Skaitinys iš Siracido knygos mums primena ketvirtą Dievo įsakymą – „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Šis įsakas eina po pirmųjų trijų paliepimų, kalbančių apie įsipareigojimus Dievui, ir yra pirmasis įsakymas apie įsipareigojimus artimui.
Besilaikančiųjų šio įsakymo laukia atlygis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12). Klusnumas šiam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių. Ir priešingai, jo laužymas atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir pavieniams žmonėms.
Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus: numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis, kurios neprieštarauja Dievo valiai.
Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą (Mk 7, 10–13).
Pagarba tėvams (lot. „pietas filialis“) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone (Lk 2, 40). Todėl tėvai turėtų atminti, kad, pasak šv. Augustino, „tėvų gyvenimas yra knyga, kurią skaito jų vaikai“.