Šiuo metu Seime sprendžiama, kaip toliau elgtis šiuo klausimu, pirmiausia, žinoma, turint omeny, kad sanatorijoje „Belorus“ dirba ir apie 300 darbuotojų.
Sankcijos yra veiksmingos ir turi juntamą poveikį tik tuomet, kai jos turi masinį efektą, t.y. visos valstybės sutartinai laikosi įsipareigojimų. Išimčių ieškojimas – tai silpnumo ir nesolidarumo ženklas.
Praėjusią savaitę Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstytas klausimas dėl sanatorijos darbuotojų statuso ir likimo, nes dėl pritaikytų sankcijų sanatorija negali funkcionuoti ir daugiau kaip 300 darbuotojų šiuo metu faktiškai yra be darbo. Kadangi pritaikytos sankcijos, logiškas būtų ir sprendinys, kad tokioms įstaigoms negali būti teikiamos subsidijos už prastovas bei kitokio pobūdžio išmokos.
Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojai yra LR piliečiai, buvo priimtas sprendimas išėjimo arba atleidimo iš darbovietės atvejais mokėti išmoką už du mėnesius, kuri atstotų išeitinę kompensaciją, taip pat leisti naudotis kitomis be darbo likusių asmenų garantijomis. Asmenims, liekantiems dirbti faktiškai režimo valdomoje įstaigoje, tokios išmokos nebūtų mokamos, įstaigai nebūtų kompensuojama ir už prastovas.
Didžioji dalis komiteto pritarė tokiam Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlytam sprendimui, todėl labai apmaudu, kad keletas opozicijos narių jo nepalaikė, siūlydami suteikti galimybę mokėti už prastovas, tačiau neskatinti „Belorus“ sanatorijoje dirbančių žmonių palikti faktiškai režimui priklausančios darbovietės. Tokie pasiūlymai, regis, palankūs režimui, o ne bendrai sutartoms Europos Komisijos sankcijoms.
Profesinės sąjungos atstovai ragino nukelti tokio mechanizmo funkcionavimą į pokarantininį laikotarpį, kas reikštų, kad sankcijoms tebegaliojant, įstaigoje dirbantys asmenys patektų į Užimtumo tarnybą jau po to laiko, kai panašaus pobūdžio įstaigos būtų suformavusios savo darbuotojų kolektyvus, taigi, prarastų galimybę sąžiningai konkuruoti dėl laisvų darbo vietų.
Na o viską vainikuoja penktadienį pasirašytas VšĮ sanatorijos „Belorus“ darbuotojų kreipimasis į LR Seimą, su prašymu „sustabdyti įstatymų, kurie panaikins mūsų teisę gauti subsidijas ir atims teisę dirbti sanatorijoje „Belorus“, priėmimą“. Taip pat, žinoma, reikalaujama ir toliau nenutraukti prastovų mokėjimo režimo valdomos sanatorijos darbuotojams.
Sunku suprasti, iš kur toks noras būti prastovose ir toliau tyliai tarnauti režimui, nepasinaudoti teisės aktais įtvirtintomis garantijomis ir naujo darbo demokratijos principais valdomose įstaigose galimybėmis.
Dar rugpjūčio mėnesį Lietuvos žmonės visame pasaulyje susikibo rankomis, palaikydami Baltarusijos piliečių siekį išsivaduoti iš žudymu, teroru, žmogaus teisių pažeidimais ir nepagarba valdančio režimo gniaužtų, o štai dabar reikalaujama užsimerkti prieš Lietuvos teritorijoje bujojantį režimo pakaliką.
Jeigu kam nors kyla abejonės, ar turėtume galvoti apie kitą šalį ir rūpintis jos demokratija, siūlyčiau pagalvoti, kaip esamas režimas reaguotų ir bendradarbiautų atominės elektrinės nelaimių klausimais, kas nutiktų iškilus grėsmėms mūsų šalyje, kai svarbus būtų kiekvienų kaimynų palaikymas. Auganti ir stiprėjanti demokratija Baltarusijoje yra Lietuvos galimybė turėti kaimyną, kuriuo gali pasitikėti, su kuriuo bendradarbiauti ir bendrauti malonu ir naudinga mums patiems.