Lietuvoje ruošiamasi iki šių metų gegužės paskiepyti… iki 500 tūkst. žmonių. Naujoji, politiškai kultūringa vyriausybė, bent kol kas nesugebanti suvaldyti pandemijos, tyli it pelė po šluota. Taip politinė kultūra, atsieta nuo moralinės atsakomybės, virsta pornografija.
Izraelio pavyzdys rodo, ką sugeba valstybė, kuri supranta, kad jos pagrindas yra šalies piliečiai. (Simboliška – milijoninis paskiepytas pilietis yra Izraelio arabas, atsėdėjęs 14 metų už žmogžudystę). Kaip Izraelis sugebėjo paskiepyti tokį skaičių žmonių?
Kolegos iš „Jerusalem Post“ paskaičiavo kelias prielaidas: stipri visuotinės sveikatos apsaugos sistema, turinti didelį žmonių pasitikėjimą, kurioje dėmesys skiriamas prevencinei sveikatos priežiūrai. Taip pat Izraelio patirtis konsoliduoti visuomenę vyraujant ekstremalioms situacijoms. Greita informacijos sklaida ir gerai išvystytos technologijos – taip pat veiksniai, palengvinę greitą vakcinaciją. Sklandus bendravimas tarp institucijų ir visuomenės, plius Izraelio žmonių dvasia – solidarumas.
Šiame kontekste teisus politologas prof. dr. Lauras Bielinis, kaltinantis buvusią karbauskininkų vyriausybę tuo, kad dėl rinkimų nesiėmė reikiamų priemonių antrai pandemijos bangai suvaldyti. „Savotiškai prioritetą suteikė rinkimų kampanijai ir ji užgožė pandemijos pavojų, todėl mes patyrėme antrąją pandemijos bangą“, – teigia jis. Kitaip tariant, atsakomybė už žmonių sveikatą buvo iškeista į asmeninius bei partinius interesus.
Moralinė politikos dimensija, suteikianti prasmę politinei praktikai, liko už Seimo durų. Pasekmes matome šiandien. Klausimas konservatorių koalicijai: kodėl Izraelis sugeba paskiepyti mažiausiai 35 tūkst. Tel Avivo miesto gyventojų per savaitę (5 tūkst. per dieną), o mes, anot „Verslo žinių“ (gruodis, 2020 m.), tik nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių visoje Lietuvoje?
Tęsdamas temą norėčiau pasidalinti keliomis mintimis apie lietuvišką (ir europietišką) politinę moralę, kuri neretai virsta pornografija. Štai, žiūrėjau 2019 m. prancūzų, portugalų, ispanų ir vokiečių bendros kūrybos filmą „Liberté“ (Laisvė). Jis neva skirtas Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI dvaro amoralumo, korupcijos, paleistuvystės dekonstrukcijai. Kaip ji įgyvendinama? Pristatant primityvią, kinky pornografiją kaip politinės kritikos įrankį. Trumpai tariant, patys kritikai tapo tiek pat amoralūs kaip ir jų kritikos objektai. Gal ir dėl šios priežasties Prancūzijos ir Vokietijos vadovams santykiuose su Maskva pecunia non olet. Ratas užsidaro.
Ne, nesu prieš nuosaikią, žmogaus orumo nežeminančią pornografiją, tačiau esu prieš vulgarų dangstymąsi politiniu moralumu. (Pavyzdžiui, pornografinių filmų kūrėjas italas Tinto Braso neapsimetinėja, jog jo filmai turi ką nors bendro su socialine ar politine kritika. Nors kai kurie jo komiški pornografiniai filmai, tiesą sakant, atlieka vyro ir moters tarpusavio santykių farso kritikos misiją). Taip kad niekada nežinai, iš už kurio kampo pasigirs šūkis „Karalius nuogas“.
Lietuvoje apie tai, kad mūsų prezidentas G. Nausėda nuogas, kalbėta ne kartą. Eilinis viešas apsinuoginimo aktas įvyko, kai naujametinio linkėjimo tautai metu linkėti jai apsiėmė ir niekieno nerinkta prezidento žmona. Toks tipiškas provincinis valdžios supratimas (tinkantis privatiems jubiliejams ar kaimo vestuvėms) neturi nieko nieko bendro su demokratine politine kultūra. Apie griežtus nurodymus laikytis karantino pačiam jų nesilaikant jau daug rašyta, nesikartosiu. Panašiai elgiasi ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nuo jų neatsilieka ir visas Seimas, paskyręs sau nenumatytoms biudžete kanceliarinėms išlaidoms 1,5 milijonus eurų.
Na, o kas gavo pirmuosius skiepus? Tarp tų, kuriems skiepai teisėtai priklausė, buvo paskiepyti ir kai kurie veikėjai, neturintys tiesioginių sąsajų su sergančiaisiais. Bet čia gal nereiktų stebėtis, nes net sąžiningosios Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas ir jo teisingumo ministras pasielgė kaip eiliniai Lietuvos prezidentas ar Seimo pirmininkė. Vieno anoniminio komentatoriaus žodžiais tariant: „Mes juk visi žmonės, suprantama. Bet kodėl tik paprasti žmonės baudžiami? Suprasti negaliu.“
Sakoma, kad tango šokama dviese. Tikra tiesa, tad kai kritikuojantys valdžią patys susireikšmina iki absurdo, politinė kritika tampa bedante. Pavyzdžiui, Andrius Užkalnis savo rašinyje „Palaiminta Britanija iš Europos išeinanti nugalėtoja“ savo asmenines fantazijas supainiojo su konkrečiais faktais; maža to – taip išaukštino save, kad sumušė visus savo paties narcizinių polėkių rekordus. Laki fantazija ir žaismingumas, humoras netrukdo išskyrus atvejį, kai A. Užkalnis „atsiduria lovoje“ kartu su brexitu besidžiaugiančiu radikalios dešinės lyderiu Vytautu Sinica.
Nebežinai ar juoktis, ar verkti, nes sunku spėti, ar kritika pateikta kaip pornografija, ar pornografija kaip kritika. Teiginys „britai išėjo nugalėtojais“ atmeta faktą, kad 48,1 procentų britų nenorėjo palikti ES. Jau nekalbant apie Škotiją. Pasirinkusių dalyvauti politinėje pornografijoje „Brexit“ džiaugsmą karūnuoja vieno garsaus už brexitą propagavusio britų milijardieriaus sprendimas statyti fabriką… Prancūzijoje.
Toks pat spekuliatyvus A. Užkalnio ES demonizavimas radžviliškai vos netapatinant ją su sovietų sąjunga iš kurios... visus 27 narystės ES metus grandinėmis sukaustyti nelaimingi ir nelaisvi britai tūkstančiais buvo vežami į Sibirą, ar taip suprasti? Ta pat proga viliamasi, kad kai Lietuvai bus geriau, ji taip pat turėtų palikti tą pragarišką ES. Kol kas tas „pragaras“ Lietuvai ir Europai akivaizdžiai buvo ir yra naudingas.
Nesigilinsiu į autoriaus kraštutinio kapitalizmo idėjas, kuriose terminas „solidarumas“ palydimas bravūriška ode fašizmui – „teišlieka stipriausieji!“. Tačiau egoizmu besiremiantys tarpusavio santykiai, makiaveliški plojimai politikai be moralės fragmentuoja visuomenę, ji pralaimi kovą dar nepradėjusi kovoti. Kalbu apie lietuvišką kovos su pandemija žanrą. Na, bet svarbiausia, anot A. Užkalnio, kad jis „kaip lietuvių kilmės britas, davęs Britanijai daug…“. Prižadu po karantino užsukti į Londono Trafalgaro aikštę, gal, sakau, nepastebėjau monumento A. Užkalniui, būtų tikrai negražu didvyriui nenusilenkti. Kaip ten bebūtų, A. Užkalni, gerai, kad esi.
Lietuvoje L. Donskis samprotavo apie politinės sąmonės dinamiką, moralinio santykio likimą postmodernistinėje politikoje. ( Imagologija, manipuliacijos ir viešoji erdvė postmodernioje politikoje. Politologija (Almanachas), 2004). Taip pat šia tema diskutuoja konservatyvusis Alvydas Jokubaitis. (Moralės ir politikos ribų problema: konservatyvus požiūris, tradicijos likimas. Sud. V. Laučius. Vilnius: Aidai 2001). Nors autoriai yra ideologiniai oponentai, tačiau abu sutaria, kad politika be moralės neigiamai veikia visuomenės vertybines nuostatas, pasitikėjimą demokratinėmis politinėmis institucijomis. Technokratinei politikai be moralės nėra svarbūs nei demokratiniai principai, nei religiniai.
Dešiniųjų koalicijai atėjusiai su šūkiu sugrąžinti Lietuvai politinę kultūrą dar nedašuto, kad politinė kultūra be moralės yra niekas kita, kaip politinė pornografija. Todėl galima ir toliau tęsti Lietuvoje įprastą nesusidūrusio su politikos ir moralės dilema lietuviško politiko virsmą iš vidutinybės į poną. Taip, įsitikinusio, kad kas negalima eiliniam mirtingajam, galima jam, politikui. Toks vardan asmeninių interesų spjauna į visuomenės interesą.
Komentarą užbaigiu dviejų amžių senumo istoriko ir poeto Dionizo Poškos poema „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“. Šie posmai puikiai iliustruoja politiką be moralės: „Broli mano, per visus mužiku vadintas / Argi iš visų šalių esi nelaimintas? / Tavo sopuliai sėdos mano širdy giliai/ Argi jau ir pons tavo tavęs jau nebmyli? / „Manas tu geradėji su geriausia širdžia! / Manų sopulių, vargų nieks nereg, negirdi: / Viešpatį, kurs yr danguj, visi šaukiam Dievu, / O ciesorių karalių vadiname tėvu, /– Pirms did aukštai, o antras did toli gyvena, / Dėl to nedaein verksmai mužiko nei vieno, / Dėl to anie nežino mūsų raudojimų ir baisiausioj nelaisvėj sunkių kentėjimų. / Pons mūsų, norėdamas padauginti turtų,/ tąkart, kada aš verkiu, pasidaro kurčiu; / Kaipo gyvulį savą tikt dėl darbo augin, / kas metą vis mokesnius ir lažą padaugin.“