Trečiadienį visam pasauliui minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, naujienų portale lrt.lt pasirodė Seimo nario, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Valdo Rakučio tekstas.

Šiame tekste, šalia sąžiningų kvietimų apmąstyti Holokausto priežastis, pažerta teiginių ir palyginimų, kurie sukėlė reakciją sąžinės ir jautrumo dar nepraradusios visuomenės dalies gretose.

Savo tekste karo istorikas, profesorius V. Rakutis tikina, kad kalbant apie Holokaustą „nėra aiškaus naratyvo, arba jis toks, kad priimti jį sunku“, raginama išklausyti ir kitą pusę, kuri, teigiama, niekada nebuvo išgirsta. Antakį galima kelti jau ties šiuo teiginiu, nes atrodo, kad profesorius bus pamiršęs Niurnbergo procesą ar kitus viešus nacių ir su jais kolaboravusių asmenų teismus bei liudijimus.

Vėliau, dėstydamas apie nacių talkininkus Lietuvoje, V. Rakutis kelia klausimą, kas gi buvo tie žmonės? Nežinia, kodėl prie tautos lyderių priskiriamas savo gerus darbus Lietuvai kolaboravimu su naciais nubraukęs pulkininkas Kazys Škirpa ar tekste „generolu Vėtra“ vadinamas kapitonas Jonas Noreika, pasirašinėjęs okupantų pateiktus dokumentus, kuriais buvo tvirtinamas Lietuvos piliečių žydų trėmimas į getą ir nusavinamas jų turtas.

Jei šie asmenys V. Rakučiui atrodo tautos lyderiai, kyla rimtas klausimas, kaip tuomet vertinama, tarkime, Hamano skrajojančio būrio veikla. Galbūt gerai užkūrus vaizduotę tautos lyderiu galima pavadinti ir pulkininką Vytautą Reivytį ar kitus „paklydusius“ tarpukario Lietuvos karininkus.

Dar keisčiau, kad prie aukščiau minėto ir su naciais kolaboravusio dvejeto prikergiama Lietuvos prezidento Antano Smetonos pavardė.

Bet turbūt skandalingiausia tezė tekste yra užuomina, kad „Holokausto vykdytojų netrūko ir tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose“. Kviečiama atsakyti į klausimą „kokios buvo žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose“.

Bet turbūt skandalingiausia tezė tekste yra užuomina, kad „Holokausto vykdytojų netrūko ir tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose“.

Suprask, nacių vykdytą masinį civilių žydų žudymą, planingą vienos tautos naikinimą galima pabandyti palyginti su atskirų žydų kilmės asmenų dalyvavimu sovietinėse struktūrose. Galbūt netgi pasverti kaltes ir surasti proporciją.

Nuo tokių profesoriaus pamąstymų skubiai atsiribojo į Seimą patekti jam padėjusios Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovybė. Iš V. Rakučio vadovaujamos komisijos pasitraukė bendrapartietis Emanuelis Zingeris. Seimo nario komentarus pasmerkė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas, pavadinęs juos „šokiruojančiais ir gėdingais“.

Bet ar toks visuomenei pateikiamas retoriškai išplautas, hipotetiniais klausimais apkaišytas ir retkarčiais kukliai savo tikrąjį veidą parodantis tekstas turėtų būti naujiena?

Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo proceso prasidėjo kova tarp istorijos mokslininkų ir nacionalistinio naratyvo ideologų. Vieniems rūpėjo sukaupti kaip įmanoma daugiau faktų ir žinių, atskleisti kompleksišką Lietuvos istorijos vaizdinį, kitiems – sukurti politiškai stiprų ir valstybę sustiprinti bei suvienyti turintį naratyvą.

Ši kova yra absoliučiai natūralus procesas, kurį vienu ar kitu būdų patyrė, patiria ir, tikriausiai, patirs daugelis kurį laiką neturėjusių galimybės rašyti savo istoriją valstybių. Toks procesas matomas tiek Vidurio Europoje, tiek po Sovietų Sąjungos žlugimo išsilaisvinusiose ar dabar besilaisvinančiose valstybėse.

Didžioji problema ta, kad ši kova peržengė akademinių diskusijų ar debatų viešojoje erdvėje ribas ir persikėlė į institucijas. Negalėdami atsilaikyti prieš mokslinius argumentus ir faktinę kritiką, istorijos ideologų pusė galios svertus sau bando palenkti įsitinklindama ir perimdama atskiras institucijas, derinančias istorijos klausimų ir politinių sprendimų santykį.

Kas gi sudaro tą grupuotę, kuri, kaip miniu pavadinime, bando perrašinėti Lietuvos istoriją ir konstruoti politiškai angažuotą istorinę atmintį?

Šios grupuotės sudėtį savo puikiame tekste naujienų portale lrt.lt, pavadintame „Propagandiniu kūju per istorikus ir Holokausto aukas“, daugiau ar mažiau išvardino žurnalistė Indrė Makaraitytė. Tai žmonės, susibūrę po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ekspertų konsultacinės komisijos vėliava.

Tai žmonės, susibūrę po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ekspertų konsultacinės komisijos vėliava.

Prie jų galima pridėti ir į komisiją išrinktą, o vėliau Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku tapusį V. Rakutį. Taip pat atskirus aplink centrą gravituojančius politinio gyvenimo dalyvius, paremiančius ideologizuoto istorinio naratyvo kūrimo procesą.

Koks gi yra šio proceso tikslas? V. Rakutis ne viename interviu yra išsakęs teiginį, kad „Lietuvos istorija yra puolama“, o šio puolimo tikslas susilpninti pasitikėjimą valstybe, valstybingumo pamatus. Pasitikėjimas valstybe čia tapatinamas su pasididžiavimu jos istorija.

Kiek ironiška, kad profesoriaus tekstas Holokausto aukų atminimo dieną sulaukė gal ir ne vadinamojo puolimo, o tiksliau, pasmerkimo, būtent iš mūsų partnerių Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriaus.

Pats tikslas savaime nėra smerktinas. Lietuva išties susidūrė ir susiduria su bandymais klastoti ar tikslingai klaidingai interpretuoti tam tikrus istorijos faktus. Šiuos bandymus dažniausiai inicijuoja Kremliaus finansuojama ir išlaikoma žiniasklaida bei įvairūs marginaliniai jos herojai.

Problema čia ta, kad kovai su propagandos puolimu pasitelkiama tokia pati propagandinė taktika. Tikslas yra ne patiems kaip įmanoma aiškiau suprasti ir reflektuoti (pažvelgti iš šono ir apmąstyti) savo istoriją, o preparuoti ją ir sunkonstruoti taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl lietuvių tautos teisingumo.

Problema čia ta, kad kovai su propagandos puolimu pasitelkiama tokia pati propagandinė taktika.

Išsikėlus tokį tikslą, kyla natūralus klausimas: ką daryti su tais istorijos etapais, kuriuose Lietuvos politinių, karinių ar visuomeninių lyderių veikla nebuvo tokia didinga, o gal net ir nusikalstama? Istorijos perrašinėtojai renkasi lengviausią būdą ir bando išplauti suteptus mundurus, atakuodami visus, drįstančius sukritikuoti konstruojamos herojų įvaizdžius ar pasirinktus simbolius.

Perimtų institucijų viduje palengva dorojamasi su sąžinės ir profesionalumo nepraradusiais mokslininkais, kartu skelbiamas tikslas stiprinti naratyvą. Kitaip sakant, pritempti istoriją arčiau nacionalistinės ideologijos.

Sąmoningai vartoju nacionalizmo sampratą būtent tokia prasme, kokia ją savo rašinyje kritikavo prof. V. Rakutis. Tokią pačią patriotizmo ir nacionalizmo perskyrą yra vartojęs ir vienas žymiausių Lietuvos filosofų, profesorius Stasys Šalkauskis.

Tiesa, S.Šalkauskis nuolat pabrėžė, kad patriotizmas turi būti paremtas ne savo tautos išaukštinimu kitų tautų sąskaita, o patriotinė dvasia turi būti kuriama ne propaganda ar iškraipomais faktais, o kultūros stiprinimu. Į kultūros stiprinimą, savaime suprantama, įtraukiant ir savo tautos darbų permąstymą.

Deja, bet tokiam permąstymui LGGRTC ar Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos veikloje vietos atsiranda labai retai. Tiesa, daug dėmesio susilaukia bandymai atsiriboti nuo nepatogių moralinių sprendinių ir nekalbėti apie bendrapiliečių žydų ar kitų tautų likimą bei lietuvių tautos atsakomybę už tam tikras istorines kaltes.

Ką daryti? LGGRTC turėtų tapti depolitizuota ir iš atskirų interesų grupių išlaisvinta organizacija. Iš atmintį konstruojančių ideologų jo veikla ir sprendžiami klausimai turėtų pereiti į Lietuvos istorijos instituto mokslininkų rankas.

Centrui turi būti keliamas tikslas rinkti, kaupti informaciją ir pateikti kaip įmanoma labiau kompleksišką Lietuvos istorijos vaizdinį, šalia Lietuvos rezistencijos ir lietuvių genocido pateikiant ir kitų bendrapiliečių patirtis bei istorijas. Herojiška Lietuvos partizanų kova už laisvę neturi būti pasakojama nutylint ar net slapčia pagarbinant 1941 m. birželio sukilimo tragiškas konotacijas.

Laisvės kovų ir istorinės atminties komisija savo darbą turėtų remti ne ideologinės programos įgyvendinimu, o kuo platesnio klausimų spektro ir kuo įvairesnių diskusijų kėlimu, remiantis istorijos mokslininkų veikla, o ne mėgėjų, šarlatanų ar suinteresuotų grupių užmojais. Racionalus ir empatiškas patriotizmas, o ne vulgarus nacionalizmas.

Po šio trečiadienio rašinio paskelbimo prof.V.Rakutis prarado moralinę teisę vadovauti tokiai konceptualiai svarbiai komisijai. Į vakarietišką respublikonų-krikščionių demokratų pavyzdį besidairanti TS-LKD vadovybė turėtų apsispręsti, ar žvelgdama į priekį yra nusiteikusi, kad už jos nugarų būtų perrašoma praeitis. Tolesnis taikstymasis ir nutylėjimas atves tik prie naujų moralinių dilemų ir Vakarų partnerius stebėtis verčiančių skandalingų pamąstymų.

Brandžiose demokratinėse valstybėse istorijos mokslas paliekamas nuosekliam plėtojimuisi, o istorinė atmintis formuojama be pataisymų, išbraukymų, nepatogių klausimų dangstymo ir šovinistinių iliuzijų.

Lietuva, panašu, ne tik nepasiryžta sudėtingoms istorinėms ir moralinėms diskusijoms, iškeliančioms sunkius filosofinius klausimus ir reikalaujančioms komplikuotų atsakymų. Lietuva turi abejingumo toleruoti grupeles, kurios imasi iniciatyvos konstruoti istorinius naratyvus pagal jiems priimtiną ideologiją.

Tyla atveria duris užmarščiai.