Pavyzdžiui, Kirkorovo klausyti niekas nedraudžia (galite nuvykti į jo koncertus Rusijoje ar Baltarusijoje, o gal net ir Grozne arba Kryme kas nors bus, kartu su degradavusiu prancūzų aktoriumi Gerard Depardieu). Aš tik ką be problemų radau „Apple Music“ kataloge aštuonis Kirkorovo albumus – jei kam patinka, gali klausytis. Ten pat be apribojimų galima rasti ir kietesnių vatnikų, kurių visas įvaizdis pastatytas iš Rusijos agresijos ir Sovietų Sąjungos šlovinimo – ir Olego Gazmanovo, ir Vladimiro Putino numylėtinių „Liube“, kurių šovinistinis patriotizmas trepsi scenoje auliniais batais ir karo uniformomis.
Kam labai patinka fašistinis, rasistinis ir rusiškąjį Kremliaus šovinizmą sėjantis Aleksejaus Balabanovo filmas „Brat 2“, tą irgi galima laisvai pasižiūrėti platformoje YouTube. Jei norėsis vemti nuo pagrindinio veikėjo Danilos Bagrovo, kūdikio veideliu nešančio „tiesą“ („kur jėga, broli? – jėga yra tiesoje“) ir neapykantą Vakarams ir Amerikai, ir jus supykins, žinokite, kad buvote įspėti.
Dabar apie „kuo muzika neįtiko“ – Kirkorovas neįleistas į Lietuvą ne dėl muzikos. Jeigu mes draustume muziką dėl jos meninio lygio, tai pirmiausia reikėtų tikrai ne nuo Filipo Bedrosovičiaus Kirkorovo pradėti: aš nesu didelis muzikos kritikas, bet tikrai rasčiau, nuo ko pradėti Lietuvoje. „Trečias balius“, pavyzdžiui, mane labai traumavo jaunystėje, turiu dar kasetę. „Balius prie jūros“ – daina apie baltą delfiną („baltas delfine, šoki per bangą, baltas delfine, duoki man ranką“); aš ligi šiol negaliu dėl jos normaliai miegoti.
Kirkorovo neįleido net ne dėl to, kad jis vatnikas, nors jis yra vatnikas. Jeigu atlikėjas tyliai svajotų apie Sovietų Sąjungą, brauktų ašaras ir snarglius, žiūrėdamas video iš 1980 metų Maskvos olimpiados uždarymo su kylančiu į padanges olimpiniu meškiuku, niekas jo nedraustų. Galėtų groti ir dainuoti, o bilietų pirkėjų atsirastų.
Tačiau Filipas Kirkorovas yra didelis žaidėjas Rusijoje, su dideliais koncertais ir dideliais projektais, kuriems reikia paramos valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje: propagandinė televizija ir Kremliaus ideologinė inkvizicija žino, ką reikia ignoruoti, o ką reikia rodyti (panašiai ištikimai tarnauja ir yra gerai atlyginamas dvaro kino režisierius Nikita Michalkovas). Todėl ponas Kirkorovas irgi žino, kad niekas atsitiktinai neįvyksta, todėl ne tiek viešai bučiuoja Vladimirui Putinui subinę, ir nedaro klaidų: kai reikia palaikyti Krymo okupaciją, Filipas Kirkorovas palaikys Krymo okupaciją. Ir palaiko.
Ir čia ir yra priežastis, kodėl jam penkeriems metams draudžiama įvažiuoti į Lietuvą. Mūsų draugai ukrainiečiai turi labai aiškų sąrašą: visi, kas viešai pasisakė už Krymo okupaciją (Krymas, kaip žinote, buvo Ukrainos dalis, kurią Kremlius atplėšė, vykdydamas Vladimiro Putino ambicijas pagal galimybes lipdyti atgal ir dygsniuoti buvusios Sovietų Sąjungos lavoną), į Ukrainą nebėra įleidžiami. Jei mes lojalūs Ukrainos draugai, mums palaikyti tokius draudimus yra tiesiog garbės ir padorumo klausimas.
Jei jūs klausiate, koks čia mūsų reikalas ta Ukraina (kiti, irgi vatnikai, taip sako: žiūrėkit savo reikalų geriau, ką čia mums tie ukrainiečiai ar baltarusiai), tai pagalvokite apie tokį paprastą dalyką: tie, kas palaikė Krymo okupaciją vakar, be jokio vargo palaikys Klaipėdos krašto prijungimą prie Kaliningrado srities poryt (aš neskatinu ir niekam neduodu idėjų, tačiau galima Rusijos agresija ir provokacijos Klaipėdoje yra vienas variantų, kuriems pasipriešinimą rengia tie mūsų žmonės, kurių darbas yra numatyti Lietuvai kylančias grėsmes) – arba kokią nors Klaipėdos liaudies respubliką. Jei nematėte per pastaruosius trisdešimt metų, kaip tokie dalykai daromi, tai pats laikas atsimerkti.
Tiesą sakant, jei ne COVID-19 paramos skandalas vatnikų koncertų organizatoriams, mes būtume gal ir vėl pamiršę apie šį reikalą: Lietuva buvo pernelyg neorganizuota ir baikšti, nuolatos nuolaidžiaudama ideologiniams priešininkams ir tiems koncertams, kurie, be kita ko, naudojasi Kremliaus parama, nes yra minkštosios galios instrumentas.
Pamiršimas apie grėsmes, lengvabūdiškas požiūris ir pasišaipomas mojavimas rankomis, girdi „rusai puola, kokia čia Landsbergio paranoja, atsipeikėkit“ buvo Lietuvos bėda pastaruosius tris dešimtmečius, ir tik užsispyrusių ir aiškiai reginčių politikų dėka, kad ir kokie jie įkyrūs ir nepaslankūs mums atrodė, mes vis dar kartais prisimename, kad Lietuva gyvena agresyvios, piktybinės, svetimas teritorijas plėšiančios ir savo pačios opozicijos veikėjus cheminiais ginklais nuodijančios šalies-teroristės pašonėje.
Ten, kur žmogų bando nužudyti, ir jis vis tiek grįžta į savo šalį, ir jį pasodina į kalėjimą režimas, kurio vadas turi prie jūros dvarą, dydžio sulig 39 Monako kunigaikštystėmis ir kainavusį milijardą dolerių, ir tas dvaras užrašytas fiktyviems savininkams – ar jūs galvojate, kad tokia šalis nekelia grėsmės kaimynams ar jos įtakos nereikia riboti? Čia jums ne Skvernelio keliukas.
Jei galvojate, kad visa tai yra juokas, esate tokie pat beviltiški, kaip ir žmonės, kurie eina į Kirkorovo koncertus.
