Ir Piterio Nevskio prospekto, ir Maskvos Puškino aikštės nuotraukose – žmonių minia. Žmonių, kuriuos mušė ir žalojo, nevengdami išbandyti smūgį iš kojos į pilvą moteriai, Kremliaus smogikai policijos uniformomis. Sulaikytųjų – per 3 tūkstančius.
Vladimirui Putinui, kaip sakė Aleksandras Nevzorovas, po šių įvykių užaugo batkos Lukašenkos ūsiukai, ir dabar jie abu – vienodi. Vienodai susimovę, išsigandę ir nebeturintys taip ilgai pūstos ir lipdytos iš pasakėlių tautos vadų aureolės.
Per keletą mėnesių, praėjusių po rinkimų Baltarusijoje ir Navalno apnuodijimo, buvo girdėti įdomių ir gan keistų samprotavimų apie tai, kas vyksta dviejose kaimyninėse valstybėse. Protestai Baltarusijoje buvo laikomi revoliucija, kuri netrukus privers Lukašenką trauktis ir išlaisvins tautą iš priespaudos, o Navalnas buvo vadinamas „Kremliaus projektu“ ir pernelyg menka politine figūra, kad taptų opozicijos lyderiu.
Vienas rimtas lenkų analitikas, duodamas interviu pernai rugsėjį, tikino, kad Lukašenka greičiausiai pasitrauks iki Naujųjų metų.
Maža to, dalis skeptiškai arba neigiamai vertinusių Navalną ir jo politines galimybes komentatorių negailėjo pagyrų Sviatlanos Cichanouskajos lyderystei, nors vargu ar galėjo įtikinamai paaiškinti, kaip konkrečiai ta jos lyderystė pasireiškė ir kuo ji buvo iš tiesų pavojinga Lukašenkos režimui.
Netrūko ir postmoderniosios revoliucijos pranašų, kurie aiškino, kad šiais laikais viską lemia informacijos technologijos ir jomis aktyviai besinaudojančių maištininkų „tinklai“, o stiprūs lyderiai revoliucijos sėkmei visiškai nebebūtini.
Galbūt tokio modelio šalininkai teisūs, ir mes netrukus pamatysime praktinę jų tiesos išraišką. Lukašenka pasitrauks, o Baltarusijos demokratija nugalės – iš lyderio neturinčių „apačių“ ir, žinoma, ne iš Maskvos, o iš Vilniaus, kuriame gyvena, principingai ir griežtai laukdama, kol tai savaime įvyks, Cichanouskaja.
Vis dėlto daug labiau tikėtina, kad valstybėse, kurių autoritariniai vadovai pabrėžtinai demonstruoja esantys alfa patinai, piliečius sėkmingiau sutelks ir sukels prieš režimą asmeninis lyderio pavyzdys ir dorybės – drąsa, vyriškumas ir teisingumas. Dorybės, kurias Baltarusijoje demonstravo Marija Kalesnikava, o Rusijoje – Navalnas.
Ir Lukašenka, ir Putinas stengiasi atrodyti esą mačo, niekinantys neva silpnus, nedrąsius, besislapstančius savo oponentus bei daugiau Vakarų auditorijoms nei nuosavai tautai dirbančią liberaliąją opoziciją. Putino ir Lukašenkos politinė komunikacija skirta drąsos ir jėgos iš lyderių besitikinčioms visuomenėms – net jei jėgą ir drąsą dalis jų suvokia iškreiptai ir tapatina ne su doro žmogaus, o įsiutusios meškos elgesiu.
Tikrąją jėgą ir drąsą pademonstravo Navalnas, grįždamas po Kremliaus bandymo jį nunuodyti į Rusiją, kurioje ketina gyventi ir tęsti kovą. Maža to, Navalnas grįžo, žinodamas, jog bus suimtas, anaiptol ne tam, kad sukeltų sentimentus ir reikalavimų jį paleisti bangą. Ne tam, kad būtų laikomas kankiniu, kuriam visuomenės parama grindžiama ašaringu gailesčiu: „Išleiskite, nebeskriauskite, jis ir taip labai nukentėjo“.
Jo tikslas nebuvo rėmėjų ašaros, aukos įvaizdis, kančios politinė komunikacija (kuri, beje, mėgstama Lietuvoje minint kovų už laisvę įvairias sukaktis) ir sėdėjimas už grotų rūpintojėlio poza. Ne, jis grįžo į savo šalį ne tam, kad viešai kentėtų, o tam, kad toliau kovotų, ir tvojo tokį antausį Putinui, kokio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių.
Nei režimo pasikėsinimas į Navalno gyvybę, nei tik ką medikų pastatyto ant kojų politiko grįžimas į Rusija – ir uždarymas į kalėjimą, nei Putino režimo spartėjantis išsigimimas ir augantis visuomenės nepasitenkinimas, nei Navalno tyrimo pagrindu sukurtas ir parodytas filmas „Putino rūmai“ nebūtų galėję kaip atskiri veiksniai sukelti tokių padarinių, kokius sukėlė ir dar sukels jų sprogstamas junginys.
Šiuo atžvilgiu Putinas patyrė nokdauną.
Nieko negali būti baisesnio alfa patinui – arba alfa Putinui – nei tokio drąsaus žmogaus, kaip Navalnas, šiomis dienomis mestas iššūkis Kremliui. Tai, kas įvyko, ne tik parodo Navalno išskirtines politines dorybes klasikinės politinės filosofijos prasme, bet ir Putiną – kaip apgailėtiną bailį, nevyriškai susigūžusį už OMONo ir FSB nugarų, tirtantį dėl savo galių ir turtų, sukrautų skurtstančioje ir skurdinamoje, tildomoje bei daužomoje policijos lazdomis šalyje.
Lietuvoje teko girdėti apžvalgininkų ir analitikų reikštą nuomonę, kad Navalnas – menkas politikas ir joks opozicionierius, nes, matote, kovoja ne su Putinu ir jo režimu, o „tik“ su korupcija. (Jau nekalbu apie požiūrį, kad Navalnas esąs Kremliaus projektas – jis skamba kaip populiarus aiškinimas, jog JAV Kapitolijų šturmavo „Antifa“). Šitaip manantys, ko gero, nesuvokia, nei kas yra politika, nei kas yra Rusija.
Rusijoje tiesiog neįmanoma kovoti su korupcija nekovojant su esamu politiniu režimu, nes būtent korupcija yra šio režimo raison d’être. Kaltinti ar menkinti Navalną sakant, kad jis kovoja su korupcija, bet ne su režimu, yra tas pats, kas Kinijos antikomunistą apkaltinti nieko neveikimu sakant, kad jis kovoja su komunizmu Kinijoje, bet ne su valdančiąja Kinijos komunistu partija.
Naujausias Navalno filmas apie Putino rūmus yra kartu ir apie korupciją, ir režimo esmę, ir patį Putiną. Niekas kitas Kremliui nekirto skaudžiau nei šis filmas ir jo pasirodymo aplinkybės.
Palyginti su tuo, ką nuveikė Navalnas, kitų Rusijos opozicijos veikėjų bruzdėjimas ir kalbėjimas apie demokratiją ir žmogaus teises ar užsienio valstybių reiškiamas susirūpinimas ir pusiau simbolinės sankcijos buvo gan menka bėda Putinui ir jo valdžiai.
Kad ir ką Putinas nuspręstu toliau daryti su Navalnu, gerų sprendimų jis paprasčiausiai neturi – visi jie bus jam blogi. Tai nereiškia, kad Putino režimas po metų ar dvejų žlugs, kaip kai kurie optimistai paskubėjo išpranašauti. Tačiau dabar jis tapo beveik tokia pačia šluba antimi, kaip ir Lukašenkos režimas. Abiejų mechanizmai – giliai ir nebepataisomai pažeisti. Abu jie dabar – ūsuoti, kaip sako Nevzorovas.
Putino valdymas visąlaik buvo gaubiamas mito apie dešimtąjį dešimtmetį Rusijoje siautėjusių nusikalstamų grupuočių ir visagalės to meto oligarchijos įveikimą, už kurį rusai turėtų būti dėkingi. Visuomenės akyse jis buvo tuomet klestėjusių turčių – oligarchų nugalėtojas, nors iš tiesų ir jis, ir jo artimiausioji aplinka buvo tokie patys oligarchai, ilgainiui su valstybės jėgos struktūrų pagalba sudoroję savo konkurentus.
Antras Navalno smūgis suduotas Putinui kaip politinio-kriminalinio pasaulio autoritetui. Sovietinis režimas, kurio politinę tradiciją tęsia šių dienų Kremlius, buvo įsteigtas 1917 m. apsukrių nusikaltėlių, radusių būdą „eksproprijuoti ekspropriatorius“, kaip jie sakė. Prievartos, žudymo, apiplėšinėjimo ir vogimo dvasia lydėjo sovietinį režimą visą jo egzistavimo laiką ir natūraliai persimetė į Putino Rusiją.
Tyrimų medžiaga apie Putino ir jo aplinkos ryšius su posovietinėmis kriminalinėmis grupuotėmis XX a. pabaigoje parodo ne tik simbolinį, bet ir praktinį sovietų režimo kriminalinės esmės tęstinumą.
Norėdami kapstytis giliau psichologine šio reiškinio kryptimi, galėtume atkreipti dėmesį į paties Putino nostalgiškus prisiminimus apie tai, kokių gyvenimo pamokų jo išmokė banditiškos „Piterio gatvės“. Kaip, kodėl ir ką reikia mušti.
O norintiems giliau pakapstyti sąsajas tarp Rusijos valdžios ir kriminalinio pasaulio nuo bolševikų laikų iki Putino, rekomenduoju Marko Galeotti knygą „Vory: Rusijos supermafija“, lietuvių kalba išleistą leidyklos „Briedis“ 2019 metais.
Kaip kriminalinio-politinio pasaulio atstovui Putinui labai svarbu išlaikyti savo autoritetą pagal šio pasaulio sampratas (по понятиям). Tuo metu Navalno veiksmai žemina Kremliaus šeimininką iš Galeotti aprašyto šešėlinio pasaulio kilusios jo aplinkos akyse. Vado autoritetas tarp saviškių gerokai pakirstas, ir tai – svarbus politinės kovos pasiekimas.
Kad ir ką sakytų sukilimo prieš režimą „be lyderių“, tokio, kaip Baltarusijoje, modelio gerbėjai ir aiškintojai, dar ne iki galo sugriuvusios ir supuvusios sovietinės imperijos patirtis rodo, kad kovos už laisvę efektyvumas vis dėlto labai priklauso nuo lyderystės. Tai liudija 1990-ųjų Kovo 11-oji, neatsiejama nuo Vytauto Landsbergio lyderystės indėlio, ir pergalė prieš 1991-ųjų pučistus Rusijoje, už kurią pirmiausia reiktų dėkoti Boriso Jelcino ryžtui.
Trumpai ir paprastai kalbant, pokyčiai į gera Rusijoje galimi pagal tris scenarijus: vykstant valdančiojo elito transformacijai šiek tiek liberalesne kryptimi; įvykus sukilimui „iš apačių“ su aukomis ir kraujo praliejimu; visuomenei turint alternatyvą Putinui – lyderį, su kuriuo arba taikiai (arčiau pirmojo scenarijaus), arba nelabai taikiai (arčiau antrojo) būtų grįžta prie normalaus politinio gyvenimo.
Navalnas atneša Rusijai antrojo scenarijaus viltį. Labai sunku patikėti, kad jam – ir Rusijai – pavyks, bet juk dar ir 1988-aisiais ar net 1989-aisiais mažai kas tikėjo tuo, kas įvyko 1990-aisiais ir 1991-aisias. Tad Navalnui gali pavykti – jei Kremlius galutinai nepakirs jo sveikatos arba nenužudys.
