Prezidentas Gitanas Nausėda kvietė kurti „žalesnę, inovatyvesnę ir labiau susiklausiusią, vieningą Lietuvą“, premjerė Ingrida Šimonytė atsiprašė „tų, kurie tikėjosi stebuklo, tegul niekieno ir nežadėto“ ir linkėjo „normaliųjų Metų“.

Nesugalvojau prasmingesnio 2020-ųjų užbaigimo už 3 valandų pasivaikščiojimą po Šadžiūnų šabakštynus. Juolab, kad diena pasitaikė tam tinkama – visai be vėjo, beveik be lietaus, o žiemos ženklų miške dar išvis nesimato. Kalė Seira tankumyne rado man iki šiol nematytus apleistos sodybos pamatus, aplojo kaliausę, bet nesivaikė kirtime baltuojančių stirnų užpakalių. Gamta gyvena savo ritmu ir nežino jokių karantinų, o man, jau anksčiau išmokusiam išsiversti beveik nesusitinkant su gyvais žmonėmis, besibaigiantys metai turbūt buvo gerokai mažiau neįprasti, negu miesto ekstravertams.

Kaimiečių požiūriu gal esu ne visai normalus: nemedžioju ir nežvejoju, vaikštau po pelkes be jokio tikslo, nesėju ir nedeklaruoju ganyklų, maisto nusiperku, grybus renku ne pardavimui, o tam, kad apie juos parašyčiau, įtartinai daug skaitau ir vis kažką užsirašinėju arba fotografuoju. Miestiečių – išvis kažkoks atsiskyrėlis, tarsi Šrekas, gyvenantis tarp pelkių.

Man pačiam toks gyvenimo būdas tėra banalių vaikystės svajonių, kad daugiau niekada po atostogų kaime nereikėtų išvažiuoti į miestą ir eiti į mokyklą, išsipildymas. Ir truputis dzūkiško užsispyrimo daryti tai, ką noriu, o ne tai, ko iš manęs tikisi kiti. Todėl palinkėsiu jums visiems 2021 m. mažiau galvoti, ką žmonės pasakys, ir išmokti džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, subtiliomis vakaro prieblandos spalvomis ir nakties tyla, paprasto maisto skoniu, drėgmės prisigėrusios žemės kvapais, nepriekaištingai užbaigto darbo džiaugsmu, malonumu sakyti tiesą ir niekam nesijausti skolingu.

Nuotolinį darbą su vaikų priežiūra derinančiam ofisų planktonui pirmieji šių metų mėnesiai atrodys tikra kančia, bet už jų burbulo esanti Lietuva gyvena beveik įprastu ritmu. Tęsiasi statybos, pagal iš anksto paskelbtą grafiką ištuštinti konteinerių atvažiuoja šiukšliavežiai, atokiausių gyvenviečių parduotuves pasiekia šviežias pienas, alus ir dešra. Karantinas nesustabdė miškų kirtimo ir automobilių remonto – aną savaitę Druskininkų meistrai keitė tepalus mano opeliukui, tai net kaina dėl visų pritaikytų saugos priemonių nepasikeitė ir dar bakelį žieminio langų plovimo skysčio gavau dovanų.

Nuotolinį darbą su vaikų priežiūra derinančiam ofisų planktonui pirmieji šių metų mėnesiai atrodys tikra kančia, bet už jų burbulo esanti Lietuva gyvena beveik įprastu ritmu.

Apie žemės ūkį išvis kalbėti neverta, nes karvė privalo būti laiku pašerta, pagirdyta ir pamelžta, net jei kažkur mieste ir komendanto valanda įsigaliotų. Primelžtas pienas dar neišaušus pienovežiu keliaus į perdirbimo įmonę, o jį pridavęs ūkininkas keiks bene mažiausias Europoje supirkimo kainas ir pavydžiai dairysis į mėsinius galvijus auginantį kaimyną.

Lietuvos socialinių tyrimų centro apklausos rezultatai, kad net 60 proc. koronaviruso simptomus jautusių asmenų niekur nesikreipė, atskleidė, kas iš tikrųjų vyksta mūsų visuomenėje. Smulkiose vos gyvose provincijos įmonėse nekvalifikuotus darbus dirbantys žmonės tiesiog neturi kito pasirinkimo, susirgai – imk atostogas ir sėdėk namie, kol pasveiksi arba numirsi. Patekai į ligoninę – neišduok kontaktų. Praneši medikams – teks izoliuotis visiems įmonės darbuotojams, veikla bus paralyžiuota, ir po ligos jau neturėsi kur sugrįžti į darbą. O jeigu įmonė ir nebankrutuos, toks darbuotojas už bausmę bus atleistas. Pasiskųsi ar pasiginčysi – negausi jokio darbo visame rajone artimiausią dešimtmetį. Tokių pasakojimų, tariamų beveik pašnibždomis, išgirstu beveik kasdien. Tik nė vienas užguitas darbuotojas nesutiks rizikuoti net ir anonimiškai tai paliudyti.

Susirgai – imk atostogas ir sėdėk namie, kol pasveiksi arba numirsi. Patekai į ligoninę – neišduok kontaktų. Praneši medikams – teks izoliuotis visiems įmonės darbuotojams, veikla bus paralyžiuota, ir po ligos jau neturėsi kur sugrįžti į darbą.

Štai iš kur atsiranda perteklinis mirčių skaičius net ir tose amžiaus grupėse, kurios teoriškai turi mažesnę tikimybę nepasveikti nuo koronaviruso. O visa COVID-19 statistika ir pranešimai apie protrūkius ligoninėse bei globos įstaigose tėra virš vandens kyšanti susirgimų ledkalnio viršūnė. Iš ten pat – mirusių artimųjų nenoras, kad mirties liudijime būtų įrašyta COVID-19 diagnozė, ir legendos apie siūlomus už tokį įrašą pinigus.

Masinis gyventojų skiepijimas padėtų mums įveikti pandemiją, jeigu jis prasidėtų dabar. O pavasarį dauguma jau būsime persirgę, daugelis – mirę, todėl milijoninės vakcinos siuntos gali likti nepanaudotos. Nes įtikinti skiepytis kiekvieną paslapčia namie persirgusį žmogų, aiškinant, kad jis galbūt galėjo neįgyti imuniteto, bus sudėtingiau, negu diskutuoti apie skiepų saugumą su kepeniais, kiguoliais ir „struktūrizuoto“ vandens pardavėjais. Ypač po to, kai Nacionalinis visuomenės sveikatos centras metus pradėjo demonstruodamas mirusiųjų skaičių magiją.
Smagiausiai NVSC pasimetimą feisbuke aprašė tinklaraštininkas ir informacinių karų ekspertas Ričardas Savukynas:

- Taip, šiandien 130 lavonų.
- Tiek daug?
- Oi, ne, 40 lavonų, nes perkėlėm iš vakar.
- O vakar kiek buvo?
- Vakar buvo 70 lavonų.
- Čia be perkeltų ar su perkeltais?
- Be perkeltų.
- Tai reiškia, kad vakar buvo 160 lavonų?
- Taip... Tai yra ne, nes vakar perkėlėm iš užvakar.
- O kiek tada lavonų buvo užvakar?
- Gerai nežinome, nes perkėlėme į ten lavonus iš šiandien...
- O kaip su tais 800 lavonų? Iš kur jie?
- Oi, tuos mes perkėlėm anksčiau, jie nesiskaito.

O Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė visa tai pavadino „precedento neturinčiu atsainumo atveju“, subtiliai suabejodama, ar kolektyvinis viešas NVSC darbuotojų laiškas padės išsaugoti šio centro vadovams jų postus. Prognozuočiau, kad trauktis iš pareigų NVSC direktoriui Robertui Petraičiui bus pasiūlyta iškart po švenčių.