Regimybių pasaulis
Gyvename iliuziniame pasaulyje. Tikrovė (kad ir kaip ją besuprastume) yra nepasiekiama, nes ją apraizgo regimybių voratinklis. Šį tinklą audžia nuolat auganti rinka ir jos įmantrėjanti reklama, žiniasklaida ir jos gausiai „gaminami“ įvykiai, politiniai viešųjų ryšių žaidimai ir rinkimų spektakliai, etc.
Regimybėms užpildant visą sąmonės turinį, atsiduriame savotiškoje matricoje, su kurios valdančiu kompiuteriu mus jungia daugybė kasdien naudojamų ryšio ir vaizdo kanalų. Nūnai dar labiau išaugusi virtualybė tik sustiprina bendrą nesaties pojūtį. Lengva pasijusti ir visai pašalintu iš tikros egzistencijos.
Susitaikome su tuo, jog gyvename be esmės. Panašiai kaip mūsų kuriami ir naudojami produktai, netekę savo substancijos, kaip, pavyzdžiui, alus be alkoholio arba grietinė be riebalų. Skleidžiami ir priimami vaizdiniai, „faktai“, simboliai, prekių ženklai ir vartotojiški troškimai ne vien puikiai stimuliuoja vaizduotę, bet praktiškai mus joje ir įkurdina. Bet koks žingsnis už vaizduotės ribų kelia nežinią ir grėsmę.
Akivaizdu, jog visa tai ne tiek padeda išvysti ir patirti tikrovę, bet, veikiau, ją nuolat slepia ir maskuoja. Taip vis labiau struktūruojama ir palaikoma ideologijos generuojama simbolinė tvarka ir jos struktūra. Dabarties ideologija nevaldo mūsų iš viršaus kaip nors šiurkščiai ir instituciškai. Ji valdo natūraliai, iš apačios per mūsų „spontaniškai“ įgyjamus požiūrius, prielaidas ir įsitikinimus.
Ideologijai palaikyti tarnauja viskas, pradedant vartojimo „žvaigždėmis“, į kurias noriai lygiuojamės ir baigiant ekonominiais ekspertais ar akademiniais guru, užpildančiais visą viešąją erdvę. „Ižymybės“ (įžymūs žmonės visada yra įžymūs tuo, kad jie tiesiog yra įžymūs) pasisako bemaž visais gyvenimo klausimais – tai veikia. Bet ypač puikiai ideologiją palaiko (holivudiniai) filmai, neišpasakytai stipriai paveikiantys tiek žiūrovų sąmonę, tiek jų pasąmonę. Kai kurie jų tarsi užbėga įvykiams į priekį, šitaip juos „išpranašaudami“.
Įvykių numatymas?
2001 m. rugsėjo 11 d. tragiški įvykiai turėjo mus sukrėsti iki pat pašaknų. Turėjome tiesiog sustingti iš siaubo. Tačiau taip nebuvo, nes vaizdai jau buvo „matyti“. Jie buvo tarsi pasiskolinti iš Holivudo fantastinių filmų apie pasaulio pabaigą, sukeltą globalios katastrofos, kuri įvyksta po nuožmaus ateivių arba teroristų antpuolio. Kitaip tariant, tik vaizduotėje šiurpinę fantazmai ėmė ir įvyko tikrovėje.
O gal fantazmai pritraukia įvykius? Kad ir kaip būtų, jau matyti katastrofos vaizdai leido juos savotiškai prisijaukinti ir, tarkime, daug kartų stebėti tragišką Pasaulio prekybos centro dangoraižių griūtį, patogiai įsitaisius savo kambaryje ant sofos. Galima buvo netgi savotiškai mėgautis vaizdais, žinant, kad jie tikroviški ir kad siaubo apimtais veidais bėgantys žmonės tiesiog vaidina save. Lygiai kaip dauguma mūsų kasdien vaidina save. Ar begali būti kvailesnis, ciniškesnis ir sykiu tikslesnis dabarties būklės savivokos paveikslas?
O kas, jeigu apskritai kone visi vaizduotės kūriniai virsta tikrove? Antai kalbama, jog ir visai šviežios bei iki tol neįsivaizduojamos riaušės Vašingtono Kapitolijuje jau buvo „numatytos“ pop kultūros seriale „Simpsonai“. Juk labai panašiai veikia eksperimentinis mokslas. Iš pradžių jis kuria tik įsivaizduojamas fantastines vizijas (hipotezes), o paskui jas įgyvendina, t. y. protu renčiamus teorinius dalykus paverčia praktiniais medžiaginiais daiktais ir daugiau ar mažiau valdomais procesais.
Kiek kartų filmuose jau šmėkščiojo vaizdai, kuriuose žmonės prieš jų valią paverčiami robotais, zombiais ar marionetėmis? Dažniausiai regimas būdas, kuriuo tai padaroma, yra injekcija.
Pridėkime modernių filosofų svarstymus apie tai, jog politinės ir verslo valdžios simbiozė daug metų sistemiškai siekia vieno ir to paties – kuo daugiau kontroliuoti ir valdyti savo piliečius, kuo mažiau atsakomybės ir pareigų priskiriant sau – kas didžia dalimi yra neabejotina tiesa. O kur dar gausus būrys nepailstamų sąmokslo teorijų mėgėjų ir skleidėjų, kiekviena proga naujai susitelkiančių. Štai jums ir visai racionalus nuogąstavimų dėl (visiems privalomų) skiepų pagrindas.
Situacijos mistifikavimas
Dabarties situacija pasaulio mastu yra kiek mistifikuojama. Taip patogiau. Kalbėdami apie drastiškas ir visiškai nenumatytas Pandemijos sukeltas sąlygas bei aplinkybes išsilaisviname iš bet kokios atsakomybės. Atsakomybė reikštų tiek būtinybę atidžiau pažvelgti į save, tiek ir būtinybę keistis.
Keisti pirmiausia turime savo santykį su gamta, paverčiant ją vien savo troškimų realizavimo žaliava. Taip pat ir santykį su kitais žmonėmis, priskiriant jiems tą patį žaliavos statusą – apie kurį vaizdžiai liudija „Žmogiškųjų išteklių“ departamentai tiek privačiose, tiek valstybinėse įmonėse ar įstaigose.
Lygiai taip reiktų permąstyti ir savąjį pasaulio suvokimą. Pasaulis mums tėra beribės gausybės priemonių ir malonumų arena. Ypač gausu priemonių, kurios nėra orientuotos į jokius žmogiškai konkrečius tikslus – nebent vieninteliu tikslu laikytume malonumą ir medžiaginę gerovę. Pripažįstant tik šį tikslą, technika ir nauda yra viskas. Visa kita yra niekas. Bet argi taip yra?
Užuot bent jau susimąstę apie (galimai) ydingus savo elgsenos ir mąstymo polinkius, mes ir toliau mąstome ir veikiame pagal tą pačią aklavietėn stumiančią paradigmą. Juk ir toliau siekiame varžytis bei konkuruoti, o ne solidariai bendradarbiauti ir pabandyti apriboti savo pramogas, gamybą bei vartojimą. Šalys kovoja dėl vakcinos, kaip per pirmąją pandemijos bangą kovojo dėl kaukių ir medicininės įrangos. Turtingesnė Žemės Šiaurė dar labiau užgožia vargingesnius Pietus.
Pasididžiuodami arba pavydėdami (nelygu mūsų pačių situacija) kalbame apie šalis, kurios pirmos sukuria ir patvirtina naują antivirusinę vakciną. Kalbame apie tai, kuri šalis pirmoji (o kuri paskutinė) pradeda ją naudoti. Apie tai, kuri šalis pirmoji ja paskiepys visus savo piliečius. Apie tai, kuri šalis pirmoji panaikins bet kokius karantininius apribojimus ir įgis ekonominį pranašumą kitų šalių atžvilgiu ir t. t., ir t. t..
Ir dažniausiai nė vieno žodžio apie tikrąsias problemų priežastis, t. y. apie Vakaruose sukurtą ir vyraujantį individo ir individualios visuomenės gyvenimo būdą, kuris ir iki šitos pandemijos be paliovos artino ekologinę (ir galbūt branduolinę) katastrofą.
Vietoj pabaigos
Apčiuopiama dalis gydytojų įvairiose šalyse yra paskiepyti vakcina nuo COVID-19. Taip pat jau paskiepyta ir kitų profesijų ar socialinių grupių žmonių. Galimi šalutiniai, moksliniais tyrimais pripažįstami vakcinos poveikiai, greičiausiai, dar nė negali būti įvardijami. Bet vienas mano bičiulis, kurio žmona gydytoja jau paskiepyta, pagalvojęs pasakė, jog nenumatytas šalutinis vakcinos poveikis (kaip jam pasirodė) yra padidėjęs dėmesys ir naujai suliepsnojusi meilė jam – savo vyrui. Regis, jis juokavo. O kas, jei tai vis dėlto tiesa? Kas, jei dėmesys ir meilė artimui yra tikrasis laukiamas ir būtinas masinio skiepijimo(si) rezultatas?