Gyvenimo kainą tam tikroje vietoje matuoti galima įvairiai. Pagal restoranų meniu, pagal kurią nors iš the Economist sudaromų Big Mac Index (vertinamos mac‘ų kainos skirtingose šalyse, miestuose) versijų, pagal kavos puodelio kainą ar vidutinio vartojimo krepšelio (kitaip sakant pieno, mėsos ir kiaušinių) kainą. Kiekvienas vertinimas bus savitai teisingas ir padės susidaryti tam tikrą nuomonę apie gyvenimo kainą konkrečiame mieste ar šalyje.
Tačiau norint geriausiai apibrėžti ir palyginti gyvenimo kainas skirtingose vietovėse, reikia lyginti tas išlaidų eilutes, kurios yra didžiausios. Europoje, kadangi sveikatos apsaugą suteikia valstybės, žmonės daugiausiai pinigų išleidžia būstui, maistui ir transportui.
Remiantis Eurostat duomenimis, Europos Sąjungoje vidutinis namų ūkis 2018 metais būstui (įskaičiuojant komunalines išlaidas) išleido kiek daugiau nei 23% savo pajamų. Tai yra vienareikšmiškai didžiausia išlaidų eilutė. Antra pagal dydį išlaidų kategorija, tai yra maistas, sudarė dvigubai mažiau – 11%, visų išlaidų. Todėl pakalbėkime apie būsto kainą Vilniuje.
Jei paklausinėsi praeivių gatvėje, turbūt visi vienareikšmiškai atsakys, kad būstų kainos Vilniuje yra labai aukštos. Greičiausiai išgirsime, kad yra burbulas, reikia laukti krizės. Bet tarp aukštų kainų ir kainų burbulo yra didelis skirtumas.
Todėl pirmiausia reikia priimti faktą, jog burbulo nėra. Nes burbulas susidaro tuomet, kai kainos yra išpučiamos perteklinio kredito. Šiuo metu nėra absoliučiai jokio pagrindo teigti, kad būsto paskolų rinkoje egzistuoja žymūs disbalansai. Įvertinę namų ūkių pajamas, indėlius ir paskolų gyvenamajam nekilnojamam turtui krepšelį, jokių burbulo požymių nerasime.
Tai nereiškia, jog kainos yra žemos. Tiesiog žmonės mėgsta dramatizuoti ir bet kokias aukštas kainas prilygina burbului. Nors šios dvi sąvokos yra labai skirtingos.
Atlikus paprastą duomenų analizę lengva nustatyti, kad šiuo metu vidutiniam Vilniuje dirbančiam asmeniui būstas Vilniuje yra labiausiai prieinamas per 15 metų. Tai yra, vidutiniam būstui įsigyti reikia skirti mažiausiai atlyginimų per 15 metų. Tokios tendencijos stebimos visoje Lietuvoje.
Nuo 2006 iki 2017 metų būsto prieinamumas vidutiniam dirbančiajam nuosaikiai gerėjo, o tarp 2017 ir 2020 metų išliko stabilus. Todėl būstai dirbantiesiems Lietuvoje yra prieinami labiau, nei buvo bet kada nuo 2006 metų (tikėtina ir prieš tai).
Šią tezę lengva patvirtinti ir palyginus pajamų augimą su būsto kainų pokyčiais. Nuo 2006 metų iki 2020 trečio ketvirčio vidutinis atlyginimas į rankas Lietuvoje augo daugiau nei 107%, arba vidutiniškai po 7.19% per metus. Per tą patį laikotarpį vidutinio buto kaina Vilniuje keitėsi vos 26%. Siekiant atmesti krizės įtaką, galima pokyčius vertinti nuo 2010 metų. Per dešimtmetį vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus augo 6.3%, o vidutinis butas Vilniuje brango po 3.28% per metus.
Tad visi skaičiai rodo, kad situacija Vilniuje nėra dramatiška. Vidutinis Lietuvos gyventojas turi geriausias galimybes įsigyti būstą sostinėje per 15 metų. Atlyginimo augimas gerokai lenkia būsto kainų augimą. Jokio burbulo nėra. Gyvenimas yra gražus. Uždarom klausimą, perkam butus.
Ne. Nes tai yra tik dalis paveikslo. Analizuojant būsto kainas izoliuotai, galime susidaryti kiek klaidingą įspūdį. Todėl pereikime prie lyginamosios analizės.
Norime įsigyti vidutinį 60 kvadratinių metrų butą Vilniuje. Kiek metų vidutinį atlyginimą turėsime atiduoti už šį malonumą ? Jei dirbame Vilniuje, tuomet 11 metų ir trijų mėnesių. Jei dirbame kažkur Lietuvoje ir norime kraustytis į Vilnių, tuomet 12 metų ir 6 mėnesių. Tiesa, dar prieš 15 metų už vidutinį butą Vilniuje turėjome atiduoti 24 metų atlyginimą. Tad būstą nusipirkti tikrai lengviau.
Bet ar lengva ?
Vidutinis Kauno gyventojas už vidutinį 60 kvadratų butą savo mieste turi sumokėti septynių su puse metų atlyginimą. Klaipėdoje šis santykis yra kiek mažiau nei septyni metai. Todėl Vilnius, lyginant su kitais Lietuvos didžiaisiais miestais, yra pusantro karto brangesnis.
Lyginant su kitų šalių sostinėmis, Vilnius visiškai neišskirtinis miestas. Vidutinis Berlyne dirbantis ir gyvenantis žmogus už vidutinį 60 kv. m būstą šiame mieste mokės 10 su trupučiu metų atlyginimus. Tuo tarpu Londono gyventojas, jei tenkinsis gyventi ne prabangiausiame rajone, sumokės 10-13 metų atlyginimą. Norintys gyventi arčiau Londono centro, už 60 kvadratinių metrų būstą, turi pasiruošti sumokėti 14-17 metų atlyginimus. Situacija Stokholme labai panaši – toliau nuo centro teks sumokėti maždaug 11 metų atlyginimą, na o prestižinėse vietose centre ir 20 metų atlyginimų kartais neužteks.
Galima sąrašą tęsti, bet jo išvada nesikeis: Vilniaus butų kainos, išreikštos per vidutinį atlyginimą, tai yra galimybę vidutiniam asmeniui nusipirkti NT, yra panašios į Europos didžiųjų sostinių kainas (jei nevertinsime prabangiausio segmento, kuris Lietuvoje atsilieka). Vilniuje dirbti ir gyventi yra tiek pat brangu, kiek dirbti ir gyventi kitose Europos sostinėse. Tarp Berlyno, Londono, Stokholmo ir Vilniaus gyventojų perkamoji galia būstui nesiskiria.
Žvalgantis į artimesnius kaimynus, Varšuvos statistikos departamentas teigia, kad Varšuvoje vidutinis atlyginimas į rankas yra iš esmės toks pats kaip Vilniuje. Mūsų sostinės gyventojai vidutiniškai namo per mėnesį parsineša 1012 euro, tuo tarpu Varšuvos gyventojas grįžta su 1053 euro. O vidutinio gyvenamojo būsto kvadratinio metro kaina Vilniuje siekia 2200-2300 eurų, kai Varšuvoje apie 2400 eurų. Tad Varšuva yra iš esmės tiek pat brangi, kiek Vilnius.
Taline, tuo tarpu, gyventi yra kiek pigiau. Nes vidutinio būsto kaina Taline siekia apie 2200 eurų, kai į rankas Talino gyventojai gauna apie 1300 eurų per mėnesį. Todėl šiame mieste, norint nusipirkti 60 kvadratų butą, už jį atiduoti reikės 8 metų ir kelių mėnesių atlyginimą.
Nors atlyginimai Rygoje siekia tik 920 eurų į rankas, Rygos centre vidutinis butas kainuoja apie 2800 eurų. Vidutinis geresnės nei C klasės butas visame mieste, skaičiuojant per kvadratą, kainuos maždaug 2500 eurų. Tad, Rygos gyventojai, norintys įsigyti 60 kvadratų butą savo mieste, mokės 12-14 metų alga.
Aprašyti santykiai nėra visiškai tikslūs. Nes tiek Londone, tiek Berlyne skaičiuoti vidutinio būsto kainą yra beveik tas pats, kas skaičiuoti vidutinę Vilniaus ir Kauno būsto kainą viename, į skaičiavimus įtraukiant Elektrėnus. O Rygos turistus traukiantis centras nuo sovietinių rajonų skiriasi kaip diena ir naktis. Tačiau palyginimui, siekiant susigaudyti kontekste, tokių skaičiavimų užtenka.
Duomenys aiškiai rodo, kad Vilniuje gyventi nėra pigu. Tačiau santykinis palyginimas ir jokios krizės ar burbulo nerodo. Norėdami nusipirkti butą sostinėje, turime dirbti tiek pat, kiek vidutiniai Varšuvos, Londono, Berlyno, Stokholmo, Rygos gyventojai, siekiantys įsigyti būstą savo miestuose. Tai reiškia, kad santykis yra visiškai normalus. Jis tik pasako, jog prasmės dėl pigesnio realaus pragyvenimo migruoti iš Vilniaus į kitą Europos sotinę nėra.
Norintys gyventi pigiau, visuomet gali rinktis Kauną ar Klaipėdą. Jei Vilniuje atlyginimas į rankas 2020 trečią ketvirtį siekė 1012 eurų, tai Kaune 920, o Klaipėdoje 893 eurus. Skirtumai nėra labai žymūs, ypač vertinant tai, kad Klaipėdoje už buto kvadratą vidutiniškai prašoma 1240 eurų, Kaune 1408 eurų, o Vilniuje net 2285 eurų. Todėl kituose Lietuvos didmiesčiuose gyventi, įvertinus darbo užmokesčio skirtumus, ženkliau pigiau, nei sostinėje.
Iš visų šių palyginimų skaitytojai, aišku, išsineš tai, kas jiems patogiausia. Norintys tikėti burbulu sakys, kad oho kaip brangu, juk Vilniuje turėtų būti labai pigu ! Nes, dėl mistinių priežasčių, norint gyventi tiek pat kokybiškai kiek užsienyje, Vilniuje turėtų reikėti dirbti mažiau. Kodėl? Todėl.
Tokie teiginiai, bet kokia prasme, yra absoliučiai nesąmoningi. Bet žmonės mėgsta tikėti, kad namuose viskas yra blogiau, todėl turėtų būti pigiau, o norint kažką turėti, dirbti namuose turi reikėti mažiau. Tai yra tiek universalu, kiek ir nerealu.
Kiti sakys, kad reikia pirkti butą, nes burbulo nėra, todėl butai tik brangs. Kas taip pat yra visiška nesąmonė. Nes palyginamoji analizė absoliučiai nieko nesako apie tai, ar kainos turėtų augti, ar ne. Kainos augs, jei atlyginimai toliau augs. O jei atlyginimai nustos augti, kainos taip pat nebeaugs. Labai paprasta.
Realiai skaičiai rodo tik itin paprastą dalyką – vidutiniu atveju, norėdamas susikurti gyvenimą Vilniuje, turėsi dirbti tiek pat, kiek norėdamas susikurti gyvenimą bet kuriame Europos didmiestyje. Nes Lietuva yra Europos Sąjungos dalis, o Vilnius yra Europos sostinė. Todėl nesvarbu, kur važiuosi, už vidutinį atlyginimą visur gyvensi panašiai.
