Aleksejus Navalnas neturi nei žaibo ant kaktos, nei šeivamedžio burtų lazdelės, tačiau jo gyvenimo istorija primena Harį Poterį. Šiek tiek – ir kitą gerokai anksčiau aprašytą personažą, kilusį iš Nazareto miesto Galilėjoje. Norėdami suprasti, kaip toliau plėtosis šis Išlikusiojo istorijos siužetas, turime suprasti pagrindinių veikėjų motyvus bei jų tolimesnės kovos veiksmų arsenalą.
Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kodėl sugrįžo Navalnas, kuris puikiai suprato, kad bus sulaikytas ir galimai nužudytas? Girdžiu buitinių samprotavimų, kad jis tėra sukto strateginio žaidimo sraigtas, kuriam niekas iš tiesų negresia, nes seniai numatytas specialus vaidmuo Vladimiro Putino Rusijos ateičiai. Arba kad Navalnas yra pamišėlis, sergantis galutine dėmesio deficito stadija ir rizikuojantis gyvybe vardan kankinio šlovės. Tai įdomios, tačiau niekuo nepagrįstos versijos. Viskas yra kur kas paprasčiau. Ir tuo pačiu metu – pavojinga. Abiem konflikto pusėms.
Iš komos ligoninės palatoje nubudęs Navalnas – jau nebe tas įkyrus tinklaraštininkas, kurį metų metais buvo galima ignoruoti. Kaip kažkokį įkyrų uodą, tai nuvejant, tai įgenant į kampą, tai trumpam uždarant į nelaisvę. Dabar tai – kitos svorio kategorijos figūra, kuriai režimas privalo kuo skubiau pritaikyti kitokius nukenksminimo metodus.
O jų pasirinkimas, tenka pripažinti, labai skurdus. Iš oro uosto į areštinę buvo vežama tokio kalibro opozicijos figūra, kokios Putino Rusijoje dar nėra buvę. Į Rusiją grįžo nebe kažkoks vietinės reikšmės oro virpintojas. Tai – sutelktų priešiškų užsienio jėgų ginklas.
Taigi – kodėl Navalnas vėl atsidūrė ten, kur jį visai neseniai mėgino nužudyti? Visų pirma todėl, kad po nuodijimo Sibire sąmonės netekęs, o iš komos saugioje Vakarų šalyje nubudęs vyras ir pats labai aiškiai supranta: žaidimo taisyklės pasikeitė.
Galbūt kurį laiką būtų įmanoma iš saugaus atstumo kritikuoti Putiną, skaityti konferencijose beprasmes paskaitas apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, rengti demaskuojančius tyrimus. Tikrai būtų priglaudę, palaikę ir net finansavę.
Tačiau tikroji opozicija nesislapsto užsienyje. Juo labiau, kad tokių distancinių Kremliaus oponentų – seniai tiršta Londone ir kituose patogiuose Vakarų Europos miestuose. Jei iš tiesų ketini kovoti ir laimėti – privalai stoti akis į akį su tais, kurie tau nedviprasmiškai pataria užsičiaupti. Arba nori tavo mirties. O kad jos trokšta – piktai ir nuoširdžiai – dabar jau niekam nelieka abejonių.
Matote, tą nevykusią slaptą operaciją siekiant piliečio X fizinio sunaikinimo dar buvo galima neigti pučiant įprastas dezinformacijos miglas. Tačiau byla, areštas ir įkalinimas jau yra oficialus valstybės veiksmas prieš tą patį pilietį X. Tai sujungiantis visus taškus ir įvardija logiško norą susidoroti tęsinį.
Juk teoriškai buvo galima rinktis kitą kelią, leidžiant nemirusiam piliečiui X grįžti į namus, tarytum sakant šį legendinį sugrįžimą atidžiai stebinčiam pasauliu: na štai matote, niekas jo nesulaikė, tegu keliauja sau laisvas ir toliau kliedi apie nuodijimą, kurio nebuvo. Supraskite pagaliau, ponai Vašingtone, Londone ir Berlyne, juk jis pats viską nuolat išsigalvoja. Tai būtų buvę netikėta. Ir keista.
Tačiau netikėtų viražų strategijomis Kremliuje niekas netiki. Buvo pasirinktas kitoks – vėlgi standartinis – sprendimas, o areštas visiems tik priminė, kad šiame slopinimo procese nuo pradžių dalyvauja visa ligoto kūno imuninė sistema. Jos tikslas – žūtbūt apginti valstybės asmenį Nr.1.
Rūmų šeimininką. Vladimirą Putiną, kuris pats yra ne tik linkęs į mistifikavimus. Šis žmogus jaučiasi veikiau mesijas, nei kažkoks kadencijų ir įstatymų varžomas renkamosios valdžios atstovas. Buvęs KGB karininkas, savo karjeros pradžioje nesudūręs galo su galu ir ilgai troškęs Vakarietiškų materialių vertybių, dabar yra vienas turtingiausių pasaulio asmenų, valdantis ne tik Rusijos išteklius, bet ir klusnų smurto aparatą. Argi tai – ne stebuklas? Argi jis – ne išrinktasis, aukštesniųjų jėgų pasiųstas Rusijai gelbėti?
Putino supratimu, jis pasielgė kilniai leisdamas apalpusį savo kritiką išskraidinti į Vokietiją. Ar vien dėl to anas neturėtų jaustis dėkingas? Pagaliau atsikvošėti ir nusiraminti? Tai – kilnios dvasios valdovo gestas, kurį turėtų įvertinti net toks menkysta kaip Navalnas. Deja, prezidentas klydo. Anas atsikvošėjo dar piktesnis ir išsyk įvardijo nuodijimo užsakovą: Vladimiras Putinas. O paskui paskelbė apie sugrįžimą – nepaisydamas įspėjimo apie paruoštus antrankius.
Putinui, kuris taip suvokia pasaulį ir savo vaidmenį, šitokie personažai kaip Navalnas, turėtų kelti paniką. Iš ano pasaulio parkeliavęs, savo kaltininkus garsiai įvardijęs ir grįžtantis jų teisti pranašas negali būti vertinamas kaip eilinis valkata, kokiu Navalnas laikytas iki šiol. Apie ką galvojo Putinas, per sentikių Naujuosius nerdamas į ledinį vandenį kryžiaus formos eketėje?
Galbūt apie laukiantį lemiamą susirėmimą, po kurio pagaliau neliks to įžūlaus berno, kuris net pakratyti kojų tvarkingai nesugeba?
Iš dviejų blogų variantų – paleisti apsimetant, kad nieko neįvyko ir sulaikyti siekiant laimėti laiko – buvo pasirinktas pastarasis, tačiau per tas kelias paras nieko gero sugalvoti nepavyko. Sumaištį išduoda detalės.
Putino ginklanešio Peskovo bravūriška frazė reaguojant į klausimus apie Navalną „Kur ten jį sulaikė, Vokietijoje?“ tik parodė, kad dar neatsisakyta ankstesnės nuostatos Navalno „nepastebėti“. Ir kad nesugalvota kuo tai pakeisti. Viskas, ką valdžios aparatas iki šiol nuveikė mėgindamas neutralizuoti Navalną, tik dar labiau pastūmėjo jį kankinystės ir mitologizavimo keliu. Apskritai į užkalbėjimus ir politinius burtus linkusioje Rusijoje tai – labai pavojingas precedentas.
Akivaizdu ir tai, kad viešai apkaltinęs Putiną mėginimu nuodyti, nusprendęs sugrįžti ir filmą apie Vagių vagies rūmus sukūręs Navalnas nebėra tiesiog režimo priešas. Dabar jis – išdavikas, o tai – daug blogesnis atvejis. Su tokiais kovojama nesirenkant priemonių, jeigu ikišiolinį elgesį laikysime veikimu pagal nerašytas vagių klano taisykles. Navalnas nebėra vidaus politikos problema – kokia buvo Novodvorskaja, Nemcovas ar Kasparovas. Tas nekenčiamas liberalias provakarietiškas žmogystas yra lengva sutrypti propagandos meistrams. Nesunku tautai įrodyti tokio svetimkūnio daromą žalą Motinai Rusijai.
Bėda ta, kad Navalnas nėra provakarietiškas liberalas. Jis kritikuoja režimą, rodo Putino nusikaltimus, kelia grėsmę sklandžiam Dūmos rinkimų scenarijui. Tačiau kalba kitaip, nei kiti klasikinės opozicijos atstovai. Jis jau dabar pasaulinio dėmesio eteryje užima tokią reikšmingą dalį, kad jo vis mažiau lieka Kremliaus šeimininkui. Jo akimis tai – išdavikas, faktiškai CŽV instrumentas, giliai įvestas į režimo žarnyną ir šalintinas labai atsargiai.
Iš esmės yra likę tik du šio galvosūkio sprendimo variantai. Parodomasis procesas pagal sufabrikuotą baudžiamąją bylą ir ilgas įkalinimas. Tai išbandyta Chodorkovskio ir kitų smarkuolių atveju.
Dar lieka nelaimingas atsitikimas kalėjimo kameroje. Ir vienu, ir kitu atveju Kremlius gauna tokį ryškų politinį kankinį, kokio šiuolaikinė Rusija dar neregėjo. Žmogus – legenda. Tas, paskui kurį galima sekti nesibaiminant dėl savo saugumo ar gyvybės.
Varna permainų ir laisvės. Pirmuoju atveju jis galimai imtų telkti tokias mases, kokios reikštų tikrą pavojų režimui. Kai tauta nusigręžia nuo mesijo galiomis įspūdį darančio valdovo, ji renkasi tą, kuris į jį yra panašus tomis antgamtiškomis savybėmis – net jeigu pastarasis visais kitais atžvilgiais yra priešingybė. Kai pagaliau krenta Tas, kurio vado neminime, visi braukia ašaras ir ploja Hariui Poteriui.
Jeigu aklo įniršio apimtuose protuose nušvistų mintis nieko nelaukiant fiziškai susidoroti su nekenčiamu išdaviku, jo vietą po kurio laiko būtinai pakeistų kas nors kitas. Tai net galėtų būti Julija, Aleksejaus Navalno žmona, kuri per šiuos persekiojimo ir pjudymo metus spėjo tapti ryškia politine figūra.
Visi užkeikimai kažkada išsisklaido. Šitų galiojimo laikas irgi eina į pabaigą.
