Nors daug kam patinka vėl ir vėl tuos pačius kadrus peržiūrinėti, su tais pačiais dalyviais ir gynėjais šnekėtis (žinau, kaltas, aš irgi esu dalyvis, pats iš tos Konarskio gatvės studijos, ir mane irgi kasmet kalbina, ir aš vėl pasakoju, kaip tas senelis, kuris vis apie karą šneką, kaip priešams nepasidavė), ir aš tų vis kalbančių žmonių nekaltinu, bet ašarų ir liūdnų prisiminimų mums jau gana.
Mūsų pergalė yra didelė, džiaugsminga ir neabejotina: tos sausio tryliktosios dėka gavome nuostabią, gražią, turtingą ir laisvą šalį, kurios piliečiu būti yra dovana ir privilegija. Lietuviškas pasas – vienas geriausių ir geidžiamiausių pasaulyje. Lietuvos žmonės ekonomine prasme yra pasaulio auksiniame milijarde, ir pajamos nuolatos auga (pasitikrinkite – jei jūsiškės nedidėja, kažką gyvenime darote ne taip). Lietuviai keliauja po pasaulį, pirkinėja nekilnojamąjį turtą nuo Meksikos iki Italijos ir vaikus moko sekti paskui savo svajones, gyventi, kur patinka, ir dirbti tai, kas neša laimę ir pasitenkinimą.
Mes turime visko tiek, kad prieš tris dešimtmečius net didžiausi optimistai apie tai nesvajojo. Aš tais laikais galvojau, kad gal sulauksiu tokio laiko, kai galėsiu nukeliauti pavakarieniauti į Madridą ar Romą – kokį vieną kartą. 1995 metais Londone nuėjęs į kompaktinių plokštelių parduotuvę, nusipirkau naują diską tą pačią dieną, kai tik jis pasirodė – ir tada svajojau, kad Lietuvoje gal kada nors taip bus.
Net nemaniau, kad galima bus kur nors Kelmėje arba Kernavėje įsijungti ir žiūrėti naujausią amerikietišką filmą tą pačią dieną, kai tik jis pradedamas rodyti pasaulyje. Negalvojau, kad Nidoje, kuri savo gyventojų skaičiumi yra kaimas, parduotuvėje ant lentynos stovės pasaulyje žinomas vynas už šešiasdešimt eurų, ir tai nebus vertinama kaip nesusipratimas, ne kas čia tokį pirks.
Tie piktadariai, kuriuos tuomet, 1991-ųjų sausio tryliktąją, nugalėjome, ir tuos piktadarius atsiuntusieji kiti piktadariai, jau nušluoti į istorijos šiukšlynus. Dvesiantis komunizmo monstras, dvokiančiu alsavimu kriokdamas priešmirtinėje agonijoje, išleido kvapą neilgai trukus po mūsų pergalės – tiesa, Rusijoje jį pakeitė ne ką geresnis režimas, tik jau šį kartą be jokios ideologijos, su dar kietesne priespauda.
Tačiau šiandien šneka ne apie juos: 1991-ųjų svečiai buvo naujųjų metų atvažiavę švęsti su tankais ir šarvuočiais, dabar iš Maskvos siunčia lauktuvių „Novičoko“ ir kariauja propagandos ir asimetrinius karus, bet prieš tris dešimtmečius nors technika buvo veikianti, ir tai sugebėjome juos nugalėti, o šitie tris metus vieną opozicijos veikėją nunuodyti bando, ir tai nieko nesigauna, o tankai net Raudonojoje aišktėje Maskvoje per paradą užgęsta.
Pavojai dabar Lietuvai kitokie. Jie daugiau slypi viduje: visokie išdaviškiški šūkčiojimai, kad mums amerikiečių karių nereikia, nevalia Rusijos erzinti ir „nepaverskime Lietuvos NATO poligonu“, yra pats pavojingiausias veikimas, kuris tarnauja priešui, nes silpnina mūsų ryžtą ir gynybinę galią.
Antroje vietoje – nupušę parlamentarai, gydantys švęstu vandeniu, visokie skiepų neigėjai ir kaukių draskytojai, kurie irgi silpnina tautą, nes šiais laikais valstybės stiprumas ateina iš mokslo, medicinos ir technikos pažangos, o ne iš stabų garbinimo ir mokslo neigimo. Laimi ir išgyvena ta šalis, kurios tiksliausi lazeriai, greičiausi kompiuteriai ir galingiausia genų inžinerija, o ne ta, kur linksmiausios bulviakasio talkos, smūtkeliai pakelėse ir gražiausios giesmės bažnyčiose. Ir mes per trisdešimt metų iš gana atsilikusios agrarinės skeltanagių respublikos, kuri buvo kiek turtingesnė už kitas gretimas agrarines skeltanagių respublikas, tapome modernia šalimi, kuri jau daug pasiekė ir pasieks dar daugiau.
Jei norite pamatyti, kuo mūsų pergalė, tikra pergalė, skiriasi nuo, pavyzdžiui, mūsų kaimynų švenčiamos pergalės „Didžiąjame Tėvynės kare“ – tai po to karo praėjus penkiems dešimtmečiams nugalėtoja Rusija gaudavo iš nugalėtosios Vokietijos humanitarinę pagalbą ir dabar svaičioja „ačiū diedukui už pergalę“, „galim pakartot“ ir ant automobilių klijuoja lipdukus „Į Berlyną!“, nepaisydami ironijos, kad pats automobilis tai vokiškas.
Ta proga, kad šiandien šventė, prašom jums anekdotas. Prie statinės, parduodančios alų Maskvoje, ilga eilė. Veteranas su medaliais braunasi priekin, rėkdamas „Aš Berlyną ėmiau! Veteranas! Man be eilės!“ Iš laukiančių – piktas balsas: „Į galą, į galą, tėvuk. Jei ne tu ir ne tavo pergalė, šiandien bavarišką gertume, o ne šitą myžalą.“