JAV prezidento rinkimų balsų sertifikavimo procesas yra formali procedūra, istoriškai beveik niekada nesukelianti didelio rezonanso. Atstovų rūmų ir Senato nariai teturėjo patvirtinti, kad rinkikų balsai, atkeliavę iš penkiasdešimties valstijų ir pačios sostinės, pagrindžia Joe Bideno pergalę.
Ir tada prasidėjo chaosas.
Kiek anksčiau prezidentui griežtą „ne“ tarė artimiausi bendražygiai. Iš pradžių viceprezidentas Mike‘as Pence‘as išplatino pareiškimą, jog nesiims jokių veiksmų, kurie nėra numatyti Konstitucijoje. Tokiu būdu šalies vadovo dešinioji ranka atmetė viešą Trumpo raginimą atmesti tų valstijų balsus, kurios nėra palankios dabartiniam prezidentui, antraip jis būsiąs „labai nusivylęs“. Pence‘as visuomet buvo lojalus Trumpui ir jam nepriešgyniavo, tačiau neleido suabejoti neperžengsiantis demokratinės sistemos ribų.
Tuomet jau Senate Trumpo kaltinimus rinkimų klastojimu atmetė jo bendrapartietis, Respublikonų daugumos lyderis Mitchas McConnelis. Patyręs politikas ilgai stovėjo Trumpo pusėje ir delsė po rinkimų pasveikti Bideną, tačiau šį sykį buvo kaip niekad tiesmukas: „Palaikiau Trumpo teisę skųsti procesą. Visoje šalyje vyko dešimtys teismų. Bet teismai vienas po kito skundus atmetė, įskaitant teisėjus, kuriuos paskyrė pats Trumpas. Kiekvienuose rinkimuose būna problemų ir pažeidimų, ir tai nepateisinama. <...>
Bet niekas iš to, ką žinome, neleidžia manyti, jog pažeidimai buvo tokio masto, kad galėtų sąlygoti rinkimų baigtį. Vien visuomenės abejonė savaime nėra pakankama priežastis, jei ta abejonė nėra pagrįsta įrodymais. <...> Jei rezultatus atmestume tik dėl pralaimėjusios pusės metamų kaltinimų, mūsų demokratija atsidurtų mirties spiralėje.“
Jei jau Pence‘as ir McConellis sako, kad Trumpas neteisus, kas galėtų sutrukdyti sklandų procesą..?
Tiems, kurie kada nors yra buvę JAV įstatymų leidžiamosios valdžios širdyje, vakaro vaizdai ilgam išliks atmintyje. Priartėti prie JAV politikų nėra taip sunku – paprastai pakanka praeiti vieną metalo detektorių. Bet kaip dešimtys, o gal ir šimtai žmonių sugebėjo prasibraukti į JAV Kapitolijų, kur vyksta Kongreso narių posėdžiai, parodys tik ateities tyrimai. Galbūt pareigūnai nebuvo tinkamai pasiruošę; galbūt nelaukta tokios minios (nors apie planuojamą didelį protestą buvo žinoma); galbūt nebuvo tikėtasi, kad pykčio proveržį pakurstys Trumpas, kiek anksčiau protestuotojams pasiuntęs žinią žygiuoti į Kapitolijų ir susigrąžinti šalį „parodant stiprybę“. Galbūt netgi dalis tų, kurie turi prisidėti prie tvarkos palaikymo, simpatizavo įniršusiesiems.
Eskalacija ne tik privertė slėptis ir evakuotis politikus, bet ir sustabdė patį balsų patvirtinimo procesą. Jis po kelių valandų buvo atnaujintas, tačiau vyko neįprasto nerimo fone. Ką jau kalbėti apie aukas – kelias, o gal ir keliolika.
Jei kas nors buvo pamiršę, tai pasiuntė aiškų signalą, kad demokratija – labai trapi.
JAV politinė sistema visuomet kėlė aukštus idealus, bet praktikoje susidurdavo su sunkumais. Šalies gyvavimo pradžioje Federalistai ir Respublikonai vieni kitus traktavo kaip išdavikus; tradicija nematyti politinio oponento kaip priešo yra modernus brandžios demokratijos reiškinys. Deja, pastaruoju metu nuo to vėl imta tolti.
Neverta nė kalbėti apie XIX a. vykusį pilietinį karą, beveik sudraskiusi jauną valstybę į skutus; o kur dar neramumai ir agresijos proveržiai pilietinių teisių judėjimo metu, prieštara Vietnamo karui (tuo metu protestuotojai taip pat veržėsi į valdžios institucijas) ar pastarųjų metų tragiški incidentai, susiję su juodaodžių teisėmis ir teisėsaugos institucijų veiksmais.
Įniršusi minia šį sykį išreiškė ne politinę poziciją, o hiperbolizavo įvairias JAV kamuojančias problemas. Nuo elementaraus brutalaus chuliganizmo ir sunkiai suvokiamų sąmokslo teorijų skleidėjų fanatizmo iki tų, kurie susirinko taikiai išreikšti pagrįstą abejonę dėl šalies socialinės raidos, kultūrinių karų, pandemijos ir ekonominių iššūkių.
Gali atrodyti, jog susitaikymas po tokių įvykių – neįmanomas.
Bet demokratija tuo ir žavi, kad sugeba atsitiesti. Su aplamdytais šonais, trumpam prarastu orumu, nevaldomai augančia abejone savimi, ji visgi geba galiausiai negandas įveikti. Nuo britų sudeginto Vašingtono 1812-aisiais iki pasaulinių karų, JAV vis susmukdavo, bet rasdavo būdų atsitiesti ir žengti į priekį. Tokiu būdu JAV demokratija paliko už nugaros stabilumo iliuzijos šydu prisidengiančias, tačiau it kortų namelis subyrančias diktatūras.
Kaip teigė Samuelis Hunttingtonas, „Kritikai sako, kad JAV yra melas, nes realybė toli gražu nepasiekia užsibrėžtų idealų. Jie klysta. JAV nėra melas; tai – nusivylimas. Bet JAV gali būti nusivylimu tik todėl, kad JAV tuo pačiu yra ir viltis“.