Svarbus niuansas: turime suprasti, kad Lietuvoje neturime virusologų, apskritai visame pasaulyje rimtų šios srities specialistų yra mažiau kaip tūkstantis, o ir jų vertinimai skiriasi. Virusologija yra mokslas, kuris remiasi moksliškai patvirtintais faktais, tačiau dabar viešojoje erdvėje dominuoja spėliojimai bei nuomonės. Todėl reikia klausyti savo šeimos gydytojo patarimų dėl sveikatos būklės ir simptomų stebėjimo, gydymo plano, bet nereikia prisikrauti į galvą užkrečiamų ligų specialisto arba ligoninės priimamojo budinčio apokaliptinių komentarų apie viruso elgseną, mutacijas ir naujas bangas.
Tai yra ne virusologijos mokslo naujienos, o perpasakoti medicininiai horoskopai, kuriuos skelbia Vakarų žiniasklaida. Užuot brovęsi į žiniasklaidą su apokaliptiniais regėjimais, mūsų profesoriai verčiau spaustų Vyriausybę imtis bent pirmo rimto žingsnio – visuotinio ir nuolatinio testavimo.
Ne kartą pastebėjau, kad mūsų populiarių komentatorių neva asmeninės įžvalgos paremtos tomis pačiomis nuomonėmis, kurias ir aš paskaitau, todėl leisiu pateikti ir savo asmeninę nuomonę. Rengdamas šią apžvalgą perskaičiau ir pasiklausiau ne vieno rimto užsienio virusologo interviu, o jų nuomonės dažnai skiriasi nuo meinstryminės žiniasklaidos publikacijų.
Taigi, COVID-19 pandemija yra labai kompleksiška problema ir tai, ką mes dažniausiai girdime, yra ne mokslinis požiūris, o politika ir viešieji ryšiai. Svarbu žinoti ir tai, kad šio viruso, kuris padarė ir tebedaro beprecedentį poveikį pasauliui, kilmė iki šiol nėra aiški. Yra įvairių versijų, bet tai – tik nuomonės. Tyrimo iniciatorius buvo D. Trumpas, bet įvyko JAV prezidento rinkimai. Visi žino ir mato, kad ir J. Bidenas, ir A. Merkel, ir Briuselis meilikauja bei flirtuoja su Kinija, todėl rimti valstybinio lygmens bandymai išsiaiškinti, kaip tas virusas atsirado ir kokia jo tikroji kilmė, buvo numarinti. Spaudimo Kinijai bendradarbiauti šiuo klausimu nebėra, mokslas ir žmonija yra nežinioje, Pekinas triumfuoja.
Akivaizdu ir tai, kad nieko panašaus į šią pandemiją pasaulis nematė bent šimtą metų ir niekas nebuvo tam pasiruošęs. Yra lavina informacijos, bet į įvairius svarbius klausimus mokslas kol kas neturi atsakymų. Daugelyje šalių sprendimus priiminėjo ir tebepriiminėja arba vyriausybėms patarinėja žmonės, kurie neturi jokių sąsajų su virusologija.
Mokslininkai, sukūrę vakcinas, šį virusą išnarstė ir gerai supranta jo sandarą. Tai – didelis žingsnis į priekį, bet didelė problema ta, kad kol kas moksliškai nepaaiškintas jo plitimo pobūdis. Įvairios šalys pasirinko skirtingus reagavimo modelius. Vienose pandemija buvo didesnė, kitose mažesnė. Vasaros pabaigoje prasidėjo tai, kas populiariai vadinama antrąja banga, ir sergamumas gruodį bei sausį viršijo pirmosios bangos statistiką. Kodėl kilo antroji banga? Juk šalys jau buvo įdiegusios įvairaus lygio prevencijos priemones? Kodėl vienos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Austrija, Lenkija, Lietuva, palyginti lengvai išsisuko per pirmąją bangą, bet sulaukė gerokai stipresnio smūgio iš antrosios?
Įvairių moksliškai kol kas nepaaiškintų viruso plitimo fenomenų yra ir Azijoje, o Belgijoje, kuri jau buvo įdiegusi įvairias prevencijos priemones ir kurios piliečiai drausmingesni už daugelį kitų, fiksavo ir trečią bangą. Kas tai lėmė? Viruso plitimo geografija ir besikeičiantys tempai rodo, kad jokios apsaugos priemonės nieko negarantuoja. Nors moksliniais eksperimentais jau senokai įrodyta, kad veido skydelių efektyvumas praktiškai lygus nuliui, apie tai rašė pasaulinė žiniasklaida, bet daugelis vis dar žaidžia su jais. Vyrauja nuomonė, kad kaukės yra svarbi prevencijos priemonė, tačiau niekas negali paaiškinti, kodėl vienais atvejais jos veikia – bet jau taip manoma, o kitais – ne.
Mokslininkai taip pat negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės, užsikrėtę koronavirusu, suserga sunkiai, o kiti patiria tik menkus negalavimus arba nejunta jokių simptomų. Vienų virusologų nuomone, esminis veiksnys yra gauto viruso dozė, kitų nuomone, tai lemia labai individuali organizmo reakcija. Vyksta nepaaiškinami dalykai ir kai į viruso plitimą bei sergamumą žiūrima geografiškai, tautiniu bei rasiniu pagrindu.
Virtinė neatsakytų klausimų lemia ir tai, kad iki šiol nėra aišku, koks turėtų būti efektyviausias valstybinis ir visuomeninis atsakas bei žmonių elgesio normos. Akivaizdu, kad Švedijos variantas nesuveikė, bet mokslininkai negali atsakyti kodėl – kolektyvinis imunitetas neveikia? Daugelis, taip pat ir Lietuvoje, šaipėsi iš švedų ir vasarą puikavosi suvaldę pandemiją, tačiau rudeniop ir žiemą atsidūrė tokioje pačioje situacijoje.
Taigi, nei viena reagavimo strategija neparodė didelio efektyvumo, nes nesuveikė nei švediškas, nei griežtų karantinų variantas. Pavyzdžiui, net griežtame karantine nuo gruodžio antros pusės esančioje Britanijoje užsikrėtimų skaičius ir dabar sparčiai kyla ir, jei tikėsime oficialia statistika, naujų atvejų skaičius muša rekordus. Tokios viruso plitimo dinamikos niekas nesitikėjo ir negali moksliškai paaiškinti.
Kita vertus, niekas tiksliai negali pasakyti, kiek žmonių yra persirgę, nes kai kurių persirgusių žmonių organizmuose nerandama antikūnių. Mokslininkai kol kas negali pasakyti, kas tai lemia – netikslūs testai ar mokslui kol kas nežinomi veiksniai. Tačiau gera žinia ta, kad per metus gauta daug informacijos, mirtingumas labai sumažėjo, nors dėl gydymo metodikų tarp pasaulio virusologų yra didelių nesutarimų. Statistika rodo, kad 94 proc. žmonių, kaip teigiama, „mirusių nuo koronaviruso“, be COVID-19 turėjo bent vieną ar daugiau sveikatos būklių, kurios galėjo prisidėti prie jų mirties.
Tuo tarpu daug garsių virusologų nepanikuoja, šios pandemijos labai nesureikšmina bei nelaiko kažkokia ypatinga, tačiau jų balso viešojoje erdvėje negirdėti. Anot jų, būta įvairių didelių respiratorinių infekcijų epidemijų, bet niekas iš to nedarė sensacijų. Vis dėlto, net ir tie nepanikuojantys pragmatikai ragina nešioti kaukes ir laikytis socialinės distancijos. Tačiau reikia suprasti, kad kaukės neturi nieko bendro su kova su virusu, jis niekur nedingsta, tai yra tik priemonė sumažinti jo sklaidą, sušvelninti pasekmes ir epidemiją ištempti laike, kad su ja galėtų susidoroti sveikatos apsaugos sistemos, kad pakaktų lovų ir gydytojų, kad visuomenė persirgtų kaip galima sklandžiau.
Virusologus piktina vyriausybių požiūriai, kad nėra viešos arba lengvai prieinamos rimtos palyginamosios statistikos. Viešojoje erdvėje dominuoja pranešimai apie perpildytas ligonines, daktarų ir lovų trūkumą. Visuomenei brukami pavieniai dramatiški atvejai neparodo nei bendro masto, nei bendro vaizdo, nei epidemiologinės dinamikos. Skelbiami du skaičiai – naujų atvejų ir mirčių statistika, mokslo požiūriu, yra visiškai niekinė, beprasmė ir nieko nesakanti, tai, anot virusologų, yra tik žmonių gąsdinimas.
Kad COVID-19 statistika yra tikras raistas ir manipuliacijų arena, įsitikinau ir asmeniškai, tai patyrė ir man artimi žmonės. Tai aiškiai matoma Lietuvoje, o, pavyzdžiui, Britanijoje kritiškai mąstantys žmonės jau seniai nebetiki vyriausybės skelbiamais skaičiais. Dabar socialiniuose tinkluose ten dalijamasi Steve‘o Browno profesionalia statistikos analize, kuri rodo, kad, kaip sakoma, galai visiškai nesueina. Jis nekuria versijų ar teorijų, kodėl tai daroma ir kam tai naudinga, o tiesiog konstatuoja akivaizdžius faktus, kad ir toliau dominuoja politika, pagrįsta objektyviai klaidingomis prielaidomis.
Tokioje nežinomybėje, mano nuomone, svarbiausias sėkmę lemiantis ir visuomenę konsoliduojantis veiksnys yra pasitikėjimas valdžia. Todėl pasižiūrėkime, kas griauna, o kas gali lemti didesnį visuomenės pasitikėjimą savo valdžia. Tiek ankstesnė, tiek ir dabartinė Vyriausybė eilinį kartą įrodė, kad visiškai nemoka ir nesugeba kalbėtis su visuomene. Savo juodą darbą dirba ir žiniasklaida, kuri elgiasi lygiai taip pat, kaip per Garliavos įvykius – jai reikia tik klikų.
Apie statistiką jau minėjau: tol, kol Vyriausybė nepradės sąžiningai kalbėtis su visuomene, skelbti rimtos palyginamosios statistikos ir aiškinti, ką tie skaičiai iš tiesų reiškia, tol tvyros nepasitikėjimas ir jis tik gilės, nes dabartinė statistika iš esmės yra tik nemokšiškos propagandos forma. Todėl, kai žmonės supranta, kad vyriausybės jiems meluoja arba, švelniai tariant, nesako tiesos, galimos tik dvi išvados: šalį valdo nekompetentingi nemokšos arba nesąžininga vyriausybė, įvesdama drastiškus apribojimus bei suvaržymus, slepia tikruosius motyvus ir tikslus.
Mažos šalys, neturėdamos nei patirties, nei galingo mokslinio potencialo, kopijuoja didesnes, o kas iš to išeina, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai gruodžio antroje pusėje nesąmonių prikalbėjo ir pridarė britai, kurie vėliau pripažino, kad per vieną naktį tapo labiausiai nekenčiama šalimi Europoje. Supanikavę britų politikai prikalbėjo, kad vadinamoji naujoji COVID-19 atmaina sklinda maždaug 70% greičiau. Jau kitą dieną rimti ekspertai patikslino, kad tai yra tik teorinis, tik matematiniais skaičiavimais grįstas spėjimas.
Po kelių dienų dauguma kalbėtojų pasitaisė ir pradėjo vartoti žodį „presumably“ (liet. galimai, galimas daiktas, turbūt, matyt), bet džinas iš butelio buvo išleistas. Išsigandę prancūzai uždarė sieną, daug šalių, taip pat ir Lietuva, nutraukė skrydžius į ir iš Britanijos. Ir štai gruodžio 30 d. Vyriausybės posėdyje lyg niekur nieko buvo nuspręsta nuo 2021 m. sausio 1 d. nebepratęsti skrydžių iš Jungtinės Karalystės draudimo.
Kas pasikeitė? Visiškai nieko, tačiau dėl šito Londone kilusio politinio trizniavimo daugybė žmonių ir verslų patyrė didelių nepatogumų bei nuostolių. Nors jau yra patvirtinta, kad savo pavojingumu naujoji atmaina niekuo nesiskiria nuo ankstesnės, tačiau Britanijos žiniasklaida tebeskelbia baubus. Tuo tarpu net ir dabar profesinėje literatūroje anglų kalba rašoma: „Manoma, kad nauja atmaina gali plisti 50 – 74 proc. greičiau“.
Taigi, tai yra moksliškai nepatvirtintas spėjimas, kol kas tik hipotezė, tačiau tai – gera proga politikuoti ir tai aktyviai daroma. Pavyzdžiui, buvęs premjeras Tony Blairas, aršus Boriso Johnsono oponentas, per visus kanalus aiškina, kad nauja atmaina reikalauja ir visiškai naujos strategijos. Tuo tarpu virusologai beviltiškai skėsčioja rankomis: virusai mutuoja, pasirodė viena, po to neišvengiamai pasirodys kitos atmainos ir jeigu kiekvieną kartą bus keliama panika, tai bus daina be galo.
Arba štai Londono Imperinio koledžo matematinio modeliavimo profesorius Neilas Fergusonas, buvęs SAGE (Ypatingų situacijų mokslinių patarėjų grupė) narys. Jis yra vienas iš ankstesnių Britanijos karantinų ideologas ir buldozeris, jo nuomonės klausė vyriausybė. Štai tik keli jo matematinio modeliavimo skaičiai. 2001 m. snukio ir nagų liga: profesoriaus mirčių prognozė – 150 tūkst., realybė – 200. 2005 m., paukščių gripas: mirčių prognozė – 150 mln., realybė – 282. 2009 m. kiaulių maras: mirčių prognozė – 65 tūkst., realybė – 457. COVID-19 mirčių prognozė 2020-iems metams – 500 tūkst., pirmos 2021 m. sausio savaitės pabaigoje – 78 508 mirtys.
Kai žmonės supranta, kad vyriausybės su jais elgiasi nesąžiningai ir kažką slepia, natūraliai didėja įtarumas ir pasipriešinimas. Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) atliktas tyrimas parodė, kad skiepytis nusiteikę tik apie 40 proc. žmonių, o kas dešimtas apskritai netiki šia liga. Kada pagaliau bus suprasta, kad tokios visuomenės nuostatos – ne grupelės antivakserių veiklos, o pačios Vyriausybės nemokšiško krizės valdymo ir visiškai netikusios bei nesąžiningos komunikacijos rezultatas!
Taip, vakcinos buvo sukurtos karo lauko sąlygomis per rekordinį laiką, nieko panašaus pasaulis nematė, nes įprastas vakcinos kūrimo ciklas yra 5 – 10 metų, o dar dešimtmetį jos tobulinamos. Tačiau tai nebuvo startas plyname lauke, technologijos buvo parengtos jau anksčiau, nes koronavirusai – jokia naujiena ir tai jau yra trečioji epidemija -2002 – 2004 m. SARS-CoV, taip pat ir mažesnio masto MERS-CoV. Dėl pastarosios infekcijos mirdavo kas trečias užsikrėtęs, vakcinos nebuvo, bet niekas sau nesuko galvos, nes tai buvo lokali epidemija, plitusi Artimuosiuose Rytuose.
Vakcinų kūrėjai pasuko dviem skirtingai keliais. Vienu pasuko rusai su savo „Sputnik V“ ir britų „Oxford/AstraZeneca“, kitu – „Pfizer/BioNTech“ ir „Moderna“. Virusologai tikina, kad skiepijantis dėl pačios technologijos nereikėtų sau sukti galvos, bet mano, kad ateityje amerikiečių pasirinkta technologija nugalės. Tai yra visiškai naujas požiūris, nes pirmą kartą istorijoje vakcinoje naudojama ne virusinė medžiaga, o sintetinė modikifikuota informacinė RNR molekulė (iRNR).
Vyrauja nuomonė, kad naujos technologijos vakcinos revoliucionizuos mediciną. Svarbu ir tai, kad virusams mutuojant pagal šią technologiją pagamintos vakcinos formulę galima keisti keliais kompiuterio klavišų paspaudimais. Nors ir kūrėjai, ir sertifikuojančios institucijos teigia, kad tos naujo tipo vakcinos yra saugios, bet mokslo pasaulyje dėl jų galimo ilgalaikio poveikio vyksta diskusija ir pripažįstama, kad apie tai nuolat turi būti informuojama visuomenė.
Kas toliau? Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), leidusi įsisiūbuoti pandemijai parodė, kad pasaulis neturi jokio globalaus pandemijų kontrolės mechanizmo. Iškilūs virusologai sako, kad PSO turi gerų ekspertų, bet tai yra korumpuota ir popierizme paskendusi biurokratinė struktūra, kuri turi daug pinigų, bet jokios atsakomybės.
Akivaizdu, kad su problema visiškai nesusitvarko ir Europos Sąjunga. Milžiniškas biurokratinis konglomeratas dar šiaip taip funkcionuoja santykinės ramybės būklėje, tačiau jis nepajėgus dirbti operatyviai, o ekstremaliose situacijose – visiškai bejėgis. Tai rodo visiškai apverktini vakcinų atsargų ir paskiepytų žmonių skaičiai. Šiuo atveju dar atskirai reikėtų „padėkoti“ Prancūzijai, kuri visų europiečių sveikatos sąskaita žaidžia savo užkulisinį žaidimą. Briuselis laukia ir mindžikuoja, nes prancūzų „Sanofi“ kartu su „GlaxoSmithKline“ taip pat kuria vakciną, bet jie užtruko ir tik vasarį planuoja pradėti antrąją bandymų fazę.
Vakarų ir mūsų žiniasklaidoje pasirodę skaičiai rodo, kad dėl skiepų situacija yra tokia, kad norėdama bent kažkaip valdyti pandemiją, Lietuva turės visus metus sėdėti karantine. Pagalbos iš Briuselio nėra ko tikėtis, tenai su dešromis ir skilandžiais kaip sovietmečiu į Maskvą nenuvažiuosi, nes kol kas jie patys nieko neturi – skęstančių gelbėjimas yra jų pačių reikalas.
Taigi, nėra jokio pagrindo pasitikėti gerosiomis tetomis ir dėdėmis iš toliau. Tuo tarpu mūsų užkampis lieka ištikimas savo ritualams ir tradicijoms. Prezidentas kalba kažkokius vėjus apie „europinį ryžtą ir vienybę“, medicinos pasaulyje vyksta rietenos dėl neskaidraus vakcinos skirstymo, provincijoje kyšo protekcionizmo ir skiepų „blato“ ausys, biurokratinės struktūros nesugeba pateikti net paprastos statistikos.
Akivaizdu, kad tokioje situacijoje reikalingi tikri lyderiai, kurie beprecedentėje situacijoje asmeniniu pavyzdžiu uždegtų ir suburtų visuomenę bendram tikslui ir kolektyvinėms pastangoms. O ką mes matome? Valdžia smarkiai sugriežtina karantino sąlygas ir ragina žmones be reikalo iš namų nekelti kojos, o Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, lydima apsaugos darbuotojų, laksto po parduotuves Gedimino prospekte. Jos pasiteisinimas – visiškai vaikiškas ir tai nėra klaida šachmatų partijoje. Ji tiesiog apnuogino savo mentalitetą ir visišką nesupratimą, ką reiškia atsakomybė, solidarumas, asmeninis pavyzdys ir tarnavimas visuomenei, todėl apie kokį pasitikėjimą ja galima kalbėti?
Pasitikėjimas nepelnomas plepalais apie gerovės valstybę ir papildomomis išmokėlėmis, pasitikėjimą pelno tie politikai, kurie net ir sunkiu metu su žmonėmis sugeba kalbėtis žmonių kalba ir patys elgiasi ryžtingai bei sąžiningai. Vadovėliniais štampais ir biurokratinės politikos šablonais mąstantys mūsų politikos ir komunikacijos ekspertai įvertino Vyriausybės startą – nepavydėtina. Taip, situacija nelengva, bet kaip niekada palanki tam, kad būtų sukalti poliai takui, galinčiam išvesti šalį iš pradvokusios pelkės. Premjerė turi puikų šansą, bet tam reikalinga esminė sąlyga – nestandartinėje situacijoje reikia elgtis nestandartiškai. Visų pirma, reikia mesti šalin buhalterinį mąstymą ir išvyti lauk „dvariškius“ – prisiplakėlius, vadovėlinius patarėjus, komunikacijos „ekspertus“ ir dirbti nesugebančius biurokratus – ne siūlyti trauktis, o išspirti lauk.
Nėra vakcinos? Puiki proga išlaisvinti privačią iniciatyvą, kuri pastaruoju metu ne kartą įrodė, kad yra daugybę kartų kūrybiškesnė ir efektyvesnė už valstybinę biurokratiją. Užuot laukusi Briuselio malonės, premjerė galėtų suburti iniciatyvius ir sumanius bei gerus ryšius turinčius verslininkus, suteikti jiems tam tikrus įgaliojimus ir išsiųsti į pasaulį vakcinos parvežti. Esu įsitikinęs, kad jie negrįžtų tuščiomis. Pasvajokime...
