Niekada neužmiršiu to žmonių susitelkimo ir ryžto apginti tuo metu labai trapią buvusią mūsų Laisvę ir Nepriklausomybę, apie norą padėti vieni kitiems kas kuom galėjo. Prie seimo rūmų buvusiems žmonėms, besišildantiems prie laužų, buvo nešama arbata, kava, čeburekai, belešai, sausainiai, saldainiai ir kiti skanumynai, teko matyti vaišinant net cepelinais.
Kad nesušaltų buvo dovanojami šalikai, kepurės, o viena močiutė atnešė kelias poras savo numegztų pirštinių. Man, kaip inžinieriui statybininkui, teko suvadovauti statant barikadą ir užtveriant dabartinę Gynėjų gatvę tarp Mažvydo bibliotekos ir gyvenamo namo.
Iš dabartinio Seimo viešbučio statybvietės (tada mano pirmoji darbovietė „Vilniaus Statybos“ tresto Statybos valdyba nr. 7 virš tunelio statė gyvenamąjį namą, vėliau tapusį seimo viešbučiu) rankomis buvo tempiamas metalas, atmatūra, gelžbetonio gaminiai. Sunkiausi betono blokai buvo nuvilkti neturint jokios technikos. Turėjo, manau, mano kolega darbų vykdytojas Juozas problemų, kai tas medžiagas teko nurašyti.
Neužmiršiu žmonių susikaupimo ir tylos bei šūksnių, kai tuneliu po Nepriklausomybės aikšte iš karinio šiaurės miestelio pravažiavo tankų kolona televizijos bokšto link. Teko pabuvoti ir pačiuose rūmuose, kur patekau su užsienio žurnalistais, kuriems reikėjo vertėjauti į anglų kalbą ir iš (tuomet anglų kalba retas susišnekėdavo) spaudos konferencijoje pristatant to meto įvykius. Rūmai buvo pilni smėlio maišų ir savanorių, kurie buvo apsiginklavę kas kuom, vieni medžiokliniais šautuvais, kiti neaišku iš kur gautais pistoletais ir netgi Kalašnikovo automatą mačiau.
Pamenu, buvo pademonstruoti švieži filmuoti kadrai iš Raudonojo kryžiaus ligoninės, kur buvo atvežtas TV boktą šturmavęs ir iš nugaros saviškių nušautas sovietų desantinio „Alfa“ būrio karininkas berods Šackych pavarde. Mano klasiokas vienas iš geriausių ir garsiausių dabartinių Lietuvos plastikos chirurgų filmuotose kadruose demonstravo įrodymus, kad šauta buvo iš nugaros (todėl daroma prielaida, kad saviškio), nes kulka įėjo per nugarą ir išėjo per priekį.
Teko vėliau sutikti žmogų, kuris šiuos ir kitus filmuotus kadrus sekančią dieną išvežė į Maskvą ir perdavė JAV ambasadai, kad pasaulis pamatytų tikrus įvykius ir jie nebūtų nuslėpti. Užsienio žurnalistai tą naktį po spaudos konferencijos miegojo mano namuose ant grindų, kadangi viešbučiuose, kur jie buvo apsistoję, buvo pilna KGB agentų ir bijojo, kad jų užfiksuota medžiaga nebūtų atimta.
Daug tomis dienomis įvyko įsimintinų įvykių, visų neišpasakosi, bet Laisvės troškimas žibėjo žmonių akyse ir, manau, ne vienas būtų paaukojęs viską, kad mes vėl kvėpuotume Laisvės oru. Todėl ir tapau Laisvės partijos steigėju ir nariu ir tikiu, kad Laisvės troškimas žmonių širdyse niekada neužges.