Prieš mėnesį sugriežtintas karantinas veikia – Lietuva pagal sergamumą koronavirusu iš pirmosios vietos Europos Sąjungoje pagaliau smuktelėjo į ketvirtąją. Jei užsikrėtusiųjų per parą skaičiai ir toliau mažės, neišvengiamai didės spaudimas Ingridos Šimonytės vyriausybei greičiau atlaisvinti suvaržymus verslui ir gyventojų judėjimui tarp savivaldybių. Pasidavus jam per greitai, gresia tai, kas nutiko Airijoje – staigus susirgimų šuolis ir naujų mirčių lavina.
Popierinė pažyma ar laminuota kortelė, liudijanti, kad priklausote pranašesnei žmonių kastai, kuriai nereikia bijoti koronaviruso, vis dėlto yra baisiai nepatogios. Jas galima pavogti ar pasiskolinti iš kito asmens, pamesti arba sugadinti. Skaitmeninių technologijų amžiuje tokie sprendimai slegia savo archajiškumu, tarsi vien grynuosius pinigus priimanti degalinė atokiame šalies pakraštyje.
Šį kartą nesiūlysiu visuotinio paskiepytų gyventojų čipavimo ne todėl, kad jis gąsdina grupelę antivakserių, plokščiažemininkų ir 5Gfobų. Nėra prasmės kišti po oda kažkokią atpažinimo mikroschemą, kai yra kitų būdų greitai ir saugiai identifikuoti asmenį.
Prieš dešimtmetį išmaniuosiuose telefonuose masiškai paplitusius pirštų antspaudų skenerius naujesniuose ir brangesniuose aparatuose pakeitė veidų atpažinimo sistema. Mano „iPhone 11“ telefone „Face ID“ funkcija veikia tiesiog tobulai. Vienintelis jos trūkumas yra, kad atrakindamas telefoną viešoje vietoje turėčiau nusiimti kaukę. Labai panašią programinę įrangą sukūrė ir kiti telefonų gamintojai, ji naudojama pažymint jus „Facebook“ nuotraukose, labai pravertė nustatyti tokių riaušių, kaip Kapitolijaus šturmas JAV, dalyvius.
Manau, kad jau atėjo laikas labiau pasitikėti savo valstybe ir virtualų COVID-19 imuniteto sertifikatą susieti su „Face ID“. O tada jau bet kur – oro uoste, pasienio kontrolės poste, prie koncertų salės ar parduotuvės durų pakaktų sumontuoti kamerą, susietą su ta sistema. Kelias sekundes pažvelgiate į ją ir netrukdomas einate vidun, o jeigu tai bando padaryti neskiepytas asmuo, užsidega raudona lemputė, pasigirsta sirena ir subėga kaukėti apsaugos darbuotojai.
Idealu būtų tokią sistemą vienu metu įdiegti visoje Europos Sąjungoje, bet gal mes bent kartą galėtumėm išmanumu pasivaržyti su estais ir išbandyti ją pirmieji?
Sunkiausia būtų įveikti nemažos dalies gyventojų prietarus saugoti įsivaizduojamą privatumą, kurio šiuolaikiniame pasaulyje kasdien atsisakome savo noru net to nepastebėdami, kai dalinamės privačia informacija socialiniuose tinkluose arba pildome anketą prekybos centro nuolaidų kortelei gauti. Jeigu jums baisu, kad Lietuvos Respublika žinos, kuriuo metu kur buvote, tikriausiai dažnai darote kažką neteisėto. Kaip ir trikojų greičio matuoklių bijo tik tie, kas reguliariai pažeidžia Kelių eismo taisykles.
COVID-19 pandemija daugybę įvairaus amžiaus žmonių paskatino pradėti naudotis tomis technologijomis, kurių anksčiau vengė. Nuotoliniu būdu dirbti išmoko ne tik freelanceriai ir mokytojai, bet net patys bukiausi Seimo nariai, kuriems mandatą rinkėjai suteikė tyčia, tarsi rodydami vidurinį pirštą politiniam elitui. Tačiau tikras proveržis bus tik tada, kai šia krize pasinaudosime kaip galimybe išbandyti tai, ko kitomis aplinkybėmis nedrįstumėm.
Galiu tik apgailestauti, kad susitarti dėl tokio sprendimo šiuo metu nesugebėsime. Nes bus per daug įsivaizduojančių, kad taip pažeidžiamos kažkokios jų teisės. Tuo pat metu įdiegiančių savo telefonuose dešimtis neaiškios kilmės programėlių, kurioms suteikia prieigą prie visų savo duomenų: nuotraukų, kontaktų, buvimo vietos. Nė nesidomėdami, kas ir kokiu tikslu juos kaupia.