Nesvarbu, kad skiepyti nėra kuo, o net jeigu būtų, juos vežiotų kažkokia picerija skolintais paspirtukais. Picerija laimėjo viešuosius pirkimus, kuriuos pas mus visada laimi patys geriausi, dar nuo Dainų šventės laikų.
Tačiau matosi, kad valdžiai gana ramu, nes skiepų trūkumas yra ne jų kaltė. Svarbiausia, kad jų niekas neapkaltins. ES žadėjo? Žadėjo. Mums patiems atskirai derėtis leido? Na kaip, gal uždraust negalėjo, bet eurobiurokratai sakė – visi kartu derėkimės, būsime stipresni. Tai ką mes žinome, mes gi patiklūs lietuviukai, tai ir laukėme, kaip politbiuras liepė, ir gavosi, kad dabar čiulpiame nykštį kartu su visomis kitomis sąjunginėmis ES respublikomis, o eurobiurokratai labai grūmoja ir griežtai įspėja farmacininkus.
Žinote, kodėl ES politbiuras Briuselyje farmacininkus bara ir juos įspėja? Nes žino, kad nieko daugiau padaryti negali. Kontraktus rašė paskubom, ir, bet kuriuo atveju, farmacijos įmonių teisininkai visada yra ne tik geresni už teisinius tinginius iš Europos Komisijos (kurie dirba už nelabai dideles algas, bet turi trumpas darbo valandas, subsidijuotus vaikų darželius, pigias eurokiaulių valgyklas ir ilgas atostogas).
Farmacijos kompanijų teisininkai yra geriausi pasaulyje, geresni net už tuos, kuriuos samdo naftininkai. Farmacijos teisė, farmacijos patentai ir sutartys yra karalių sportas – niekur kitur tokių pinigų nebūna. Todėl europlunksnagraužiams belieka piktintis farmacininkais ir reikšti susirūpinimą, ką jie paprastai daro kiekvienu atveju, kai iš jų reikalingas veiksmas.
Lietuviai piktinasi, kad atsirado „gudručiai“, kurie pasiūlė už vakcinas daugiau pinigų ir savo žmones ištempė iš eilės galo į patį priekį. Aš tai, atvirkščiai, norėčiau, kad mano šalies valdžia būtų gudručiai ir sukombinuotų kuo daugiau vakcinų greitai ir už tiek, kiek reikia, kad jos staigiai atsirastų ir kad mes pasiskiepytume ir galėtume gyventi geresnį gyvenimą.
Aš norėčiau, kad mano šalies valdžia ne ragintų su visais solidariai laukti ir būti vienodais vargetomis, o greitai spręstų problemą mano pinigais (taip, mūsų uždirbti pinigai, bet tikslas yra teisingas). Yra angliškas posakis: „beg, borrow and steal“ – kaulyti, skolintis ir vogti, nesvarbu kaip, bet gauti tai, kas mums reikalinga.
Iš Izraelio apskritai reikėtų mokytis paprastų dalykų: nekreipti dėmesio į užsieniečių nuomonę, rūpintis savimi (nes kiti tavim tikrai nepasirūpins) ir niekuo netikėti. Izraelis 1967 metais, per šešias dienas sutaršęs rusiškais ginklais užverstas, bet disfunkcines Egipto, Sirijos ir Jordanijos kariuomenes, staigiai pasidarė labai gerbiama šalis visame regione. Tais laikais jie pasirūpino planais ir ginkluote, o mūsų laikais tiesiog nupirko vakcinas ne pažadų klausydami, bet užpildami problemą pinigais.
Lietuviai su vakcinomis viską darė atvirkščiai: elgėsi, kaip liepė užsieniečiai, laukė, kad Briuselis mumis pasirūpins, ir tikėjo pažadais.
Bet tai dar ne viskas. Lietuvos verslininkai nori pirkti vakcinų už brangiai, kad galėtų kuo greičiau paskiepyti savo darbuotojus, bet jiems negalima, nes Lietuvoje visi turi būti po lygiai neturtingi ir nelaimingi (žr. čia). Lietuviams baisiai siutas ima, kai tie, kas turi daugiau pinigų, kažką geriau gauna.
Nors šiaip jau tas, kas turi pinigų, visais laikais, visose visuomenėse, visose santvarkose eina į eilės priekį. Turtingieji turi daug pinigų ir mažai laiko, neturtingieji – atvirkščiai. Viskas logiška ir moralu. Privačioje klinikoje aš pasidarau tyrimus ir gaunu pagalbą greičiau, negu laukiantieji valstybinėje, bet kaltas nuo to nesijaučiu: pirmiausia, aš jau sumokėjęs mokesčius už valstybinę sveikatos apsaugą, bet ja nesinaudoju, reiškia, kažkas kitas gauna ją vietoj manęs.
Bet Lietuvą toliau žudo baisi pagieža tiems, kam sekasi. Dabar kilo įniršis, kad 2020 metais gerai sekėsi mūsų prekybos tinklams, kurie gal pelningumo ir nepadidino (nes išlaidos labai padidėjo), bet turėjo dideles apyvartas ir metai buvo rekordiniai, jie kūrė naujas darbo vietas ir ruošiasi investuoti 2021 metais didelius pinigus ir atidarinėti naujas parduotuves (žr. čia). Tai reiškia, bus dar daugiau darbo vietų.
Be to, kai sekasi prekybos centrams, tai reiškia daugiau mokesčių, sumokėtų į biudžetą, ir tai reiškia, kad kefyro, duonos ir dešros bus parduodama daugiau, reiškia, daugiau pinigų gaus gamintojai, kurie galės plėsti gamybą ir kurti naujas darbo vietas.
Visur pasaulyje žmonės (išskyrus komunistus ir pavyduolius) džiaugiasi, kai auga ekonomika, nes tai reiškia, kad geriau darosi visiems. Tik ne Lietuvoje: čia pirkėjai keikia „monopolistus“ (nors net nežino, kas yra monopolija), skundžiasi „kaip ant mielų augančiomis kainomis“, nors skaičiai nepatvirtina bobutės pasakų ir rodo, kad augimas labai nežymus, ir toliau kažką vapa apie tai, kad prekybcentriai neva samdo vergus už minimumą ir tai dar jiems iš algos viską išskaičiuoja. Dar cirkuliuoja įžūlus melas apie tai, kad didieji prekybos centrai smaugia vargšus mažiukus verslininkus, nors per karantiną būtent mažosios parduotuvės augo sparčiausiai.
Kai žmogus nori girdėti ir įsivaizduoti tik blogus dalykus, jaustis auka ir sutinka būti nelaimingas, kad tik kitiems nebūtų geriau, tai taip ir būna: lieka ir auka, ir nelaimingas, ir be pinigų.
Iš dešiniųjų vyriausybės tikėjausi šiek tiek daugiau dešinumo, o ne lygiavos valstybės ir 1917 metų spalio revoliucijos ideologijos, kad tik kam nors nebūtų per gerai.
