Leidykla „Briedis“ pristato Jungtinių Valstijų žvalgybos tėvu vadinamo Alleno W. Dulleso (1893–1969) prisiminimus „Žvalgybos menas. CŽV direktoriaus užrašai“. Šaltojo karo metais ši knyga buvo tapusi pasauliniu bestseleriu, tikru atradimu besidomintiems žvalgybų istorija ir sudėtingais šnipinėjimo metodais. Deja, sovietų okupuotos Lietuvos skaitytojams anuomet ši knyga buvo sunkiai prieinama. Juk rašydamas apie pagrindinį JAV priešininką A. W. Dullesas turėjo omenyje Sovietų Sąjungą.

A. W. Dullesas, vienas iš Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kūrėjų ir pirmųjų direktorių, gimė garbingoje amerikiečių šeimoje. Jo giminėje būta diplomatų, generolų, valstybės sekretorių, JAV prezidentų patarėjų. Gavęs puikų išsilavinimą dirbo diplomatinėje tarnyboje, o diplomatinė tarnyba užsienyje neretai derinta su žvalgyba. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis perėjo dirbti į naujai sukurtą Strateginių tyrimų valdybą. Po kelerių metų šios tarnybos pagrindu įsteigta CŽA, A. W. Dullesas paskirtas jos direktoriumi.

Šioje knygoje autorius ne tik trumpai aprašo amerikiečių žvalgų ir žvalgybų istoriją, bet ir CŽA sukūrimo prielaidas, jos kovą su sovietų žvalgyba, pateikia daug informacijos apie žvalgų rengimo ypatumus Vakaruose ir Rytų bloko valstybėse, pamini garsiausius sovietų šnipus ir jų veiklos būdus.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Iš savo patirties galėčiau teigti, kad sovietų žvalgybos pareigūnas atstovauja grynam ir itin sėkmingam homo sovieticus. Tai man daro įspūdį ir išskirčiau tai kaip svarbiausią jo bruožą, svarbesnį už jo, kaip žvalgybos praktiko, charakteristiką. Lyg sovietų žvalgybos pareigūnas būtų išbaigtas sovietinės sistemos produktas, kraštutinio sovietų mentaliteto pavyzdys.

Užduotims jis atsidavęs aklai ir neginčijamai, bent jau iš pradžių. Jis visiškai indoktrinuotas komunizmo politinių ir filosofinių idėjų, ir jo motyvacija kyla iš šių įsitikinimų, pagal kuriuos tikslas pateisina bet kokias priemones. Kadangi įsišaknijęs sovietinis požiūris į gyvenimo problemas ir politiką yra konspiracinis, jo pritaikymas žvalgybiniame darbe nestebina. Kai toks žmogus galiausiai pamato tiesą, nusivylimas jį sutriuškina.

Sovietų žvalgybos pareigūnas per visą karjerą laikosi griežtos disciplinos, kurią vienas patyręs žvalgybos pareigūnas pavadino „geležine drausme“. Viena vertus, jis priklauso elitui, turi privilegijų ir labai specifinių įgaliojimų. Gali dirbti ambasados vairuotoju, bet slapta eiti aukštesnes nei ambasadorius pareigas ir turėti daugiau realios galios. Kita vertus, jo neapsaugos nei pareigos, nei darbo stažas, nei pasiekimai praeityje, jei padarys klaidą. Jeigu sovietų žvalgybos pareigūnas sugaunamas arba jei per jo klaidą atskleidžiami kiti agentai, tuomet tikėtinos žemesnės pareigos, atleidimas ar net kalėjimas. Stalino valdymo laikais toks pareigūnas būtų nušautas.

Sunku būtų rasti akivaizdesnį sovietų žvalgybos pareigūno negailestingumo pavyzdį nei pasakojimas apie vieną iš Stalino žvalgybos vadovų – generolą V. S. Abakumovą. Karo metais V. S. Abakumovo sesuo pagauta kažkur Rusijoje, užsiimanti smulkia nelegalia prekyba – „spekuliacija“, kaip tai vadina sovietai. Atsižvelgdami į jos ryšius su šiuo slaptojoje hierarchijoje galingu tarnautoju, policijos pareigūnai nusiuntė V. S. Abakumovui pranešimą klausdami, kaip išspręsti šią problemą. Jie buvo įsitikinę, kad jis reikalaus kaltinimus atmesti. Tačiau V. S. Abakumovas atsakė taip: „Kodėl jūs manęs klausiate? Ar nežinote savo pareigų? Karo metu spekuliacija yra išdavystė. Nušaukite ją.“ Įdomi detalė apie V. S. Abakumovą – anot vieno rašytojo, jis, kaip ir jo vadovas Berija, turėjo „privačių viešnamių tinklą“.

Po Stalino mirties ir Berijos likvidavimo V. S. Abakumovą ištiko daugelio sovietų žvalgybos pareigūnų likimas. Tuo metu jis buvo atsakingas už sovietų saugumo vidaus skyrių, kuriame saugotos bylos apie vyriausybės ir partijos narius. V. S. Abakumovui slapta įvykdė mirties bausmę ir visą jo skyrių sunaikino Malenkovo režimas. Jie žinojo per daug. Nepaisant tam tikro atsipalaidavimo šių dienų Rusijos viešajame gyvenime, pačią sovietų žvalgybą vis dar valdo teroro vykdytojai, nes ši sovietų valdžios atšaka, už kurią taikos metu nėra viršesnės, negali atsipalaiduoti ar kokiu nors būdu
susilpnėti.

Sovietų Sąjungoje, kur užsienio žvalgybos tarnyba ir vidinė slaptoji tarnyba yra tik atskiros KGB atšakos, daugelis pareigūnų keliauja iš vienų pareigų į kitas. Karjeros pradžioje jie dažniausiai paskiriami į kurį nors provincijos slaptosios policijos biurą, paprastai ne gimtajame regione. Čia daugiausia būna atsakingi už informantų paiešką tarp vietinių. Be užduočių, kurias sovietai laiko būtinomis vidiniam saugumui užtikrinti, tokias pareigas einantys asmenys apmokomi šnipinėjimo ir kontržvalgybos pagrindų, skiriant tokias užduotis, kur atsitiktinės klaidos nesukeltų didelės žalos.

Ne tokie talentingi pareigūnai taip ir keliauja iš vienų pareigų į kitas kone visą gyvenimą. Gabesni ilgainiui paskiriami į žvalgybos būstinę. Kai įgyja pakankamai patirties ir manoma, kad iš komunistinės perspektyvos jų patikimumas patikrintas tinkamai, galiausiai sulaukia siuntimo dirbti į
užsienį.

Piotras Deriabinas, kuris į mūsų akiratį pateko 1954 metais Vienoje, savo knygoje pasakoja, kad karjerą KGB pradėjo gavęs paskyrimą į skyrių, kuris buvo atsakingas už aukštų sovietų asmenų apsaugą. Šiame skyriuje jis dirbo penkerius metus, kol galiausiai gavo paskyrimą į Užsienio žvalgybos departamentą, atsakingą už operacijas Austrijoje. Kaip ir daugumoje žvalgybos tarnybų, palaipsniui radosi galimybė užimti pareigas užsienyje – Vienoje. Bet prieš gaudamas šias pareigas, daugiau nei šešerius metus jis praleido KGB.

Sovietai linksta į užsienį siųsti asmenis, kurie turi kontržvalgybinės patirties sovietinės Rusijos ribose. Ilgus metus ėję pareigas, kur svarbiausios užduotys buvo režimo oponentų sulaikymas, įsiskverbimas į disidentų ratą ir atsitiktinių asmenų, įtariamų bendradarbiavimu su „imperialistais“, sekimas, jie puikiai suprato slaptosios policijos mentalitetą. Kai jų statusas pakinta ir jie pradeda veikti užsienio šalyse, kur vadovauja šnipų tinklams, tikėtina, kad sugebės pergudrauti juos sekančius vietos policijos organus.

Jei komandiruotė užsienyje nebuvo sėkminga, tokie pareigūnai gali grįžti į atgal provincijos biurus. Taigi sovietai turi sprendimą, kaip elgtis su į pensiją išėjusiais ar neefektyviais saugumo pareigūnais. Kita vertus, jei pareigūnas gerai padirbėja užsienyje, tuomet gali kilti administracinės karjeros laiptais užsienio žvalgybos departamente – labiausiai pageidaujamoje ir privilegijuotoje tarnybos atšakoje.

Dažniausiai sovietų piliečiai patys nesiekia darbo žvalgybos tarnyboje. Jie pasirenkami. Gabiems jauniems vyrams, dirbantiems įvairiose srityse – užsienio reikalų, ekonomikos ar mokslo – partijos vadai pasiūlo dirbti žvalgyboje. Norėdami sėkmingai praeiti atranką, jie privalo būti partijos nariais, kandidatais į partijos narius arba būti jaunimo organizacijos – komjaunimo, kuris yra tarytum jaunųjų komunistų partija, nariais. Jų šeimos politinė praeitis privalo būti nepriekaištinga pagal komunistų standartus, o tai reiškia, kad šeimoje negali būti „nė pėdsako buožių“ ar bet kokių įrašų apie jų šeimos narių padarytus nusižengimus arba partijos kritikos.

Pagal sovietinius standartus, ambicingam jaunam vyrui, kuriam pavyko padaryti karjerą viename iš sovietų žvalgybos skyrių, labai pasisekė. Šios pareigos jam atveria duris į „naują klasę“, elitą, sovietų valstybės aukštuomenę.

Sovietų žvalgybos pareigūnams, kaip ir kariams, skiriami rangai, ir jie turi tokius pačius titulus, kuriuos naudoja eidami pareigas savo šalyje. Rudolfas Abelis, kuris sėkmingai vaidino antrarūšį fotografą Brukline, sovietų žvalgyboje buvo pulkininkas. Didžiulių skyrių vadovams dažniausiai skiriami majorų ar generolų leitenantų rangai. Bet pareigos Chruščiovo saugumo ir žvalgybos skyriuose – labiau prestižinės už pareigas kariuomenėje.

Sovietų žvalgybos pareigūnai gauna piniginius apdovanojimus, kurie yra gerokai didesni už įvertinimus, skiriamus panašius rangus turintiems vyriausybės biurokratijos tarnautojams. Jie turi retam sovietų piliečiui prieinamas galimybes keliauti. Be to, tokia karjera gali atverti kelią į aukštesnį politinį postą ir svarbią pareigybę komunistų partijoje.

Tai vyrai, kurie sprendė Chamberso ir Klauso Fuchso, Rosenbergų, Burgesso ir Macleano, George‘o Blake‘o, Houghtono ir Vassallo bylas. Jie pasiekė neregėtų tikslų. O kokios jų silpnybės ir trūkumai?

Sovietų saugumo tarnyba kenčia nuo to paties esminio trūkumo, kaip ir sovietų biurokratija bei visa komunistų partija – tai abejingumas žmogui ir jo jausmams, dėl ko dažnai kyla nepripažinimas, paskiriamos netinkamos užduotys, užgaunamos ambicijos, skiriamos neteisingos bausmės. Taigi bet kuris sovietų Rusijos pilietis gali tapti neiniciatyviu ir pasyviu, nusivylusiu ir linkusiu prieštarauti oficialiai politikai. Tarnyba sovietinėje biurokratijoje neskatina minties laisvės ir lyderio savybių. Eilinis sovietų pareigūnas, einantis pareigas žvalgybos tarnyboje ar bet kur kitur, nelinksta prisiimti atsakomybės ar rizikuoti karjera. Yra išsišaknijusi tendencija atlikti užduotis „pagal taisykles“, prisitaikyti, bandyti ignoruoti biurokratinę spragą, jei kas nors nepasisektų.