Vyriausybė savo programoje yra deklaravusi siekį susitarti su JAV dėl bataliono dydžio JAV pajėgų vieneto nuolatinio dislokavimo Lietuvoje. Tai sustiprintų Lietuvos ir viso regiono saugumą ir atgrasymą. Tačiau kritikų logika kiek kitokia – svarbus ne dislokuotų sąjungininkų pajėgų dydis, o kolektyvinės gynybos įsipareigojimai ir ryžtas ginti Lietuvą.
Kolektyvinės gynybos įsipareigojimas yra neabejotinai svarbus, ir JAV ne kartą patvirtino nekintantį savo šalies įsipareigojimą ginti Baltijos šalių suverenumą ir teritorinį vientisumą. Tačiau tokie įsipareigojimai turi būti paremti konkrečiomis gynybos garantijomis ir realiai veikiantys.
Būtina stiprinti atgrasymą
Visada kalbant apie saugumo situaciją ir grėsmes Lietuvai, reikia pažvelgti, kokie procesai vyksta aplink mus. Šiandien prie rytinių NATO sienų ir Rusijos vakarų regionuose vienam NATO kariui tenka dešimt Rusijos karių, Kaliningrado srityje dislokuotos „Iskander“ raketos, galinčios nešti branduolinį užtaisą ir pasiekti pusę Europos sostinių, modernizuojamas branduolinis arsenas. Ukrainoje iki šiol palaikomas įtampos židinys, taip pat matomi bandymai kištis į Baltarusijos vidaus reikalus ir šios tolesnę raidą.
Visa tai rodo, kad Rusija nėra linkusi keisti savo agresyvios laikysenos ir atsisakyti mąstymo įtakos zonų kategorijomis. Taigi, geopolitiniu požiūriu Baltijos šalys yra priskiriamos padidintos rizikos zonai. Todėl ir visame regione, taip pat ir Lietuvoje, būtina labiau stiprinti gynybą ir atgrasymo priemones.
Rusija dažnai kaltina NATO neva karinės įtampos didinimu, kada Aljansas dislokuoja papildomas pajėgas rytiniame flange. Tačiau tai, ką daro Aljansas, yra atgrasymas ir atsakas į agresyvius Rusijos veiksmus Baltijos ir Juodosios jūros regionuose. Tai nėra joks grasinimas Rusijai ar įtampos didinimas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, prieš Vakarus nukreiptų karinių pratybų „Zapad 2017“ metu Rusija atlikinėjo agresyvius puolamojo pobūdžio manevrus. Šios pratybos, į kurias Lietuvos reakciją tie patys kritikai vadina isteriška, pasižymėjo pasirengimu koncentruoti didelį karinį potencialą prie Baltijos šalių sienų ir parodė, kad Rusija yra pasirengusi pradėti puolimą per 48 valandas per sienos liniją su rytinėmis NATO valstybėmis: Baltijos šalimis ir Lenkija.
Būtent todėl Lietuvai svarbu, kad Aljanso struktūros būtų arčiau kylančių grėsmių bei užtikrintų greitą NATO reakciją krizės atveju. Nes NATO neturi galimybių taip greitai permesti didelio kiekio pajėgų, kaip kad tai gali padaryti Rusija. Lietuvos ir Baltijos šalių saugumą dar labiau sustiprintų nuolatinis JAV karių buvimas, šios valstybės lyderystė užtikrinant regioninę oro gynybą ir bendri sprendimai atremti Kaliningrade esančias karines priemones, galinčias suvaržyti NATO pajėgų manevravimo laisvę.
Ginkluostės, karių, pratybų skaičiaus regione mažinimas kaip tik mažintų atgrasymo potencialą, žinant Rusijos požiūrį į susitarimų laikymąsi. Nes būtent vienas esminių atgrasymo elementų – nuolatiniu pagrindu Baltijos valstybėse sutelktos sąjungininkų, ypač JAV, pajėgos, reguliariai vykstančios pratybos, kurios reikalingos dar ir tam, kad būtų išlaikytas tinkamas praktinis pasirengimas įgyvendinti Baltijos šalių gynybos planus. O galingiausios Aljanso karinės jėgos – JAV karių buvimas regione yra stipri žinia, siekiant atgrasyti bet kokią grėsmę.
Kaip padidinti galimos agresijos kaštus
Tuo metu kalbos apie tai, kad nereikia didinti sąjungininkų karinio buvimo, nereikia erzinti Rusijos, nereikia didinti įtampos, yra labiau palankios Rusijai, kuri kaip tik labiau suinteresuota santykiu „perkrovimu“ ir grįžimu prie „business as usual“ ar naujų tarpusavio santykių taisyklių kūrimu, kurias pasitaikius progai galėtų sulaužyti. Apie tai galima kalbėti tik tada, kai pirmiausia pati Rusija būtų suinteresuota realiai keisti savo agresyvią laikyseną kaimynų atžvilgiu. Kol kas Rusija jokio noro keistis neparodė. Vietoj to matome, kad Rusija gali lengvai sulaužyti savo pačios prisiimtus įsipareigojimus ir tarptautinės teisės normas.
Taigi, tik didesnis sąjungininkų pajėgų ir ginkluotės nuolatinis buvimas gali realiai atgrasyti Rusiją, t. y. didinti galimos agresijos kaštus, kad neapsimokėtų imtis priešiškų veiksmų. Bet reikalingas ne tik sąjungininkų karinis buvimas, o ir gerai parengta ir aprūpinta Lietuvos kariuomenė bei visuotinis pasirengimas gintis.
Būtent piliečių vaidmuo ginant savo šalį yra neabejotinai svarbus šiandieninių grėsmių kontekste, kurios yra ne tik konvencinės, bet ir nekonvencinės, hibridinės, kai karo objektu ir tikslu yra tapusi ne konkreti teritorija, o visuomenė. Bet kuris agresorius, prieš pradėdamas aktyvius karinius veiksmus prieš kurią nors šalį, visada siekia įvertinti jos gynybinį potencialą, visuomenės valią gintis ir ją palaužti. Tam naudojamos įvairios priemonės: politinės, ekonominės, informacinės, kibernetinės, taip pat kriminaliniai ir teroristiniai veiksmai, po civilių gyventojų priedanga veikiantys sukilėlių ar samdinių būriai.
Karas būna pralaimėtas ne tada, kai teritoriją užima svetima kariuomenė ir okupacinis režimas ima dalinti pasus, statyti svetimus paminklus ar perrašinėti istoriją. Karas būna pralaimėtas tada, kai visuomenė praranda valią gintis ir priešintis.