Nėra jokio perėjimo, moralinio diskomforto ar nejaukumo. Tiesiog toks gyvenimas. Reikia parodyti dirbtinę užuojautą, dirbtinį tautiškumą ir niekam nematomą, bet tikrą, rūpestį savimi. „Kotedžas Vilniuje pats nenusipirks“ byloja naujoji klerkų ir pusiau partinių verslininkų tautosaka. Dauguma net nesupranta, kaip tai ciniška, nes tapo įprastu gyvenimo būdu.
Jei esi įmonės savininkas, galima tiesiog liepti tau pavaldžiai darbuotojai paskiepyti tavo šeimą ir draugus. Be eilės ir pažeidžiant numatytą tvarką. Dėl to gali mirti ligonius slaugantys medikai, kuriems neliks skiepų? Kam tai rūpi, tai jų problemos, kad jiems nepasisekė ir neturi tokio įtakingo giminaičio. Prekiauji veganiškais kotletais ir „netikėtai“ laimi konkursą už šimtus tūkstančių eurų vežioti vakciną, kurią transportuoti reikia ypatingai žemoje temperatūroje. Sugebėsi? Kam tai rūpi, nes viešojo pirkimo popieriuose klientui atvežti į namus šiltą kotletą be mėsos ir po visos Lietuvos gydymo įstaigas išvežioti medikamentus, kurie turi būti laikomi 70 laipsnių šaltyje, praktiškai tas pats. Kaip tai bus praktikoje mažai kam rūpi. Greičiausiai, tiesiog pigiau nei moka valstybė bus pasamdyta įmonė, kuri tai pajėgia daryti. Kaip byloja kita lietuvių liaudies patarlė: „kai sandėlininkas rūšiuoja lašinius, rankos vis tiek lieka riebaluotos“.
Įdomu tai, kad šie atvejai jau net nebepiktina. Tiesiog tai gyvenimo norma. Kol vieni eina ir rizikuoja, kiti tylomis kraunasi pelną.
Garsiai kalbėdami apie paramą smulkiam ir vidutiniam verslui išdidžiai ir su trenksmu uždraudėme ne maisto prekių pardavimą turguje, mažose parduotuvėlėse nors daugumoje prekybos tinklų varžtą ar rogutes sėkmingai galima nusipirkti šalia sviesto ir dešros. Kodėl kišame skolintus pinigus remti tūkstančius smulkių verslininkų, o juos pačius stumiame į bankrotą ir daliname paramos pinigus, kai tuo pačiu iš atlaisvintos rinkos papildomus milijonus kraunasi jų konkurentai? Niekas nepagalvojo, kad kai turgus bus uždarytas ir prekybininkai, sudėję visas santaupas į sezonines prekes, bus išvyti, kad pirkėjas nukeliaus kitur, kur tos pačios prekės išdėliotos šalia maisto prekių lentynų?
Nenuvertinkit verslininkų ir valdininkų. Tiesiog kuo verslas arčiau aukštų kabinetų, tuo jam lengviau. Taip jau nutinka ir tai visiškai netrukdo prekybos tinklo savininkui ir dviejų metrų prekystalio ploto turguje nuomotojui per mitingą (kai buvo leidžiami) stovėti šalia vienas kito ir giedoti himną. Juk abu patriotai. Dar galima apie susitelkimą pakalbėti, už rankų susikibti, kokiam seminare apie gerąją praktiką pakalbėti. Tai juk nieko nekainuoja.
Žiūrint iš šalies linksmai atrodo ir Ekonomikos ir inovacijos ministrės Aušrinės Armonaitės kreipimasis į prekybos tinklus susiprasti ir mažinti asortimentą. Ar ji pati tiki, kad tai ne tik plačiai publikai skirtas „pasisakymas apie nieką, svarbu, kad gražu būtų“ ir kad po paraginimo kažkas atsisakys į sąskaitas plūstančių milijonų nesiimu spręsti.
Kur verslo ar politikos interesai stabdžių nėra ir nebus. Kaip lošėjo Antano Guogos vojažai atsisakant Seimo nario posto ir jį perduodant Artūrui Skardžiui. Nors tokios kalbos sklandė praktiškai nuo laimėtų rinkimų dienos, tai įvyko vos tik susiklostė tinkamesnės aplinkybės. Neabejoju, kad A. Guoga kur nors yra girdėjęs apie politiko atsakomybę, tarnystę šaliai ir rinkėjui, padorumą. Galbūt jo lūpos netgi tarė visus šiuos žodžius. Blogiausia, kad tai vargu ar nustebino ir rinkėjus, kurie už jį balsavo, nes laukti iš politiko kokių nors moralinių nuostatų nebeverta.
Tačiau realiai A. Guoga niekuo nesiskiria nuo to valdininko, kuris rašo viešųjų pirkimų sąlygas tiksliai žinodamas, kokia įmonė turi laimėti. Dažnai žino ar bent nutuokia ir kodėl keista įmonė laimės šį konkursą. Be politinės valios šioje valstybėje mažai kas vyksta.
Visiškas politkorektiškas dviveidiškumas, o ne priešiškų šalių veikla, mus ir stumia pelkėn. Tą labai aiškiai supranti, kai paklausi kokio nors bičiulio, ką veikia vienas ar kitas pažįstamas, kuris pasikeitus politinei valdžiai liko be darbo ir be aukštų pareigų.
„Ieško darbo ir namą remontuoja. Neseniai nusipirko“. Ne, tai ne anekdotas. Tiesiog mirksnis iš lietuviško gyvenimo.