Viena iš jų regionų atskirtis. Tiksliau mirštančios savivaldybės, kurios po šios krizės greičiausiai dar giliau nugarmės į ekonominę ir socialinę prarają. Ten su darbo pasiūlymais bei ekonominiu klestėjimu ir taip buvo nesaldu, o dabar padėtis tik blogėja ir, panašu, dar blogės.

Užimtumo tarnybos duomenimis, 2020 m. gruodžio 1 d. šalyje buvo 266,6 tūkst. darbo neturinčių asmenų (15,5 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų). Pasigirsta prognozių, kad šis rodiklis gali pasiekti 20 proc. JAV Didžiosios depresijos metais nedarbas siekė 25 proc.

Kita liūdna tendencija, kuri matoma apklausose, tačiau nematoma džiugiuose analitikų šūksniuose apie augančias algas ir vis didėjantį vartojimą bei sparčiausiai Europoje augančius gyventojų indėlius, tai krentančios eilinių piliečių pajamos. Jei gyveni ne didmiestyje, o rajono centre, kurie ir taip labiausiai pažeidžiami, ir dirbi ne valstybinėje įmonėje ar įstaigoje, tikimybė, kad prarasi darbą ar dalį algos pakankamai didelė.

Pajamos dažniau sumažėjo mažesnių pajamų, žemesnio išsimokslinimo atstovams, rajonų centrų gyventojams.

Sprinter atliktos apklausos duomenimis, pandemija nepaveikė daugiau nei pusės (54 proc.) gyventojų pajamų. Trečdaliui (32 proc.) jos sumažėjo, o kas dešimtam (10 proc.) gyventojui didėjo. Pajamos dažniau sumažėjo mažesnių pajamų, žemesnio išsimokslinimo atstovams, rajonų centrų gyventojams.

Iš nurodžiusių sumažėjusias pajamas beveik pusė (47 proc.) respondentų sako, kad dėl pandemijos jų piniginės patuštėjo daugiau nei 150 Eur. 15 proc. apklaustųjų jos sumažėjo 50–100 Eur, beveik tiek pat – 16 proc. – nurodė, kad jų pajamos sumažėjo 101–150 Eur. Kas dešimtam (10 proc.) jos sumažėjo iki 50 Eur. Didžiausią pajamų sumažėjimą (150 Eur ir daugiau) dažniau nurodė vyrai, vyresnio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo atstovai.

Tačiau velnias slypi detalėse. Ką reiškia 150 eurų prarasti vilniečiui, kai vidutinis atlyginimas sostinėje viršija 1000 eurų ir zarasiškiui, kurio vidutinė alga 667 eurai?

Be to provincijoje dažnai tradiciškai nėra darbo pasirinkimo jei nepriklausai nedideliam vietinių verslininkų ratui ir valdančiai partijai, kontroliuojančiai visas biudžetines įstaigas.


Kaip rašo Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Lietuvos socialinių tyrimų centro apklausos rezultatai, kad net 60 proc. koronaviruso simptomus jautusių asmenų niekur nesikreipė, atskleidė, kas iš tikrųjų vyksta mūsų visuomenėje. Smulkiose vos gyvose provincijos įmonėse nekvalifikuotus darbus dirbantys žmonės tiesiog neturi kito pasirinkimo, susirgai – imk atostogas ir sėdėk namie, kol pasveiksi arba numirsi.

Patekai į ligoninę – neišduok kontaktų. Praneši medikams – teks izoliuotis visiems įmonės darbuotojams, veikla bus paralyžiuota, ir po ligos jau neturėsi kur sugrįžti į darbą. O jeigu įmonė ir nebankrutuos, toks darbuotojas už bausmę bus atleistas. Pasiskųsi ar pasiginčysi – negausi jokio darbo visame rajone artimiausią dešimtmetį. Tokių pasakojimų, tariamų beveik pašnibždomis, išgirstu beveik kasdien. (Citatos pabaiga).

Mes taip ir neišsikapstėme iš modernizuotos baudžiavos, o dabar grimstame į dar liūdnesnę būtį. Šį kartą ir dėl nepalankių bendrų pasaulinių tendencijų.

Mes taip ir neišsikapstėme iš modernizuotos baudžiavos, o dabar grimstame į dar liūdnesnę būtį. Šį kartą ir dėl nepalankių bendrų pasaulinių tendencijų. Kaip rodo verslo statistika, tose pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose sparčiai keičiasi atsigavimo po krizių forma. Jei anksčiau prasidėjus sunkmečiui darbo vietų sumažėdavo, o prasidėjus ekonominiam kilimui jos sugrįždavo, nuo XX amžiaus pabaigos taip nebėra.

Prasidėjus krizei darbo vietų sumažėja, tačiau ekonomikai atsigavus jų nebedaugėja. Vietinius žmones keičia robotai, dirbtinis intelektas, pigiau dirbančių šalių piliečiai. Didėjimas neženklus ir tai kelia daugybę problemų. Tiksliau klausimą, į kurį atsakymo niekas nežino: „kur dėti darbingus žmones ir iš ko jiems gyventi“. Tai viena iš priežasčių, kodėl menksta vidurinioji klasė turtingose valstybėse.

Sprendžiant pagal vis didėjantį imigracijos kiekį, mes jau priskiriami prie šalies kuri pakankamai išsivysčiusi ir gali mokėti algas trečių šalių piliečiams. Jau girdžiu balsą „lietuviai nenori dirbti“. Tačiau darbo vietos, kur atlyginimai artimi Senosios Europos šalims paprastai užpildomos žaibiškai. Ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių laukia pozicijos „šiek tiek virš minimumo“.

Kalbant apie ateitį, kuri gali ir nebūti tokia šviesi, kaip mes tikimės, jau dabar laikas peržiūrėti paramos ir gelbėjimo schemas verslui ir žmonių skatinimą imtis verslo. Pagalbos reikės, niekur nedingsi, nors vardan paramos vilniečiai ir kauniečiai nevažiuos gyventi į Radviliškį ar Zarasus. Tačiau paramos ir pagalbos siejimas su atlyginimais ir skatinimas didžiąsias įmones įtraukti ir regionuose dirbančius partnerius būtų bent mažas žingsnelis į priekį. Tai ne nauja mintis.

Pavyzdžiui, mums vis sunkiau eksportuoti maisto produktus į Vokietiją, nes ten įsigalioja „vietinio vartojimo“ kultūra. Prekybos centrai stengiasi vis daugiau produktų pirkti iš tame regione, kur veikia, dirbančių įmonių ir verslininkų.

Pavyzdžiui, mums vis sunkiau eksportuoti maisto produktus į Vokietiją, nes ten įsigalioja „vietinio vartojimo“ kultūra. Prekybos centrai stengiasi vis daugiau produktų pirkti iš tame regione, kur veikia, dirbančių įmonių ir verslininkų. Tai gal kiek dirbtinai, bet kuria darbo vietas ir palaiko vartojimą, nors panašius produktus pigiau sėkmingai galėtų gaminti milžiniškos įmonės Lenkijoje. Ne iš kito šalies krašto ir užsienio, bet iš konkretaus regiono. Pavyzdžiui, Bavarijos. Tą skatina ir ES politika, kurioje stengiamasi mažinti taršą, o vienas iš didesnių taršos šaltinių transportas, kai prekės gabenamos tūkstančius kilometrų, nors gali būti pagamintos vietoje.

Iš kitos pusės, remiamas verslas turi orientuotis bent jau į kelių aplinkinių savivaldybių rinką. Nes ten, kur nėra padoriai apmokamo darbo, paprastai nėra ir rinkos, o mažiesiems savarankiškai mėginti užkariauti bent Vilnių ar Kauną per daug sudėtinga, baugu ir dažnai trūksta elementarių žinių. Be pagalbos jie uždarys įmonę kai norinčių dirbti už minimumą neliks net tame miestelyje.

Kitaip mes ir toliau paliksime merdėti rajonų centrus, kur vienintelė galimybė iškopti į vietos elitą liks geri santykiai su meru ar savivaldybės administracijos direktoriumi, nuo kurio priklauso darbo vietos biudžetinėse įstaigose ir viešieji pirkimai.