Tiems paprastiems lietuviams, kurie tada rinkosi ir gynė ar nuoširdžiai jaudinosi dėl Lietuvos namuose, nekyla jokių abejonių, kad tuo metu Lietuva turėjo valstybės vadovą ir juo buvo Vytautas Landsbergis.
Tiems, kurie niekaip negali išlipti iš tuščio politikavimo duobės ar tuo laikotarpiu Maskvoje jau susitikinėjo su „senu armėnu“ bei rūpinosi savo būsimu verslu, švenčiant Sausio 13-osios pergalės metines neišvengiamai ištinka eilinis antilandsberginės isterijos priepuolis. Ramūnas Karbauskis ir Agnė Širinskienė savo facebook’o puslapiuose šiomis dienomis nenustoja tokia isterija putoti.
Galima būtų į tokią jų isteriją nebekreipti dėmesio, bet eilinis toks priepuolis yra gera proga sudėlioti keletą akcentų, kuriuos gali suvokti racionalesni Lietuvos piliečiai. Deja, kai kurie iš jų taip pat gali pasiklysti įvairiuose skambančiuose argumentuose, kuriuos kartais, mano įsitikinimu, visiškai netiksliai naudoja ir rimti teisininkai.
Yra pora pagrindinių tariamai „solidžių“ teisinių argumentų, kurie, anot juos naudojančiųjų, tariamai įrodo, kad 1990-1992 metais Lietuva neturėjo valstybės vadovo, todėl to meto Aukščiausios Tarybos Pirmininko neva negalime vadinti „valstybės vadovu“: pirmasis argumentas – tariamai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 1990-1992 m. Lietuvos valstybė gyveno be „valstybės vadovo“; ir antras argumentas – Lietuvos valstybė gyveno be „valstybės vadovo“, nes to meto Laikinoji Konstitucija (Laikinasis Pagrindinis Įstatymas) nevartoja tokio termino kaip „valstybės vadovas“.
Pabandykime šiuos tariamus argumentus panagrinėti racionaliai, apeidami isteriką ir kartais sunkiai suprantamas emocijas.
1. DĖL KONSTITUCINIO TEISMO PASKELBTŲ NUOSTATŲ DĖL AUKŠČIAUSIOS TARYBOS-ATKURIAMOJO SEIMO PIRMININKO STATUSO
Ramūnas Karbauskis visuose savo tekstuose cituoja Konstitucinio Teismo paskelbtą nuostatą (2002 m. birželio 19 d. nutarimas), kuri sako, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui“.
Akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas turi teisę nagrinėti tik įvairius konstitucinius aspektus, kurie yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri buvo patvirtinta 1992 metų spalio 25 d. referendume. Tą pačią dieną buvo išrinktas ir naujasis Seimas bei nustojo galioti 1990-ųjų Kovo11-ąją Atkuriamojo Seimo patvirtinta laikinoji Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (Laikinasis Pagrindinis Įstatymas).
Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išnagrinėja laikotarpį nuo 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta nauja Konstitucija, iki 1992 m. lapkričio 25 dienos, kai į pirmą posėdį susirinko naujasis Seimas. Šį mėnesį, po rinkimų ir referendumo laikotarpiu, vis dar veikė 1990-aisiais išrinkta Aukščiausioji Taryba. Tokia Parlamentų pereinamumo praktika yra įprasta ir dabar.
Štai Konstitucinis Teismas labai kruopščiai išnagrinėja šią vieno mėnesio atkarpą ir konstatuoja, kad po to, kai referendume buvo patvirtinta naujoji Konstitucija, tai „Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigybė šiuo pavadinimu Konstitucijoje nėra nurodyta“.
Ir dar Konstitucinis Teismas konstatuoja akivaizdų faktą, kad naujosios Konstitucijos įgyvendinimo įstatyme 1990-1992 m. veikusios Aukščiausios Tarybos Pirmininkui šiuo pereinamuoju vieno mėnesio laikotarpiu buvo palikti tik labai menki įgaliojimai: „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Konstitucijoje nustatytas tik vienas konstitucinis įgaliojimas – pasirašyti ir ne vėliau kaip per 15 dienų oficialiai paskelbti referendumu priimtą Konstituciją ir įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ (Konstitucijos 154 straipsnis). 1992 m. lapkričio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Konstituciją pasirašė.“
Konstitucinis Teismas, labai kruopščiai išnagrinėjęs šį vieno mėnesio laikotarpį (1992.10.25–1992.11.25) padaro išvadą, kad naujoje Konstitucijoje tuo metu baigiančios savo veiklą Aukščiausios Tarybos Pirmininkui (šiam vieno mėnesio laikotarpiui) nėra numatyta tokių įgaliojimų, kurie leistų jį prilyginti Respublikos Prezidentui. Viską apibendrinanti citata iš minėto Konstitucinio Teismo nutarimo: „Taigi pagal Konstituciją (pabrėžiu – pagal 1992 m. Konstituciją, ne pagal 1990–1992 metų Laikinąją Konstituciją) Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė skiriasi nuo Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituto“.
Sakyčiau, kad norint tokią išvadą padaryti, nereikia net ir Konstitucinio Teismo išminties: yra akivaizdu, po 1992 m. spalio 25 dienos susiklostė visai nauja konstitucinė situacija.
Tačiau Konstitucinis Teismas savo 2002 metų nutarime visiškai nenagrinėja to, kas Lietuvoje vyko iki 1992 m. spalio 25 d., kai referendume buvo priimta nauja Konstitucija. Akivaizdu, kad būtų buvę konstituciškai keista bei nepriimtina, jeigu pagal 1992 m. Konstituciją sukurtas Konstitucinis Teismas, kurio konstitucinė pareiga yra nagrinėti reikalus, susijusius su 1992 metų Konstitucija, būtų ėmęsis detaliai konstituciškai nagrinėti ir reikalus, susijusius su 1990-1992 Laikinąja Lietuvos Konstitucija (Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu). Tam Konstitucinis Teismas neturi jokių įgaliojimų, lygiai taip pat kaip jis neturi konstitucinių įgaliojimų nagrinėti kitų Lietuvos Konstitucijų – nei 1922-ųjų, nei 1928-ųjų, nei 1938-ųjų metų Konstitucijų dabartinis Konstitucinis Teismas nenagrinėja ir nenagrinėja to meto įstatymų atitikimo šioms Konstitucijoms.
Taigi akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas savo jau aukščiau cituotame 2002 metų nutarime nenagrinėja to, kokie įgaliojimai buvo suteikti Aukščiausios Tarybos Pirmininkui 1990-1992 m. galiojusioje Laikinojoje Konstitucijoje, kurios konstitucinė ir politinė reikšmė yra ta, kad ji sudarė galimybes Lietuvai pasiekti neprilygstamų istorinių rezultatų: ir Kovo 11-osios aktus paskelbti, ir 1991-ųjų Sausio 13-osios pergalę pasiekti, ir po 1991-ųjų rugpjūčio pasiekti Lietuvos tarptautinį pripažinimą, ir galiausiai ateiti iki 1992-ųjų spalio 25-osios Konstitucijos.
Taigi turime konstatuoti, kad Konstitucinis Teismas nėra nieko pasakęs apie Aukščiausiosios Tarybos, veikusios nuo 1990.03.11 iki 1992.10.25, Pirmininko statusą, kurį apibrėžė Lietuvos Laikinoji Konstitucija, galiojusi iki 1992.10.25. Konstitucinis Teismas yra labai kruopščiai išnagrinėjęs vieno mėnesio trukmės Aukščiausios Tarybos Pirmininko statusą, laikotarpiu po 1992.10.25 iki 1992.11.25, ir yra nustatęs, kad šio vieno mėnesio laikotarpiu Aukščiausios Tarybos
Pirmininko statusas pagal naująją 1992 metų Konstituciją nebegalėjo būti lyginamas su toje pačioje Konstitucijoje apibrėžtu Lietuvos Respublikos Prezidento statusu. Tačiau Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šį vieno mėnesio laikotarpį, nieko nepasakė apie Aukščiausios Tarybos Pirmininko statusą Lietuvos istorijai žymiai svarbesniais 1990-1992 metais, kai šį statusą apibrėžė Laikinoji Konstitucija (Laikinasis Pagrindinis Įstatymas). Konstitucinis Teismas ir neturėjo jokios konstitucinės teisės nagrinėti 1990-1992 metų Laikinosios Konstitucijos.
Todėl, svarstant Aukščiausios Tarybos Pirmininko statusą nuo 1990.03.11 iki 1992.10.25, operuoti kokiomis nors Konstitucinio Teismo išvadomis yra visiškas konstitucinis neišmanymas. Lygiai taip pat nelabai protinga būtų ko nors naujo klausti Konstitucinio Teismo apie 1990-1992 Laikinąją Konstituciją ir to meto Aukščiausios Tarybos Pirmininko statusą, nes Konstitucinis Teismas ir neturi konstitucinių įgaliojimų į tokį klausimą teikti konstitucinio atsakymo.
AR 1990-1992 METAIS LIETUVA BUVO BE VALSTYBĖS VADOVO, JEIGU TO METO LAIKINOJOJE KONSTITUCIJOJE NĖRA ŽODŽIŲ „VALSTYBĖS VADOVAS“?
Konstitucinis Teismas savo 2002 metų nutarime nenagrinėja 1990-1992 m. Laikinosios Konstitucijos, tačiau E. Kūris, tuo metu buvęs Konstitucinio Teismo Pirmininku, viešai yra aiškinęs, kad 1990-1992 m. Lietuvos Respublika neturėjo valstybės vadovo: „Teisiškai Lietuvoje, pagal laikinąją Konstituciją 1990–1992 m., valstybės vadovo instituto nebuvo“, ir tai yra aiškinama tuo, kad Laikinojoje Konstitucijoje prie Aukščiausios Tarybos Pirmininko pareigų buvo parašyta tik tiek, kad jis yra „aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose“, bet nebuvo parašyta, kad jis yra ir „valstybės vadovas“, o štai 1992-ųjų Konstitucijoje yra juodu ant balto parašyta, kad „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“ ir, kad „jis atstovauja Lietuvos valstybei“.
Prezidentas G. Nausėda šioje diskusijoje šiomis dienomis taip pat sudalyvavo, sakydamas, kad Aukščiausios Tarybos Pirmininkas 1990-1992 metais „de fakto“ ėjo valstybės vadovo pareigas, bet jam lieka neaišku, ar jis jas ėjo ir „de jure“. Keistas klausimas, nes realiame gyvenime dažniau būna atvirkščiai, kai kas nors „de jure“ pareigas turi, bet „de fakto“ nepajėgia jų tinkamai įgyvendinti.
Galima suprasti, kad ir Prezidentas G. Nausėda yra pasiklydęs tarp tariamų „de jure“ skirtumų dėl „aukščiausio valstybės pareigūno“ ir „valstybės vadovo“ apibrėžimų.
Mano įsitikinimu, tai yra tik lingvistinis, bet ne koks nors konstitucinis skirtumas.
Taigi panagrinėkime šį „lingvistinį“ skirtumą tarp „aukščiausio valstybės pareigūno“ ir „valstybės vadovo“, kurie abu turi konstitucinę pareigą „atstovauti valstybei“ arba „atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose“.
Ir pabandykime išnagrinėti šio lingvistinio skirtumo tariamą konstitucinę reikšmę.
Pirmas dalykas, kurį verta su šypsena pastebėti, yra tai, kad turėtume manyti, jog kiekvienas Prezidentas, kuriam Konstitucijoje yra priskirtos „valstybės vadovo“ pareigos, turėtų būti ir tos valstybės „aukščiausias pareigūnas“. Būtų keista, jeigu taip nebūtų ir valstybėje galėtų tuo pat metu egzistuoti „valstybės vadovas“ ir kažkas, kas užima „aukščiausias valstybės pareigūno“ pareigas. Ir akivaizdu, kad kai kalbame apie aukščiausią – kalbame ne apie ūgį.
Lietuvoje kai kam kyla abejonių ar atvirkščia lygybė galioja: ar tas, kas yra vadinamas „aukščiausiu valstybės pareigūnu“, galėtų būti traktuojamas ir vadinamas „valstybės vadovu“. Kai kam atrodo, kad pats „valstybės vadovo“ konstitucinis terminas tokias pareigas užimantį asmenį turėtų kažkaip iškelti aukščiau ir bet koks „aukščiausias valstybės pareigūnas“ tokio mistinio „valstybės vadovo“ statuso negalėtų pasiekti.
Tokiuose lietuviškuose nagrinėjimuose, nagrinėjant tik skirtumus tarp Laikinosios Konstitucijos ir 1992-ųjų metų Konstitucijos, galima visiškai pasimesti ir pamesti paskutinius sveiko proto likučius, todėl verta pažvelgti šiek tiek plačiau ir pirmiausia į mūsų kaimynus europiečius, kaip jie sprendžia šį ypač „sudėtingą“ valstybės vadovo konstitucinį klausimą.
Iš pradžių pasižiūrėkime į tų šalių, kurios taip pat, kaip Lietuva, tiesioginiuose rinkimuose renka savo Prezidentus ir kartais jiems suteikia žymiai didesnius konstitucinius įgaliojimus (Emmaluelis Macronas Prancūzijoje) nei Lietuvos Konstitucijoje. Pabandžiau pavartyti tos pačios Prancūzijos, taip pat Lenkijos, Suomijos, Austrijos, kur Prezidentai renkami tiesiogiai, Konstitucijas.
Skubiai peržiūrėjau šių šalių Konstitucijas, tikėdamas, kad rasiu aiškų apibrėžimą, jog šių šalių Prezidentai Konstitucijose tikrai yra įvardyti šių šalių „valstybių vadovais“ (angl. „Head of State“). Savo nustebimui – nei vienoje Konstitucijoje, nei prie vieno Prezidento nerandu tokio jo pareigų apibrėžimo. Visaip bandau peržiūrėti tas Konstitucijas ir niekaip nerandu žodžių „Head of State“.
Prancūzijos Prezidentas pagal Konstituciją yra kas tik nori: ir „Konstitucijos garantas“, ir garantuoja viešosios valdžios tinkamą veikimą bei valstybės tęstinumą. Jis yra ir nepriklausomybės ir teritorijos neliečiamumo bei tarptautinių sutarčių garantas („5 article. The President of the Republic shall ensure due respect for the Constitution. He shall ensure, by his arbitration, the proper functioning of the public authorities and the continuity of the State. He shall be the guarantor of national independence, territorial integrity and due respect for Treaties.“). Bet žiūriu į šį ir kitus Prancūzijos Konstitucijos straipsnius ir niekaip nerandu žodžių „Head of State“ („valstybės vadovas“). Kažkaip net gaila pasidaro Prancūzijos Prezidento E. Macron – visada nori pasirodyti tokiu įtakingu, o „valstybės vadovu“ nėra. O mūsiškis Prezidentas – Konstitucijoje aiškiai pasakyta: yra „valstybės vadovas“.
Net ir kaimynų lenkų Prezidentas, kaip ir Prancūzijos Prezidentas, yra tik valstybės valdžios tęstinumo, Konstitucijos, suverenumo ir saugumo garantas, aukščiausias Respublikos atstovas, bet nėra įvardytas „valstybės vadovu“. ( „Article 126. The President of the Republic of Poland shall be the supreme representative of the Republic of Poland and the guarantor of the continuity of State authority. The President of the Republic shall ensure observance of the Constitution, safeguard the sovereignty and security of the State as well as the inviolability and integrity of its territory“).
Pasidarau graudžią išvadą, kad Europos Sąjungoje visos tos šalys (Prancūzija, Lenkija, Suomija, Austrija), kurios Prezidentus renka tiesiogiai taip pat kaip mes savo valstybėje, užmiršo į savo Konstitucijas įrašyti, kad jų Prezidentai yra ir jų „valstybių vadovai“. Todėl dabar ir Prancūzija, ir Lenkija, ir Suomija bei Austrija turi gyventi varganą gyvenimą be „valstybių vadovų“. Taip, kaip mes 1990-1992 metų laikotarpiu. Vieninteliai gudresni yra austrai, kurie į savo Konstituciją įsirašė bent tiek, kad jų tiesiogiai renkamas Prezidentas yra bent jau vienas iš „aukščiausios vykdomosios valdžios“ atstovų („Article 19.(1) The highest executive authorities (Organe der Vollziehung) are the Federal President, the Federal Ministers and the State Secretaries as well as the members of the governments of the Länder“). Sakyčiau, kad austrai savo formuluote seka Lietuvos 1990-1992 metų Laikinosios Konstitucijos pavyzdžiu.
Susinervinęs, kad tokie stiprūs ir tiesiogiai renkami Prezidentai, kaip Prancūzijos, Lenkijos, Suomijos ar Austrijos, jų šalių Konstitucijose nėra pripažinti „valstybių vadovais“, puoliau ieškoti paguodos, tikėdamas kad visų gerbiama Vokietija, būdama visos Europos Sąjungos stabilumo garante, tikrai savo Konstitucijoje turės aiškią nuostatą, kas yra valstybės vadovas. Deja, ir Vokietijos Konstitucija nenumato, kad jų Prezidentas, kuris nėra renkamas tiesioginiuose rinkimuose, būtų įvardijamas „valstybės vadovu“. Ir niekas kitas nėra įvardijamas „valstybės vadovu“. Taigi, taip išeina, kad ir Vokietija gyvena be „valstybės vadovo“, nes jų Konstitucijoje jis nėra paminėtas.
Visiškai pasimetęs puoliau ieškoti visose kitose Europos Sąjungos valstybių Konstitucijose kokių nors atsakymų – ar bent kas nors iš jų savo Konstitucijose yra apibrėžę ir gyvena ramų gyvenimą, vadovaujami „valstybės vadovo“. Būdamas konservatoriumi, pradėjau nuo Europos Sąjungoje vis dar gyvuojančių konstitucinių monarchijų. Ir iš karto palengvėjo – neapsirikau, pagaliau radau, kad Ispanijos ir Švedijos monarchijų Konstitucijose yra aiškiai apibrėžta, kad jų karaliai yra „Head of State“, tai yra „valstybių vadovai“. Bet pasirodo, kad yra daug ir tokių monarchijų, kurių Konstitucijose tokių pareigų monarchams yra pagailima: Danija, Norvegija, Olandija, Belgija savo Konstitucijose taip pat nesuteikė tokio titulo savo karaliams. Ir todėl net ir monarchijos gyvena be Konstitucijoje apibrėžtų valstybių vadovų.
Tikrai netyrinėjau visų 28 ES valstybių Konstitucijų, aiškindamasis ar jos savo Konstitucijose yra aiškiai apibrėžę, kas yra jų „valstybių vadovai“ („Heads of States“). Palieku šį analitinį darbą užbaigti Lietuvos universitetų politikos mokslų pirmakursiams.
Bet iš to, ką radau, galiu padaryti aiškią išvadą: Europos Sąjungos valstybės Konstitucijose vengia vartoti terminą „valstybės vadovas“. Neradau nė vieno tiesiogiai renkamo Prezidento, kuriam jo šalies Konstitucija priskirtų taip įvardytas pareigas, nors kai kurių iš jų konstituciniai įgaliojimai yra žymiai platesni ir stipresni nei Lietuvos Prezidento. Pavyko rasti tik tiek, kad kelių šalių monarchai Konstitucijose turi sau priskirtą tokį titulą. Ne pareigas, bet titulą, nes visos monarchijos Europos kontinente vaidina tik titulinį ir protokolinį vaidmenį, bet ne pareiginį šalies vadovo, kaip aukščiausio pareigūno, vaidmenį.
Taigi vien tik nagrinėjant „lingvistinius“ skirtumus tarp Lietuvos Aukščiausios Tarybos Pirmininko pareigų, nustatytų 1990–1992 m. Laikinojoje Konstitucijoje ir kuriose nėra paminėti žodžiai „valstybės vadovas“, ir Respublikos Prezidento pareigų, įvardytų 1992 metų Konstitucijoje ir kuriose yra minimi žodžiai „valstybės vadovas“, galima padaryti labai klaidingas išvadas, kad 1990-1992 metais Lietuva gyveno be valstybės vadovo, nes tada reikės daryti išvadą, kad Europos Sąjungoje dauguma šalių ir šiandien gyvena be „valstybės vadovo“. O vienintelės šalys, kurių Konstitucijose, kaip ir Lietuvos Konstitucijoje, yra vartojamas terminas „valstybės vadovas“, yra bent kelios Europos monarchijos.
Klausimą, kaip čia įvyko, kad Lietuva valstybės vadovo konstituciniu principu nutarė supanašėti su monarchijomis, panagrinėsiu šiek tiek vėliau, bet yra akivaizdu, kad valstybės vadovo klausimo negalima nagrinėti vien tik skaitant sausą Konstitucijos tekstą ir pagal tai teigti, ar šalis turi valstybės vadovą ar neturi.
Nesu konstitucinės teisės specialistas ir nežinau visų aplinkybių bei europietiškų konstitucinių tradicijų specifikos, kodėl vienos šalys Konstitucijose yra aiškiai įvardijusios, kas yra jų „valstybės vadovas“, o kitos nėra įvardijusios, bet niekada neteko girdėti, kad kurios nors šalys būtų vadinamos kaip šalys, kurios neturi valstybės vadovo. Paprastai visos šalys ir tarptautinė bendruomenė žino, ką konkrečioje šalyje reikia vadinti „valstybės vadovu“, nepaisant to, kad to ir nėra juodu ant balto parašyta Konstitucijoje. Dažniausiai tai būna arba Prezidentai, arba karaliai. Europoje nėra nei vienos šalies, kuri turėtų ir Prezidentą, ir karalių, todėl niekur netenka sumaištyje rinktis iš dviejų, ką vadinti valstybės vadovu.
O „Google“ bei „Wikipedia“ duoda tikslų ir aiškų atsakymą, kas yra „Head of State“ tose šalyse kurių Konstitucijose nėra įrašyti žodžiai „valstybės vadovas“: Prancūzijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje – tai yra Prezidentai, Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Belgijoje – tai yra monarchai.
Ta pati „Wikipedia“, paklausta apie Lietuvos „valstybės vadovus“ („Head of State“) nuo pat 1990 m. Kovo 11-osios taip pat duoda aiškų atsakymą: Lietuva turėjo ir iki 1992 metų „valstybės vadovą“ ir juo buvo Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis (žr. čia). Po to turėjo tokius pat “Head of State”, tik jau Respublikos Prezidentus, pradedant nuo Algirdo Brazausko.
Mano smalsumas paskatino mane paieškoti atsakymo ir į klausimą, kodėl 1992 metų Konstitucijos „tėvai“ įrašė žodžius apie „valstybės vadovą“, kurie yra pakankamai reti europinėje konstitucinėje praktikoje ir yra labiau būdingi monarchijoms. Iš pradžių pagalvojau, kad gal čia lietuviška „neišsipildžiusios karalystės“ svajonė taip stipriai vis dar veikia mūsų pasąmonę, kad į Konstituciją norėjome įrašyti monarchija dvelkiančius žodžius.
Bet šiek tiek giliau pasidomėjęs, atradau paprastą tiesą – tarpukario Lietuvoje nei 1922-ųjų, nei 1928-metų Konstitucijose nėra nė žodžio apie valstybės vadovą. Tik 1938 metų Konstitucijoje, prabėgus 12 metų po Antano Smetonos įsitvirtinimo valdžioje, Konstitucijos 3 straipsnyje atsiranda beveik poetinė formuluotė: „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei.“ Konstitucinis Nepriklausomybės tęstinumo principas, Kovo 11-ąją trumpam pratęsęs 1938 metų Konstitucijos galiojimą, emocinė nostalgija tarpukariui, 1992-ųjų gegužės referendumas dėl konstitucinių Prezidento galių, matyt, buvo pagrindinės priežastys, kodėl 1992 metų Konstitucijoje atsirado tokia pakankamai unikali Europos mastu beveik monarchistinė formuluotė dėl „valstybės vadovo“. Kaip rodo Europos patirtis, nebūtų buvę nuostabu ir Lietuva nebūtų pražuvusi, jeigu 1992 m. Konstitucijoje tokių žodžių ir nebūtų atsiradę.
**************
Visas šis tekstas yra skirtas tik tam, kad būtų įsitikinta, jog ginčai dėl to, kas ėjo „valstybės vadovo“ pareigas Lietuvoje istoriškai ypač reikšmingais 1990-1992 metais, iki šiol remiasi dviem visiškai klaidingais argumentais: nei Konstitucinio Teismo nutarimai dėl vieno mėnesio laikotarpio, nei tai, kad Laikinojoje Konstitucijoje nebuvo įrašyti žodžiai „valstybės vadovas“ nėra argumentai, kurie šioje diskusijoje ką nors reikšmingo reikštų. Ir šie argumentai visiškai nereiškia, kad 1990-1992 metais Lietuva neturėjo „valstybės vadovo“, nors Laikinojoje Konstitucijoje tokie žodžiai ir nebuvo pavartoti.
Reikšminga yra tik tai, ar šiandien yra pripažįstamas Vytauto Landsbergio reikšmingiausias vaidmuo tuo metu vadovaujant valstybei. Ir atsakymo į šį klausimą reikia ne V. Landsbergiui, o mums patiems, man pačiam. Mūsų sąžinei. Mano sąžinei. Nes pagarba savo šalies istorijai, pagarba tiems, kurie tą istoriją sukūrė, yra pagarba savo valstybei. Ir tai yra mano sąžinės reikalas tą pagarbą realizuoti. O jeigu aš negaliu tinkamai pagerbti savo šalies istorijos, man graužia mano sąžinę.
Ką mes šiais laikais bedarytume „de jure“ su 1990-1992 m. istorija, jos lyderiais ir „valstybių vadovų“ statusais, „de fakto“ istorija jau yra sudėliota: V. Landsbergis Lietuvos istorijoje bus šalia J. Basanavičiaus ir J. Žemaičio-Vytauto. Ir bus aukščiau nei po jo iki šiol savo pareigas ėję visi Prezidentai. Tiesiog taip istorija lėmė.
Būtų gerai, kad mūsų anūkai kada nors neturėtų galimybių mūsų klausinėti, kodėl mūsų karta to nesugebėjo pripažinti dar tada, kai tie istorijos kūrėjai buvo gyvi. Todėl ir yra geriau mums patiems tai sutvarkyti.
Nes vis tiek žinome, kokią vietą Lietuvos istorijoje užims kokie nors Širinskienė ar Karbauskis...