Ir vieną, ir kitą labai gerai suprantu. Covid-19 tema šiandien yra stipriai suskaldžiusi visuomenę. Giminės susipykę, buvę geriausi draugai vieni su kitais bendrauti nebenori. Jeigu tik nuomonės viruso tema kardinaliai išsiskiria, bet vis gi nori išaugoti gerus santykius, šiandien esi priverstas šia tema su kitaip mąstančiais artimaisiais ar draugais tiesiog nekalbėti.
Dvi barikadų pusės - vieni, kurie supranta, jog visas pasaulis šiaip sau nesustojo, kad šis virusas yra ir jis labai pavojingas, kurie asmeniškai patyrė šio viruso pavojingumą, o gal net ir palaidojo nuo Covid-19 mirusį artimąjį, dėvintys kaukes ir besilaikantys kitų asmens saugumo taisyklių. Ir kiti – neigiantys viruso egzistavimą arba nemanatis, kad šis virusas pavojingas, nesisaugantys, ignoruojantys karantino taisykles ir prieštaraujantys skiepams. Esame laisvi žmonės, galime rinktis kuo tikėti ir kuo netikėti.Tik svarbu, kad mūsų pasirinkimai netrukdytų kitiems visuomenės nariams gyventi ir nesukeltų pavojaus jų sveikatai ar gyvybei.
O kaip yra dabar? Gali būti prasirgęs Covid-19, gal net gi labai sunkiai sirgęs, išdrįsęs savo istoriją papasakoti viešai - būsi apkaltintas, kad tau sumokėjo už tavo pasakojimą. Galbūt esi mokslininkas, kuris visą savo laiką dabar skiri sprendimų kaip suvaldyti šią pandemiją paieškoms- būsi apkaltintas siekiantis dėmesio, parsidavęs kažin kokiems klanams.
Kas nutiko pasauliui, kad normalus protas tapo išimtimi? Kada mes nuleidome kartelę? Ta palaiminga nežinia, kurioje mes gyvenam. Kolega Paulius Gritėnas savo komentare sykį rašė: “ Kuo koronaviruso laikai skiriasi nuo istorinių maro epidemijų? Modernusis mokslas per kelis mėnesius sukaupė daugybę informacijos, pradėta kurti vakcina, žinome aiškias instrukcijas, kaip apsaugoti savo ir kitų gyvybes. Bet pasirenkame nežinojimą ir mirtį.”
Susidaro įspūdis, kad šiandien žinoti yra blogiau nei nežinoti. Ideali terpė plisti sąmokslo teorijoms. Tobulos sąlygos veikti įvairiausio plauko “pranašams”. Vienas jų šią savaitę pasiūlė nuo viruso “stebuklingu” vandeniu gintis. Ir perka žmogeliai tą vandenį. Virusu netiki, bet štai vandeniu tiki.
Neišmanymas ir nežinojimas šiandien yra naujoji išmintis. Moksliniai straipsniai, tyrimai - neįdomu. Profesionalų, ekspertų argumentai – kliedesiai arba melas. O štai sąmokslo teorijos - jėga! Tik duokit jų kuo daugiau. Ten daug mistikos, paslaties, intrigos. Tai lyg savotiškas žaidimas - pradžioje įtraukia, o jeigu esi linkęs gyventi rinkdamasis nežinojimą, tai galų gale ir įtikina.
Ne taip seniai turėjau reikalų su taip vadinamais antivakseriais. O taip! Jie labai aršūs ir labai organizuoti. Kokią savaitę jie mane atakavo žinutėmis, kurių turinys tikrai nebuvo malonus. Toks puolimas tikrai priverčia pasijusti nejaukiai. Ką jie daro? Jie kalba emocijomis. Įžeidinėja, grasina. Ką dariau aš? Surašiau faktus ir nusiunčiau kiekvienam parašiusiam. Nesulaukiau nei vieno atsakymo. Sakysite, kad veltui gaišau laiką? Nemanau. Jeigu ir nepavyko pakeisti jų nuomonės, bent jau pabandžiau.
Tikiu, kad beveik visi mes savo aplinkoje turime žmonių, skeptiškai vertinančių virusą, nesisaugančių, neketinančių skiepytis. Kalbėkite su jais. Paprastai, bet argumentuotai. Pati girdėjau, kaip viena medikė aiškino savo pažįstamai apie skiepus. “Taip, šalutinis poveikis gali būti. Nė vienas nuo to neapsaugotas. Bet tu paskaityk, kokios gali būti reakcijos nuo tų vaistų, kuriuos kasdieną vartoji. Skaitei? Nebaisu? Tai va, baisu, bet vis tiek geri juos. O antibiotikai? Matei anotacijoje, kokie ten šalutiniai poveikiai surašyti? Tai kodėl juos vis tiek geri? O dabar įsivaizduok, kai žmogus suserga vėžiu. Kaip ir kuo jis yra gydomas? Tai skiepas palyginti su ta chemijos doze, kurią onkologinis ligonis gauna, yra visiški niekai. Bet žmogus ir po tos chemijos išgyvena ir gyvena” - taip medikė kalbėjo su skeptiškai nusiteikusia pažįstama.
Tereikia domėtis. Ir kalbėtis. Nebijoti kalbėti, net jeigu pradžioje sulauksite priešiškos reakcijos. Nebijoti pasakyti, kad ketinate skiepytis. Nebijoti pasakyti ne tik savo artimiesiems, bet ir nepažįstamiems, jeigu jie elgiasi neatsakingai. Taip, rizikuojate būti apšauktas. Bet jeigu net ir šaukdamas, jis visgi užsitemps kaukę ant nosies ar atsistos toliau nuo jūsų, tikslas bus pasiektas. Jeigu jis bent išklausys apie tai, ką jūs pasakėte, irgi bus labai gerai.
Covid-19 susirgusi ir tik per plauką gyva likusi mano krikštamotė, po trijų savaičių ligoninėje, šiandien sako norinti kiekvienam neatsakingam žmogui palinkėti atsigulti į Covid-19 lovą. Ji iki šiol su ašaromis pasakoja apie dėl deguonies trūkumo pamėlusias savo kojas ir šalia, ligoninės palatoje, krauju besispjaudančią kitą moterį. Mano krikštamotė kasdieną dėkoja medikams už išsaugotą gyvybę. Ir Dievui – už galimybę dar pagyventi.
Akivaizdu, kad susirgti lengva viruso forma šiandien – lyg ištraukti laimingą loterijos bilietą. Medikai kalba, kad šis virusas – kaip chameleonas. Nežinai, kaip situacija gali pakrypti. Esu girdėjusi pasakojimų, kad medikai neretai net negali numatyti momento, kada sergantį žmogų jau reikia guldyti į reanimaciją. Nes lyg ir viskas būna neblogai ir staiga ryškus pablogėjimas per kelias valandas. Ir žmogus miršta.
Žiūrėjau reportažą, kuriame naujųjų metų naktį prie Katedros atėję žmonės pasakojo, kodėl jie nusprendė išeiti į miestą, o ne likti namuose. Dvi poros - viena buvo užsidėjusi iš kažkokio tinklo padarytas kaukes, kita – moteris su medicinine kauke, vyras be jos. Jie kalbėjo apie tai, kad jiems niekas nesvarbu, kad viskas čia yra nesąmonė. Vyriškis be kaukės linkėjo kitais metais kuo daugiau streikų.
Klausiau jų ir galvojau – žmonės mielieji, kodėl jūs taip norite sirgti? Su kuo jūs kariaujate? Negi tikrai manote, kad visas pasaulis prieš jus susimokė? Juk būtent dėl jūsų neatsakingumo mes dabar ir esame tokioje prastoje situacijoje. Juk jeigu bent kažkiek domitės istorija, turėtumėte žinoti, kad tokios pandemijos visai ne naujiena. Prieš šimtą metų visame pasaulyje siautėjo ispaniškasis gripas - greičiausiai išplitusi ir daugiausia aukų pareikalavusi pandemija žmonijos istorijoje, aplenkusi marą ir AIDS. Nuo šio viruso mirė daugiau žmonių nei per Pirmąjį pasaulinį karą. Virusas siautėjo 1918 – 1920 metais. Manoma, kad liga taip pat pradėjo plisti Kinijoje, nuo ančių ir kiaulių. Ir, beje, virusui stabdyti buvo naudojamos tos pačios priemonės – kaukės ir socialinis atstumas.
Jeigu taip norisi demonstruoti drąsą, siūlyčiau užsirašyti į savanorius ligoninėje. Jų dabar labai reikia. Net jeigu netikite virusu, vis tiek užsirašykite. Bent jau nereikės pro langus landžioti. O gal ten pabuvus ir tikėjimą nuo realybės bus lengviau atskirti.
Atsakomybė šiandien yra esminis dalykas. Už save ir tuos kurie yra aplink mus. Nes ne tik teisė į laisvą pasirinkimą, ką nuolat akcentuoja viruso neigėjai, bet ir teisė į pavojaus sveikatai ar gyvybei nesukeliančią aplinką, taip pat turi būti užtikrinama.
Atsakomybė šiandien yra visų mūsų reikalas. Ne tik valdžios, kuri priima sprendimus. Ne tik medikų, kurie gelbsti mūsų gyvybes. Visų mūsų!
Sveikų visiems naujųjų metų!