Pirmiausia kalbu apie po kone 10 mėnesių trukusių derybų pasiektą susitarimą tarp Jungtinės Karalystės (JK) ir Europos Sąjungos (ES) dėl prekybos ryšių po „Brexit‘o“.
Praėjusių metų gruodžio 29 d. vykusiame jungtiniame Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetuose buvo numatyta mus – Seimo politikus – supažindinti su pasiektų derybų rezultatais dėl ES-JK prekybos ir bendradarbiavimo, slaptos informacijos saugumo ir keitimosi, bendradarbiavimo dėl saugaus ir taikaus branduolinės energijos naudojimo susitarimų bei jų laikino taikymo. Krito į akis tai, kad kone visi ES nacionaliniai parlamentai dėl laiko stokos „buvo prisakyti“ pasitikėti ES Komisijos ir Tarybos Deklaracija, kad daugiau niekados nepasikartos situacija, kai susitarimai, kaip šiuo atveju tarp ES ir JK, nebūtų svarstomi nacionaliniuose parlamentuose.
Klausimų kelia tai, kad šiuo konkrečiu atveju visgi buvo numatyta palikti du mėnesius tokių svarstymų išskirtinai Europos Parlamentui (EP), nors visi puikiai supranta, kad derybų klausimai apima ne tik ES išimtinę, bet ir mišrią (pasidalintą) kompetenciją, t.y. tas sritis, kur ir nacionaliniai parlamentai turi teisę svarstyti klausimus ir teikti rekomendacijas arba nuomonę.
ES teisininkai tokį veiksmą grindžia tuo, jog tai, kad į susitarimus nėra įtrauktos nuostatos, susijusios išimtinai su nacionaline valstybių narių kompetencija, sutartį įmanoma ratifikuoti vien EP. Žinoma, pasikliaujame naująja Lietuvos vyriausybe, kuri gruodžio 28 d. savo posėdyje sutartims pritarė, tačiau niekas iš atsakingų valstybės vadovų neatsakė į paprastą klausimą: kas nutarė (suteikė mandatą?), kad Seimui užteks tik patikinimo, kad sutartyse „viskas tvarkoj“ ir nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija gali būti apeinama? Nori nenori situacija, tegu ir labai iš tolo, primena 2005-jų metų Lietuvos Seimo pirmeivišką balsavimą dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai...
Šie metai pateikė Lietuvos Seimo politikams dar vieną ne itin malonią staigmeną – bebaigiamą suderėti ES ir Kinijos susitarimą dėl išsamaus investicijų susitarimo sudarymo (EU – China Comprehensive Agreement on Investment – CAI). Europos Komisija (ir pirmiausia – ES pirmininkaujanti Vokietija) siekė ir pasiekė, kad tokiam susitarimui būtų pritarta ES aukščiausiu – valstybių narių vadovų, lygiu 2020 gruodžio 30 dieną. Tokia pirmininkaujančios valstybės skuba paaiškinama ir tuo, kad, tikėtina, didžiausia susitarimo nauda investicijoms tenka automobilių, transporto įrangos, telekomunikacinės įrangos, chemijos, tekstilės sektoriuose.
2019 m. duomenimis, pateiktais UN COMTRADE tarptautinės prekybos duomenų bazėje, Vokietijos eksportas į Kiniją sudarė 108,32 mlrd. USD, iš jų svarbiausios – transporto priemonės, mechaniniai prietaisai, elektroninė įranga. Prancūzijos eksportas į Kiniją sudarė 23,44 mlrd. USD, iš jų svarbiausios – transporto priemonės, mechaniniai prietaisai.
Skubėti pasinaudoti Kinijos „nuolaidumu“ Vokietijai ir Prancūzijai tenka ir dėl to, kadangi nėra tikrų žinių, ar naujoji Džo Baideno administracija nepaseks Donaldo Trumpo pėdomis ir nebandys išlyginti prekybos su ES tarifų, kurie ilgą laiką leido ES valstybėms, eksporto lyderėms į JAV, gyventi iš dalies ir „didžiojo brolio“ sąskaita. Vokietijos eksportas į JAV, pagal aukščiau minėtą šaltinį, sudarė 133 mlrd. USD, Prancūzijos – 47 mlrd. USD. Palyginimui – ne kartą minėtas, 10-ies nuošimčių automobilių eksporto tarifas į ES ir 2,5 nuošimčių JAV importo tarifas ES automobiliams... Todėl nenuostabu, kad Vokietija ES-Kinijos išsamų investicijų susitarimą apskritai laiko vienu iš esminių savo pirmininkavimo ES prioritetų.
O kur čia Lietuva ir jos interesai? Tenka konstatuoti, kad šiame derybų etape nebuvo pakankamai įsiklausyta į Lietuvos poziciją (arba tokia pozicija nebuvo ankstesnės vyriausybės aiškiai artikuliuota ir ginta), todėl mūsų valstybė yra paėmusi tris rezervacijas šio susitarimo nuostatoms, nes ES energetikos sektoriaus atvėrimas leistų Kinijos investuotojams steigti įmones, kurių veikla galėtų būti susijusi su mažmenine ir didmenine prekyba elektra. Atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis elektros energijos mūsų regione yra importuojama iš trečiųjų šalių, Lietuva siekia specifinės rezervacijos dėl prieigos prie LR elektros rinkos iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės. Nors klausimo svarba mūsų energetiniam sektoriui neabejotina, Lietuva sulaukia nemenko spaudimo iš ES atsisakyti taip vadinamos su anti-Astraviniu įstatymu susijusios rezervacijos.
Šiaip jau jausmas toks, kad suinteresuotų ES valstybių blokas daro viską, kad „įkaltų vinį“ naujajai prezidento Džo Bideno administracijai dar jos formavimosi etape. Galbūt tikintis, kad tokiu būdu bus užsitikrintas tam tikras pranašumas ateities politinėse derybose dėl prekybinių santykių su JAV. Tačiau ar neatsitiks taip, kaip atsitiko australams prieš penketą metų, pasirašius laisvos prekybos paktą su Kinija, o dabar atsidūrus ties prekybos karo su Kinija slenksčiu, kuris gali kainuoti šiai šaliai-kontinentui 6 nuošimčius jos BVP?
Ko vertas Pekino parašas klausia ir Michaelas Shoebridgeas, Australijos strateginės politikos instituto, Gynybos departamento finansuojamo mokslinių tyrimų centro, direktorius, teigdamas, kad Kinija „niekada nevykdė savo įsipareigojimų ir neketina... kitos šalys paprasčiausiai negali pasitikėti Kinijos vyriausybe vykdant jos prisiimtus įsipareigojimus. Geriausiai tą liudija Honkongo atvejis – Kinija 1984 m. pasirašė susitarimą, o tada jie (kiniečiai-A.A.) paprasčiausiai pažeidė savo įsipareigojimus. Atsižvelgiant ir į susitarimo dėl Pietų Kinijos jūros pažeidimus, akivaizdžius Laisvos prekybos pakto su Australija pažeidimus – kitos šalys ir verslo įmonės turi suvokti, kad Kinijos prisiimtais įsipareigojimais negalima pasitikėti“.
Kai kas pasakys, kad ES – ne Australija ir mokės priversti Kiniją laikytis Susitarimo: šiame etape sutarimas apims tik rinkos atvėrimo dalį, laukia tiek sudėtingas galutinio teksto rengimas, tiek antrasis etapas dėl investicijų apsaugos, todėl derybos bus tęsiamos ir galima tikėtis tam tikros kontrolės. Vis tik turint omenyje, kad net ekonomiškai „paliegusios“ komunistinės Kubos, nuolat pažeidžiančios ES-Kubos 2016 metais pasirašytą susitarimą, Briuselis nepriverčia laikytis sutartų įsipareigojimų, kyla rimtų abejonių dėl galimybės priversti Kiniją jų laikytis žmogaus teisių ir kitose srityse.
Tokių nuotaikų, o kartų numanomų neigiamų pasekmių Lietuvai, aplinkoje, prastai atrodo S. Skvernelio vyriausybės tuometinis tylėjimas dėl ES – Kinijos susitarimo. Atsakomybė čia ir tuomečio ministro Lino Linkevičiaus, niekaip neradusio nei laiko, nei noro deramai informuoti apie derybų eigą Seimo politikų. Informavimu nelaikau užkalbėjimų, kad „viskas gerai, nors ir yra problemėlių“, artėjant tokiam globalaus masto susitarimui. Šiandien aišku viena, jau prieš du-tris metus reikėjo imtis rimto diplomatinio veikimo įvairiuose Europos Sąjungos ir regiono lygiuose.
Tuo tarpu dabar, Lietuvos Seimo politikai eilinį kartą atsidūrė prieš beįvykstantį faktą. Tiesa, gruodžio 30 dieną valdančiųjų iniciatyva surengtas neeilinis Užsienio reikalų ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų posėdis ir jo metu priimti politiniai sprendimai bei rekomendacijos, tikiu, tam tikra dalimi, padės naujajai vyriausybei atsispirti Europos Kinijos „fanų grupės“ spaudimui.
Na ir metus užbaigėme NATO Ekspertų grupės ataskaita, pristatyta NATO generaliniam sekretoriui „NATO 2030“ formate. Nors Hubert Vedrine, buvęs Prancūzijos UR ministras, Prezidento E. Macrono paskirtas atstovas NATO išminčių grupėje, vertindamas NATO darbo rezultatus dėkojo Prancūzijos prezidentui už „spyrį į skruzdėlyną“ (referuojant į pernykštį pasisakymą apie „NATO smegenų mirtį“), teigdamas, kad jei ne jis (prezidentas E. Macronas), tai NATO ir toliau džiaugtųsi savo efektyvumu ir tęstų raginimus Europai daugiau mokėti.... (??? – A.A.).Toks vertinimas tik paliudija, kad šis raportas palieka per daug erdvės kiekvienam jį suprasti taip, kaip patogu.
NATO išminčių Raporto skiltyje apie Atvirų durų politiką kalbama tik tiek, kad tokia politika turi išlikti, tačiau jame nerasi to „spyrio į skruzdėlyną“ pėdsakų – drąsios, vizionieriškos minties apie tai, kad jau laikas be apylankų pradėti rengtis kviesti tapti pilnateisėmis NATO narėmis tas valstybes, kurios iš esmės – globaliai – padėtų sustiprinti Euroatlantinę civilizaciją, turiu mintyje Švediją, Suomiją, Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją, Pietų Korėją. O tai būtina atliepiant pačios NATO siekį geriau prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios saugumo aplinkos. Pasiliekant prie senųjų mantrų apie visada atvertas NATO duris ir bijant plėtros, projektuoti saugią ateitį ir globalų NATO vaidmenį – tuščias reikalas. Nors tame pačiame Raporte akcentuojama, kad Kinija nekelia tokios karinės grėsmės euroatlantinei erdvei, kaip Rusija, tačiau kartu ta pati Rusija Raporte pristatoma, kaip šalis, su kuria reikalus tvarkyti būtina ginkluojantis ir remiant „padidėjusį politinį ryšį“ su Maskva...
Na, toks Raporte cituojamas ir pateikiamas 1967 metų „Harmelio pranešimo“ metodas jau kainavo tūkstančius gyvybių Sakartvelo ir Ukrainos valstybėms... Todėl šiuo atveju galiu konstatuoti, kad Raporto autoriams/ekspertams stinga drąsos pasakyti, kad abi (Kinija ir Rusija) valstybės lygiai pavojingos. Deja, tokia padėtis primena ir gerai atspindi paties Aljanso „jautrumą“ sakyti tai, ką matai.
Šis Raportas, tikiuosi, viso labo yra tik atspirties taškas rimtoms diskusijoms, kurių galime tikėtis NATO viršūnių susitikime 2021 metų pradžioje. Tikiuosi, kad jo išsamūs svarstymai leis valstybių lyderiams išvengti dviprasmybių ir prasilenkimo su realybe...
Taigi, tarptautinėje arenoje susidurdami su išmaniąja Kinijos ir Rusijos galia bei paties Šiaurės Aljanso ir Europos Bendrijos „jautrumais“, privalome patys aktyviai stiprinti Lietuvos ekonominį ir kietąjį saugumą užtikrinančius pajėgumus ir be jokių užuolankų komunikuoti savo esmines nuostatas NATO ir ES partneriams, nevengiant, jei prireiktų, likti ir vieniems, blokuojant pavojingus Lietuvai sprendimus. Prisiminkime, 2008 metais balandžio mėnesį, likus dviems mėnesiams iki ES ir Rusijos viršūnių susitikimo, Lietuva išdrįso ir vetavo ES – Rusijos derybų mandatą, rezultatas – įtraukti į derybas keturi Lietuvai svarbūs klausimai.
Bendromis vertybėmis ir solidarumu grįsta geopolitika yra pagrindinis Lietuvos užsienio politikos principas, todėl Šiaurės Atlanto ir Europos Bendrijos ateitį turime kurti kaip lygiaverčiai partneriai. Aptartosios derybos ir požiūrių susikirtimai Raporte liudija, kad Lietuva negali naiviai tikėtis sulaukti palankumo avansu iš bet kurio „branduolio“, ar jis būtų NATO, ar ES. Turime siekti ne palankumo, o supratimo, kuris leistų grąžinti ir įtvirtinti transatlantinėje ir bendraeuropinėje politikoje savo teisėtus nacionalinius interesus, kad... išliktume, kaip Tauta, kaip Valstybė.