Prieš dešimt metų, 2010 m. gruodžio 19 d., Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Tą dieną buvo areštuoti 8 nepriklausomi kandidatai, kartu su jais virš 800 protestuotojų. Dėl akistatos su silovikais ir protesto akcijos numalšinimo, 247 asmenys ir 29 bendrovės pateko į galutinį ES sankcijų taikinį. Šiemet taikus kasdienis protestas tęsiasi beveik penkis mėnesius, tiesiogines represijas patyrė daugiau nei 30 000 asmenų. Tačiau sankcijų sąraše tik 88 pavardės ir 7 juridiniai asmenys.

ES sankcijų Minsko atžvilgiu istorija prasideda 1998 metais. Tuo metu Lukašenkos nurodymu ir pažeidžiant Vienos konvenciją iš savo rezidencijų Minsko Drazdy kvartale buvo išvaikyti 22 šalių ambasadoriai. Reaguojant į šį demaršą daugiau nei 130-iai asmenų buvo uždrausta patekti į Šengeno erdvę. Vėliau sankcijos buvo įvedamos po Europos Tarybos tyrimo dėl 1999–2000 metais dingusių režimo oponentų, po 2006, 2010 metų prezidento rinkimų ir 2012 metų Parlamento rinkimų klastojimo. Statistiškai ES sankcijų Baltarusijos režimui galiojimas retai kada užtrukdavo ilgiau negu 4 metus.

Du dešimtmečius besitęsiantis sankcijų „stalo tenisas“ iš ES pusės pastaruoju metu buvo grindžiamas kritiškos santykių politikos (angl. critical engagement) nuostatomis, kuomet sankcijų atšaukimas buvo tiesiogiai siejamas su politinių kalinių išlaisvinimu, o ne apčiuopiamų reformų įgyvendinimu ir teisės viršenybės įsitvirtinimu. Tokiu būdu sankcijos tapdavo moralinės paramos išraiška, bet savaime netapdavo struktūrinių pokyčių katalizatoriumi.

Du dešimtmečius besitęsiantis sankcijų „stalo tenisas“ iš ES pusės pastaruoju metu buvo grindžiamas kritiškos santykių politikos nuostatomis, kuomet sankcijų atšaukimas buvo tiesiogiai siejamas su politinių kalinių išlaisvinimu, o ne apčiuopiamų reformų įgyvendinimu ir teisės viršenybės įsitvirtinimu.

Kita vertus, per šį laiką Lukašenkos finansuotojų ratas išmoko atsparumo ir atrado naujų būdų, kaip sumažinti sankcijų rizikas, o esant jų pritaikymui, rasdavo kitokias (neretai, asimetrines) išeitis. Tokiu pavyzdžiu tapo 2014 metais Vladimiro Peftijevo laimėta Europos Teisingumo Teismo byla, po kurios Lukašenkos milijonieriaus-bendražygio pavardė buvo išbraukta iš sankcijų sąrašo.

Nuo lapkričio mėnesio būsimas trečias ES sankcijų paketas buvo pristatomas kaip nukreiptas į režimo piniginę. Tačiau realybė pranoko visus lūkesčius. Aleksejus Aleksinas, Lietuvos auditorijai žinomas dėl Sienos tiriamosios žurnalistikos centro išleisto tyrimo, taip ir neatsidūrė sankcijų sąraše. Nemažai Baltarusijos ekspertų sutaria, kad trečias sankcijų paketas savo turiniu atsilieka nuo realios režimo finansinių srautų sąrangos mažiausiai dešimtmečiu. Tokiu būdu dabartinis ribojančių priemonių rinkinys tampa de facto tolygus sankcijų nebuvimui.

Tai ne tik diskredituoja sankcijas kaip poveikio priemonė, bet kartu ir suponuoja tolimesnį business as usual santykių su Minsku principą. Per du dešimtmečius režimo patarnaujančiai aukščiausiai nomenklatūrai ir valdininkams atsidūrimas sankcijų sąrašuose tapo praktiškai pareiginio aprašo dalimi, todėl pavieniai žingsniai iš esmės nekeičia galių dispozicijos šalyje, kur šiuo metu vyksta didžiausios per keturis dešimtmečius politinės represijos Europos kontinente.

Kas daro sankcijas veiksmingomis? 2014-ųjų metų Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkų studijoje, skirtoje ribojančių priemonių veiksmingumui, teigiama, kad sankcijų poveikio užtikrinimas yra įmanomas ten, kur sankcijas įvedančios pusės vaidmuo šalies-taikinio ekonomikoje yra optimalaus dydžio. Kitaip sakant, nei nežymus (kas lemtų tik simbolinį ekonominį poveikį), nei perteklinis (kas skatintų sankcijų sumaniusios šalies verslus siekius apeiti apribojimus). Šioje studijoje žaidimų teorija grįsti teoriniai modeliai demonstruoja, kad sprendimo dėl sankcijų įvedimo priėmimas ir jų veiksmingas įgyvendinimas gali būti apibrėžtas kaip sankcionuojančios šalies verslo dalies taikinio rinkoje matematinė funkcija.

Šalis, atsidūrusi sankcijų taikinyje, yra labiau linkusi pasiduoti sankcijoms kaip poveikio priemonei, kuomet sankcijų pritaikymas yra užtikrintas ir turintis žalingų pasekmių režimui bei jo ekonomikai. Paradoksalu, bet kuo didesnis Vakarų verslų vaidmuo vienoje ar kitoje Baltarusijos ekonomikos nišoje, tuo mažesnė Vakarų sankcijų sėkmingo poveikio tikimybė. Tiesa, tokių Baltarusijos ekonomikos sričių yra itin mažai. Net telekomunikacijos sektoriuje. Nors austriško kapitalo „A1“ mobilaus ryšio operatorius užima 40 proc. rinkos, bet vis tiek yra antroje vietoje po rusiško „MTS“. Kitaip sakant, ES šalių užimama antra vieta Baltarusijos prekybos santykiuose yra privalumas ir netgi galimybių langas sankcijų veiksmingumui.

Šalis, atsidūrusi sankcijų taikinyje, yra labiau linkusi pasiduoti sankcijoms kaip poveikio priemonei, kuomet sankcijų pritaikymas yra užtikrintas ir turintis žalingų pasekmių režimui bei jo ekonomikai.

JAV mokslininkams antrina Roterdamo universiteto studijos rezultatai, kuriuose yra pabrėžiamas ryšys tarp sankcijų veiksmingumo ir ikisankcijinio laikotarpio tarpusavio prekybos masto. Be to, yra nurodoma, kad sėkmingo poveikio tikimybė yra didesnė pradinėje įgyvendinimo fazėje ir turint stiprių sankcijų taikymo priešistorę.

Atkreiptinas dėmesys, kad personalistiniam režimui, stokojančiam stiprios ideologinės bazės, sankcijos gali sukelti didesnį pavojų negu tam, kuris ideologinio užnugario ir veiksmingos indoktrinacijos būdu gali efektyviai mobilizuoti visuomenę menamai kovai su užsieniu. Tarpsektorinis sankcijų pobūdis, glaudus bendradarbiavimas su sąjungininkais ir tarptautinių organizacijų įtraukimas taip pat prisideda prie sankcijų veiksmingumo.

Galiausiai, pasirenkant tarp sankcijų praplėtimo trajektorijų, išanalizavus daugiau nei 200 sankcijų atvejų visame pasaulyje, yra rekomenduojama plėsti, o ne gilinti jas, įskaitant režimo naudos gavėjų prieigos prie pasipelnymo apribojimus. Lyginant šitas rekomendacijas ir dabartinių ES sankcijų mastą, skirtumai nustelbia bendrumus.

Atsižvelgiant į mokslininkų pristatomus sankcijų taikymo gerosios patirties atvejus (pavyzdžiui, Angoloje, Liberijoje, Pietų Sudane) ir į Baltarusijos visuomenės ištikimybę nesmurtinio pasipriešinimo taktikai, daroma išvada, kad sankcijų maksimaliam poveikiui pasiekti, jų sukeliamas spaudimas turi būti proporcingas spaudimui, kurį kelia visuomenės protestas. Teigti apie dabartinių ES sankcijų nors kiek lemiamą vaidmenį (išskyrus ribotą simbolizmą) nėra įmanoma. Tuo tarpu už Atlanto atnaujintas Baltarusijos Demokratijos, žmogaus teisių ir suverenumo aktas jau atsigulė pasirašymui ant prezidento stalo. Jo ankstesnės versijos buvo priimamos 2004, 2006 ir 2011 metais.

Nebaudžiamumas skatina Minską perimti iniciatyvą į savo rankas (net nesinaudojant neseniai pasirašytos Vidaus reikalų ministerijos ir Rosgvardijos abipusės pagalbos sutarties nuostatomis) ir tęsti neteisėtą piliečių persekiojimą. Režimo naujausias sumanymas Koordinacinę tarybą paskelbti Ekstremistinių darinių taryba ir apkaltinti jos narius valdžios užgrobimu gresia laisvės atėmimu iki 12 metų. Kaltinimai yra pareikšti ne tik užsienyje esantiems nariams (S. Cichanouskajai, V. Kavalkovai, S. Dyleuskiui, P. Latuškai), bet ir jau įkalintiems (M. Kalesnikavai, M. Znakui). Tiesa, nėra pranešama, ar kaltinimai yra pareikšti Nobelio premijos laureatei S. Aleksijevič.

Nebaudžiamumas skatina Minską perimti iniciatyvą į savo rankas ir tęsti neteisėtą piliečių persekiojimą.

Vienas paskutinių Baltarusijos visuomenės žingsnių užtikrinant teisingumą savo šalyje yra Bendrosios nusikaltimų registracijos knygos, kurioje yra jau nagrinėjami 500 atvejų, paleidimas, bylojantis apie kankinimus, nusikaltimus prieš teisingumą ir piliečių teises bei tarnybinius nusikaltimus. Minsko atsakomybė užkirsti kelią kankinimams yra saistoma ne tik įsipareigojimais pagal JT Konvenciją prieš kankinimus, kurią Baltarusija ratifikavo 1987 metais, bet ir pagal gruodį ESBO šalių narių vieningai priimtą sprendimą dėl kelio užkirtimo kankinimams ir nežmogiškam elgesiui.

Besitęsiantį teisinį nihilizmą iliustruoja ir skelbiamas Lukašenkos noras įtvirtinti taip vadinamas konstitucines pataisas ne referendumo keliu, bet per TSKP suvažiavimą primenantį 6-ąjį visos Baltarusijos liaudies susirinkimą. Iki šiol nė vienas iš trijų režimo surengtų konstitucinių referendumų (1995, 1996 ir 2004 metais) nesulaukė tarptautinio pripažinimo. Panašu, kad šį kartą paties režimo inicijuojamas konstitucinis perversmas virs kūnu.

Būtų klaidinga manyti, kad baltarusių laisvės siekiai yra vien 2020-ųjų metų naujovė. Šių įsitikinimų ilgalaikiškumą parodo ir tai, kad Europos vienintelė tauta, kurios atstovams tris kartus buvo įteikta Sacharovo premija už minties laisvę, yra būtent baltarusiai, pasisakantys prieš Lukašenkos teisės nepaisymu grįstą diktatūrą.

Režimo nebaudžiamumas yra Rubikonas, kurį iš ES ne tik vertybinės, bet ir saugumo perspektyvos yra netoleruotina ignoruoti. Didžiausio per visą Baltarusijos istoriją taikaus pilietinio pasipriešinimo ir bjauriausio smurto proveržio akivaizdoje, miniatiūrinis ES sankcijų pobūdis tik dar labiau stiprina režimo pasitikėjimą savimi.

Galiausiai, atsako neproporcingumas į režimo represijas vienatvėje palieka Baltarusijos visuomenę ir gali paskatinti ją atsisukti į kitą — Kremliaus — pusę. Sunku sugalvoti didesnę kalėdinę dovaną despotizmo šalininkams.