Kaip lietuvių kilmės britas, davęs Britanijai daug ir dar daugiau gavęs iš jos mainais per šešiolika gyvenimo ūkanotame krašte metų, kviečiu šauti šampaną, ir keliu taurę (virtulią, žinoma) už visus šimtus tūkstančių tautiečių, kurie savo gyvenimus susiejo su Didžiąja Britanija vienokiais ar kitokiais būdais ir praplėtė Lietuvos krantus iki Lamanšo sąsiaurio ir Atlanto vandenyno.
Palaiminti lietuviai Britanijoje: jums labai pasisekė, jūs buvote dalis to trijų dešimtmečių Lietuvos augimo Vakarų kryptimi, kuris ir mūsų šalį pakeitė į gerąją pusę. Ne viskas buvo lengva ir ne viskas gražu (ir, Dievas matė, aš apie tuos negražumus rašiau daugiau, nei kiti), bet rezultatas yra įrėžtas Lietuvos istorijoje amžiams, kaip antrasis naujųjų laikų Vakarų krikštas, po to, kai XX amžiaus pirmojoje pusėje ir viduryje Lietuva buvo Vakarų sakramentu patepta pirmąsyk, kai prasiplėtė į Ameriką, parsinešdama iš ten ne tik krepšinį, bet vertybes ir svajones.
Britanija tapo lietuviško genetinio kodo dalimi, o mes, lietuviai - Britanijos kraujyje: ne tik statybose, bankuose, vištidėse ir fermose, bet ir jos kultūroje ir naujajame folklore. Lietuva išsiplėtė ir sustiprėjo, ir naujametę naktį skambėsiąs Big Benas, varpas virš parlamento, skambės ir mūsų garbei.
Brexit pereinamasis laikotarpis, trukęs vienuolika mėnesių, baigėsi. ES ir Britanija suderėjo dėl sąlygų - ir nors liko šimtai neatsakytų klausimų, tai jau nebesvarbu: pasenusi ir pavargusi Europa ir senovinė, užsispyrusi, bet amžinai atsinaujinanti Britanija, iš esmės susitaikė su mintimi, kad po kelių ilgų dešimtmečių nelaimingos santuokos jos vėl gyvens skyrium.
Siaubingai sunkios skyrybos kainavo pinigus, nervus ir atrodė, kad niekada nesibaigs. Didelė dalis britų skyrybų nenorėjo ir baugino, kaip bus blogai be Europos. Dabar, kai sutartis pasirašyta, vis ta pati kairuoliška, pro-europietiška Britanijos žiniasklaida gąsdina ir tęsia tą pačią dainelę, kaip bus blogai, ir koks siaubingas laikas ateina.
Tą patį kalba, lyg Kremliaus propagandininkai Kiseliovai ir Solovjovai, piktas ir šališkas nacionalinis transliuotojas BBC, stalinistų ir socialistų prikimštas laikraštis “The Guardian”, acto garintojų dienraštis “The Indepenent” ir bulvarinis “The Mirror” (kurio antraštės ir tekstai tokie, kad kartais atrodo, lyg ten dirbtų Rūta Janutienė ir Kazmieras Jūraitis - jei nežinote, kas jie tokie, manykite, kad jums gyvenime labai pasisekė).
Visos dainos tos pačios, kaip mes girdėjome prieš tris dešimtmečius: kad kvailai ir egoistiškai manome, kad mums bus geriau be Sovietų Sąjungos, kad prapulsim ir bankrutuosim (dar Algirdas Brazauskas buvo paskaičiavęs, kad Lietuvos nepriklausomybė neįmanoma, nes už naftą ir dujas niekad neišsimokėsim), kad mes niekam nereikalingi be sąjungos, kad ten didžiulė šimto milijonų žmonių rinka.
Visa tai girdėjo Britanija ir tebegirdi ir dabar, nors, aišku, istorijos ir referendumo rodyklių atgal jau niekas nebeatsuks.
Kalbama, kad reikės muitinės procedūrų ten, kur jų anksčiau nereikėjo, ir tai bus didelė administracinė našta, kad prekes ir paslaugas reikės sudėtingiau sertifikuoti, jei norėsi jas pardavinėti kitose šalyse, ir tai bus didelė bėda verslams. Bobučių pasakos apie vaiduoklius.
Aš puikiai prisimenu, kaip mums iš Kremliaus pasakojo, kaip bus Lietuvoje baisu ir problematiška, kai reikės pasų ir vizų, važiuojant iš Vilniaus į Maskvą, ir kaip čia kvailystės tos muitinės (kai kam tada atrodė Lietuvos muitinės tokia baisi nesąmonė, kad iš Rygos atvažiavę sovietiniai policijos banditai tas muitines degino ir muitininkus šaudė, apie ką dar ir šiandien primena Medininkų muitinės postas).
Aš dar prisimenu, kaip mums aiškino, kad visai jau nesąmonė būtų Lietuvai atsiskirti nuo rublio ir turėti savus pinigus - kas čia per kliedesiai?
Juokingiausia, kad prieš kokį dešimtmetį Britanijai lygiai taip pat pasakojo istorijas su baubais apie tai, kaip ji trumparegiškai elgiasi, prie euro neprisijungdama, buvo net lietuvių mergelių rytų Londone, kurios vakar lakavo nagus, o kitądien jau rašė straipsnius vietos lietuvių spaudoje, kaip blogai “lietuvaičiams imigrantams”, kad britai nenori prie euro prisijungti ir lietuviams ramesnį gyvenimą užtikrinti.
Britanijos ypatingas bruožas yra tas, kad jos žmonės garsiai nesiskėryčioja ir nelaksto, kaip vištos be galvų, ne jiems yra ispanų korida, fiesta ir panašus teatrališkumas, arba prancūzų protestai gatvėse bet kuriuo klausimu ir be progos - anglai tyliai būna, dairosi ir galiausiai daro tai, kas jiems yra geriausia ir reikalingiausia.
Britai kažkada buvo prie Europos Sąjungos lopšio, kai po Antrojo pasaulinio karo reikėjo susitarti dėl anglies ir plieno gamybos ir prekybos, saugojant savo gamintojus ir apsiginant nuo pigesnio išorinio pasaulio, paskui tas pats buvo padaryta, ginant vidaus maisto rinką ir žemės ūkio gamintojus, paskui britams atrodė prasminga Europos Sąjungos plėtra į rytus: mes jums paramos, jūs mums pigią darbo jėgą ir didžiules naujas rinkas mūsų prekėms.
Prancūzai ir vokiečiai iš sąjungos visada norėjo žymiai daugiau, nei prekyba. Jie kone erotiškai svajojo ir geidulingai siekė politinės ir ideologinės sąjungos, bendros gynybos, himno, bendros ideologijos, bendros mokesčių politikos, unifikacijos ne tik tarifuose, bet ir mintyse ir skoniuose, jie stačiai drebėdami iš susijaudinimo geidė europinės supervalstybės, nes Napoleono svajonės niekur nedingo: vieningas Europos žemynas, kurį valdo prancūziškoji mintis ir kultūra (na ir, žinoma, kurios technologinį pagrindą sukuria vokiečiai, nes normalus žmogus svajoja apie draugę iš Prancūzijos ir automobilį iš Vokietijos, o ne atvirkščiai).
Anglams to visiškai nereikėjo. Kaip ir amerikiečiai, jie puikiai žinojo ir tebežino, kad jų šalis surėdyta teisingiausiai, juos Dievas myli labiausiai, jų kultūra yra prasmingiausia ir angliškas būdas dirbti, gaminti ir skaičiuoti pinigus, mokyti vaikus ir prižiūrėti parkus yra geriausias pasaulyje, ir būtent todėl pusėje pasaulio automobiliai važinėja angliška, tai yra, kairiąja kelio puse, nes taip yra teisinga, o lėktuvai oro uostuose ir laivai uostuose apskritai visada juda ir prasilenkia angliškai, skrydžio aukštis matuojamas pėdomis, padangos ligi šiol matuojamos coliais, o kosminiai laivai sveriami svarais.
Todėl, kai Europos Sąjunga pradėjo įžūlėti ir pamiršo velionės britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher įkaltas pamokas, kai ši plienine ranka Britanijai gavo geresnes ES narystės sąlygas, negu visiems likusiems nariams, anglai natūraliai pradėjo klausti klausimus: o ar mums tebereikia būti šiame klube, kuris brangiai kainuoja ir kur mums vis labiau spjaudo į veidą varliaėdžiai ir kopūstgalviai bei visokie pietiniai europiečiai su savo siestomis, fiestomis ir moliniais ąsočiais įsivaizdavo galį labai reguliuoti gyvenimą Londone ir kitur šalyje.
Ačiū, ne: mes Londone įpratę patys tvarkyti ne tik savo gyvenimą, bet ir likusį pasaulį. Mums iš Madrido, Romos ir Atėnų reikia tik sangrijos, picos ir alyvuogių aliejaus, bet ne aiškinimų ir pamokymų.
Dabar jau aišku kaip dieną, kad Britanija gavo derybose viską, ką norėjo gauti iš Europos Sąjungos, ir ką dabar turės, toje sąjungoje nebūdama: prekių judėjimą be muitų ir tarifų, gebėjimą atsirinkti darbo jėgą iš užsienio ir leisti tik tuos, kas reikalingi (aukštos kvalifikacijos žmonės galės būti ir dirbti praktiškai be apribojimų, trijų metų laikotarpis, suprantama, paskui bus pratęstas, o paskui bus padalintos pilietybės tiems, kam reikia - kaip buvo visada).
Britanijos teritoriniuose vandenyse britai mažiau turės dalintis senkančiomis žuvies atsargomis su Europa, o visą produkciją, kokią tik nori, galės vežtis iš viso pasaulio, neklausdami Briuselio leidimo. Ir, svarbiausia, Europos Sąjungos teisė neturės viršenybės prieš Jungtinės Karalystės įstatymus - dar daugiau, ES teisė, direktyvos apie tai, kokio įlinkimo bananai yra leistini ir kaip Kolčesteryje ir Mančesteryje turguje kriaušes draudžiama pardavinėti svarais ir uncijomis, gali sau eiti velniop.
Jei mes, lietuviai, prisimename savo pačių praeitį, kai pasiuntėm po velnių tuos, kas mums penkiasdešimt metų aiškino, kaip gyventi ir kokius batus avėti, ir už tai parduodavo primityvius automobilius ir rodydavo rusiškus filmus, tai pasidžiaukime ir dėl Britanijos, kuri vėl laisva - nors, žinoma, laisvė kainuos. Laisvė visada kainuoja. Tik kalėjime putra ir gultas nemokami.
O kaip pačiai Lietuvai, klausiate jūs manęs? Lietuvai reikia pasimokyti, kad nėra čia principų ir ideologijos (nebent tikėsite tuo, ką jums nori primesti). Kol mums Europos Sąjunga eina į pliusą, viskas gerai. Kol euras mums naudingas, kad galėtų truputį prie tvarkos privesti buvusius komunistinius bebrus ir kolūkinius apsileidėlius, tol viskas gerai. Kai tik Europos tvarka, aiškinimai ir įsakinėjimas pradės labiau erzinti, negu džiuginti, kai gaunami pinigai nebeatpirks mūsų pastangų draugauti - per bortą tokius draugus ir viso gero.
Iš britų galima pasimokyti, kad reikia žiūrėti naudos sau, nes jei pats savimi nepasirūpinsi, kiti tikrai to nepadarys. Todėl britams šiandien sakau jau primirštą šūkį: už jūsų ir mūsų laisvę. Gerų metų Londonui ir Vilniui, ir aplinkinėms mūsų valdoms ir teritorijoms.