Tiksliau – reikėjo tik tiek, kiek toks įvaizdžio keitimas galėjo atvesti į valdžią. O kai neatvedė, prasidėjo blaškymasis, rietenos ir kova dėl partinių postų. Pirmiausia G. Paluckas prapylė frakcijos vadovo rinkimus, o tada vis garsiau ėmė reikštis jo kritikai, reikalaujantys prisiimti atsakomybę už tikras ar tariamas klaidas.
„Laisvę kirpėjoms!“ – savaitės pradžioje dar skelbė LSDP pirmininkas, net mane priversdamas pasijusti nejaukiai, nes ką tik paėmiau iš kurjerio internetu įsigytą plaukų kirpimo mašinėlę. Jau ketvirtą ar penktą per pastaruosius 15 metų – net nesuskaičiuoju, kiek jų sudrožiau.
Jaučiuosi labai kaltas, kad ir iki pandemijos nesuteikdavau galimybės užsidirbti smulkiajam verslui, nors pats žinau tik dvi šukuosenas – 3 mm ir 9 mm. Žmona juokauja, kad 9 mm. – tai ne šukuosena, o ginklo kalibras. Bet galiu pasiteisinti, kad iš po medicininės kaukės ir žieminės kepurės ar kapišono vis tiek tik akys matosi, tai be plaukų ir barzdos bent jau patogiau.
G. Paluckui grožio paslaugų būtent dabar prireikė, nes artėjo LSDP pirmininko rinkimai ir socialdemokratai buvo rimtai nusiteikę pareikalauti iš jo atsakomybės už pralaimėjimą Seimo rinkimuose. Jį pakeisti jau pareiškė pretenduosiantis europarlamentaras Juozas Olekas. O kartu užsiminė, kad į partiją galėtų grįžti 2017 m. pasitraukę ir vėliau Lietuvos socialdemokratų darbo partiją įsteigę politikai, Andriaus Tapino praminti „ūsuotais bebrais“.
Gal ir Druskininkų merą Ričardą Malinauską galėtų susigrąžinti su visu jo visuomeniniu komitetu, kol jis, likęs be partinės priežiūros, per daug neįsijautė advokatauti Baltarusijos prezidento reikalų valdybai. Sutrukdyti tokiam sugrįžimui galėtų nebent tebegaliojantis įtariamojo teisėjų kyšininkavimo byloje titulas.
„Bebrų“ kontrrevoliucija užbaigtų tai, ką po skilimo likę partijoje socialdemokratai išdidžiai vadino atsigręžimu į kairiąsias vertybes ir atsinaujinimu. Paaiškėjo, kad Lietuvoje gyvena per mažai kairiųjų pažiūrų rinkėjų, kad jų užtektų LSDP jei ne laimėti rinkimus, tai bent jau tapti svarbiausia Seimo opozicijos jėga.
Panašios tapatybės pasirinkimo kančios kamuoja daugelį demokratinio Vakarų pasaulio kairiąsias partijas ir politikus. JAV Bernie Sandersas niekada netaps Demokratų partijos kandidatu prezidento rinkimuose – daugiausia dėmesio sulaukia ne jo idėjos, o megztos pirštinės. Centristo Joe Bideno sėkmė paskatino britų leiboristus rimtai svarstyti galimybę radikalių pažiūrų Jeremy Corbyną pakeisti nuosaikiu seru Keiru Starmeriu.
Politikos mados keičiasi panašiai, kaip platėjančios ir siaurėjančios kelnės. Panašu, kad radikalizacijos dešimtmetį, prasidėjusį iškart po 2008 m. Pasaulinės finansų krizės, užbaigė Donaldo Trumpo pralaimėjimas. Pandemija ir netikrumas dėl karantino suvaržytos ekonomikos ateities paskatino rinkėjus atsigręžti į nuosaikius, prognozuojamus politikus.
Milijonams žmonių visame pasaulyje, nesugebėjusių prisitaikyti prie globalizacijos, D. Trumpas suteikė iliuziją, neva progresą galima pasukti atgal ir susigrąžinti jų jaunystėje buvusį pasaulį be daugelio dabar savaime suprantamų žmogaus teisių, globalių ekonomikos ryšių, žinių apie klimato kaitą ir pastangų ją suvaldyti. Iliuzijos žlugo, sveiki, atvykę į realybę.
Popandeminiuose Vakaruose kraštutinė dešinė ir kairė neturės galios primesti savo darbotvarkės. Verslai skubės atkurti tiekimo grandines, valstybės – susitarimais ir sąjungomis grįstą pasaulio tvarką. Būtent apie tokią užsienio politiką savo inauguracijos kalboje užsiminė J. Bidenas, o pirmaisiais savo įsakais grąžino JAV į Pasaulio sveikatos organizaciją ir Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos.
Naujoji pasaulio tvarka, kuria mus bandė gąsdinti antiglobalistai, po pandemijos atrodo geresnė už visišką betvarkę, kurioje kiekvienas mato tik siaurus tautinės valstybės ar savo socialinės grupės interesus, o tokie politikos chuliganai, kaip Vladimiras Putinas, gali tyčiotis iš tarptautinės bendruomenės – nuodyti savo oponentus „Novičioku“, grobti kaimynines teritorijas ir kištis į kitų šalių rinkimus. Rusija, Kinija, Iranas, Baltarusija, Venesuela ir Šiaurės Korėja galėjo tyčiotis iš Vakarų pirmiausiai todėl, kad D. Trumpo ir jo mėgdžiotojų kitose šalyse nuo Vengrijos iki Italijos paneigta pasaulio tvarka nebuvo palaikoma nepriekaištingu senų įsipareigojimų laikymusi.
Iššūkių ir išbandymų jau per daug – ramaus gyvenimo ir iki karantino turėtos gerovės pasiilgę visuomenės renkasi nuosaikius politikus. Būtent todėl, o ne dėl partijos pirmininkų šukuosenų, Lietuvos rinkėjai 2020 m. spalį nesuteikė valdžios nei savo kairumą eksponavusiems socialdemokratams, nei toliau už TS-LKD dešinėje savo vietos ieškojusioms partijoms. LSDP gali likti nišine keistuolius kairiųjų pažiūrų aktyvistus ir profesinių sąjungų vadovus vienijančia organizacija arba sugrįžti prie velionio Algirdo Mykolo Brazausko formuoto valstybės tarnautojų, įmonių direktorių, medžiotojų ir į pensiją išėjusių kolchozų buhalterių partijos įvaizdžio: „socialdemokratija – tai tas pat liberalizmas, tik iki tam tikro laipsnio“. Tik ne būtinai tas bandymas bus sėkmingas, nes kairumo išbaidyti rinkėjai jau spėjo išsibėgioti pas darbiečius, ir žaliavalstiečius.
Beieškodami naujo pirmininko, socialdemokratai galėtų numegzti jam arba jai šiltas raštuotas B. Sanderso pirštines ar kokią prie politiko kostiumo ne itin derančią, bet nedirbančių kirpėjų pasiilgusią galvą slepiančią kepurę. Viliantis, kad jis taps interneto memų personažu ir bent taip išpopuliarės. O be to, Antanas Guoga kaip tik be partijos liko, tai galėtų kurį laiką socdemams pavadovauti, kai tik grįš iš bitcoinų kasyklų.
