Apie ką mes čia šnekame? Kaip tai apie ką? Metus laiko ši kalendoriaus bestija mus kankino, neleido atsikvėpti, nesuteikė teisės normaliai įkvėpti oro ar nueiti į teatrą arba vakarienės į restoraną. Jos pavadinimas ilgam įsirėžė į kiekvieno atmintį ir į universaliąją istoriją: du tūkstančiai dvidešimtieji, siaubingieji metai arba „annus horribilis“.
Tai ne mano sugalvojimas. Tai oficialus lotyniškas terminas, kuriuo apdovanojami išskirtinio juodumo metai, ir su tokiu įvertinimu sutinka daugiau ar mažiau visi: katalikai ir musulmonai, milijonieriai ir vos galą su galu suduriantys, jauni ir pagyvenę. Vyrai ir moterys. Išsivysčiusios G – 7 valstybės ir trečiasis pasaulis. Visi sukandę dantis choru skanduoja: „annus horribilis“, siaubingieji metai!
Nėra tikslaus ir galutinio patvirtinimo, bet pirmą kartą šis terminas greičiausiai pavartotas 1891 metais Didžiojoje Britanijoje. Anglikonų bažnyčia pareiškė: 1870 metai buvo „annus horribilis“. Kodėl? Lyg ir neįvyko pasaulinių katastrofų, žemės drebėjimų, globalių epidemijų. Taip, bet tais metais Romoje buvo paskelbta popiežiaus neklystamumo dogma, ir anglikonai nusprendė, kad siaubingų metų titulas šiuo atveju tinka ir yra visiškai pateisinamas.
Istorikams toks skambus ir emocingas apibūdinimas patiko, pradėti sudarinėti siaubingų metų top dešimtukai. Pavyzdžiui, britų istorikas Peter Frankopan tvirtina, kad patys siaubingiausi metai „annus horribilis“ rikiuotėje buvo 1348 – ieji. Galime pasidžiaugti: mūsiškiai koronaviruso nelabieji 2020 metai buvo lengvas pasivaikščiojimas, lyginant su tuo, kas dėjosi 1348 -aisiais: į Europą iš Mongolijos stepių atkeliavęs juodasis maras nužudė maždaug 80 milijonų arba trečdalį viso kontinento gyventojų.
1492 -ieji, Amerikos atradimo metai taip pat priskiriami prie siaubingųjų, nes nuo Kolumbo žygio prasidėjo vietinių gyventojų naikinimo hekatomba, 100 milijonų mirčių. Arba 1836 – ieji, kai buvo pasiektas vergų gabenimo iš Afrikos į Amerikos plantacijos rekordas – 250.000 afrikiečių kasmet. Be abejo, 1919 metai taip pat buvo „annus horribilis“, nes pasibaigusias Pirmojo pasaulinio karo skerdynes (26 milijonai aukų), bolševikų sąmokslą Rusijoje nustelbė ispaniškas gripas sunaikinęs 50 milijonų žmonių. Ir, žinoma, 1942 – ieji, pirmųjų žinių apie nacių vykdomą žydų tautos holokaustą metai.
Kiekviena valstybė, kiekviena tauta turi savąjį „annus horribilis“ sąrašą. 1940 – ieji buvo Lietuvos siaubingieji, jie pasikartojo 1944 – aisiais. Paskui buvo 1948 – ieji, operacija „Vesna“ ir 1949 – ieji, operacija „Priboj“ – masinių gyventojų deportacijų metai.
Ir galų gale, kiekviena šeima (bet ne namų ūkis!), kiekvienas mūsų savo širdyje ir abiejuose smegenų pusrutuliuose nešiojamės keturženklį skaičių – asmeninį kančios, skaudžių praradimų, gilių nusivylimų „annus horribilis“. Siaubingus metus, kuriems sakome: škac, visados, škac.
Du tūkstančiai dvidešimtieji atitinka visus „annus horribilis“ kriterijus tiek globalioje skalėje, tiek asmeninių egzistencijų peripetijose. Tai buvo siaubingai blogi metai pasauliui, kontinentams, valstybėms, tautoms, šeimoms, individams. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad siaubingieji mus užklupo džiaugsme, klestėjime ir euforijoje. Prisiminkime, kaip gyvenome pirmuosius dvejus šių metų mėnesius: ką veikėme, kaip galvojome, kuo džiaugėmės sausį ir vasarį. Prisiminkime dėl ko liūdėjome iki kovo vidurio. Prisiminkime ko bijojome! Šių metų pradžioje nesurašėme savo baimių sąrašo, bet jeigu būtume tai padarę skaitydami jį dabar, įveikę varginančią „annus horribilis“ distanciją tik liūdnai šyptelėtume.
Aš, pavyzdžiui, niekaip negaliu pamiršti beprotiško, entuziastingai aršaus, sureikšminto stumdymosi Knygų mugėje (tai buvo paskutinis ikipandeminis mūsų visų susiėjimas vienoje uždaroje erdvėje) tarp daugybės kitų – kvėpuojančių, prakaituojančių, lipančių, liečiančių, lūkuriuojančių. Tarp ištroškusių žinių, informacijos, potyrių. Nežinančių, kokie potyriai, kokios žinios, kokia informacija laukia vos po kelių savaičių.
Šiomis dienomis važiavau greitkeliu į Romą ir ties Čivitavekijos uostu atsivėrė neįtikėtinas vaizdas: dešimtys milžiniškų kruizinių laivų plūduriavo uosto reide. Buvo vakaras, žiemos sutemose jūrų gigantai bolavo tarsi tamsūs, apleisti, niekam nebereikalingi, nepaskendę „Titanikai“. Dingtelėjo mintis: vienas kruizinis laivas kainuoja beveik milijardą eurų, ir štai čia, jūroje matau beprasmiškai plūduriuojančius dešimt milijardų eurų, matau prabangos ir pramogų epochos kapines.
Tai turbūt ir yra didžiausia du tūkstančiai dvidešimtųjų, „annus horribilis“ pamoka: gigantus sutvarkys nematomi mikrobai, ir tai bus vakarietiškos arogancijos pabaiga. Tai apie ką mums kovo 27 – osios vakarą dramatiškai kalbėjo Romos vyskupas: „Mes nesidairydami stūmėmės pirmyn, manydami, kad sergančiame pasaulyje visada išliksime sveiki“.
Ir vis tik... Kiekviena katastrofa, kiekvieni siaubingieji, į istorijus analus ir į mūsų patirtį nugulantys „annus horribilis“ anksčiau ar vėliau pateikia išsigelbėjimo ir naujo gyvenimo nuorodą. Nes yra ir kitas, priešingo turinio lotyniškas terminas – „annus mirabilis“ – stebuklų metai. Ir jis taip pat sugalvotas Didžiojoje Britanijoje. Aptardamas 1666 – uosius poetas John Dryden rašė, kad tie trys skaičiai 666, be abejo, yra šėtono galios ženklas, bet nieko labai blogo tais metais neįvyko, netgi didysis Londono gaisras buvo siaubingas, bet anaiptol ne pasaulio pabaiga.
Luktelėkime. Praeis dar penkios dienos, ir turbūt prasidės stebukliniai atgimimo metai – „annus mirabilis“. Jie turėtų prasidėti. Na, bent jau skiepų nuo mirtinos ligos metai tikrai bus. Kas beįvyktų, mes daug ko išmokome. Daug patyrėme ir iškentėjome. Mes stipresni. Nes „annus horribilis“ – tas piktas istorijos žvėris mūsų taip ir neįveikė.