nes bet koks Kinijos atėjimas į Lietuvą: kultūrinis, mokslinis, ekonominis, kloja pamatus jos politinei ekspansijai.
Transatlantinė sąjunga gali susitelkti – JAV ir Europą gali suvienyti siekis atsispirti autokratinei technokratinei diktatūrai.
Kelias į Europos saugumą eina ne tiek per ES centrinę biurokratija, kiek per pačią NATO ir regionines „norinčių ir galinčių“ transatlantines koalicijas, turinčias valstybes lyderes, pasirengusias vesti, dalintis atsakomybe ir ištekliais su JAV Europos pasienio atitinkamose zonose – Arktyje, Rytų bei Pietų kaimynystėse.
