Kalbant apie ateitį, kertinis dalykas yra ne viską užgožianti diskusija dėl papildomo laisvadienio. Tam daug fantazijos nereikia. Kertiniai dalykai – ekonomikos, švietimo ir žmogaus teisių raida.
Šių klausimų raida yra kaip trys skirtingos upės. Kartais (o šiandien – ypač) atrodo, kad ekonomikos klausimų raida primena labiausiai vingiuotą upę – tik kas atsitinka pasaulyje, tuoj keičia savo vagą iš laisvės veikti į reguliavimą ir vėl atgal.
Šiandien visame pasaulyje valstybės stengiasi išgelbėti savo ekonomikas, padeda verslams subsidijomis ir kitomis pagalbos priemonėmis. Tačiau svarbu žvelgti globaliau, mąstyti ne tik, kaip sugrįžti į tą situaciją, kuri buvo iki 2020-ųjų kovo, bet ir kaip visiems kartu paskatinti žmonių kūrybiškumą bei bendradarbiavimą, kad sukurtume aukštą vertę kuriančią ekonomiką.
Neturime pamesti savitumo ir nenuvertinti savo pačių per trisdešimt metų padarytos pažangos, todėl lenktyniauti reikia ne tiek su skandinavais, airiais ar korėjiečiais, bet visų pirma su savimi – ryt tapti geresne Lietuva nei buvome vakar.
Kita, žmogaus teisių upė, atsitraukus, atrodo labai užtikrintai tekanti tik į vieną pusę. Nuo tų laikų kai žmonės kovojo už bazines žmogaus teises ir laisves prieš monarchus, kai moterys iškovojo teisę balsuoti, kad ir kas benutiktų, šitos upės tekėjimo sustabdyti neįmanoma. Tik pažvelgus giliau matyti visokiausių srovių ir užtvankų, kurie vaizdą daro sudėtingesniu.
Didžiausiomis užtvankomis čia dažnai tampa ne drąsiai savo ateitį kuriantys žmonės, bet savo įsivaizduojamą vidutinį rinkėją atstovaujantys ir permainų bijantys politikai. Iš tiesų mokslo, verslo, meno žmonės yra nušuoliavę labai toli, tačiau politikai neretai apsigyvena savo vidiniame burbule ir, kovodami dėl dėmesio, praranda sąlytį su realybe. Jiems tampa paprasčiau ne kalbėti apie valstybei reikalingus sprendimus ekonomikoje, technologijose ar klimato kaitoje, tačiau užsiiminėti moralinės panikos skleidimu žmogaus teisių srityje. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi būti gerbiamas be jokių „bet“.
Švietimo upė kartais primena upę, kuri neteka. Na, patys suprantat.
Prieš tūkstantį metų žmonės žinojo, kad gali žlugti karalystės, ateiti badas ar epidemijos, bet tuo pačiu buvo aišku, kad valstietis ir toliau dirbs žemę, aristokratas mokysis joti ir kautis, žmonės keisis, bet visuomenės struktūra, lūkesčiai ir technologijos bus tos pačios. Dabar laikas pradėjo suktis vis greičiau, ateitis skendi daug didesniam rūke, nei kada buvo galima pagalvoti. Dėl to mokyklai tenka didžiulė ir sunki misija.
Nors ir nebėra prieštaraujančių dėl esminės krypties, kad mokykla turi transformuotis iš plikų faktų kalyklos į kūrybiškumo ir drąsos išmokančią laboratoriją, pokyčiai mokyklų nepasiekia arba pasiekia per lėtai. Tikiu, kad šiuo metu gyva diskusija Lietuvoje ir politinis dėmesys švietimui kaip esminei šalies augimo prielaidai situaciją padės keisti greičiau.
Tegul sausio 13-osios herojai įkvepia mums didiems ateities darbams.