Kažkas gal pasakytų: 2020-ieji buvo tragiški, o vienintelė jų gera savybė, kad jie jau beveik baigėsi. Man taip neatrodo. Gal todėl, kad asmeniškai neteko patirti netekčių dėl COVID-19 pandemijos, ar taip jau sutapo, kad būtent šiais metais išsipildė kai kurie seniai brandinti lūkesčiai.

Pirmiausia tai susiję su politinėmis permainomis Lietuvoje ir pasaulyje. Jungtinės Amerikos Valstijos pagaliau atsikratė Donaldo Trumpo, Lietuva – Ramūno Karbauskio, baltarusiai jau nebelaiko savo prezidentu Aleksandro Lukašenkos, nors šis dar tikisi išsaugoti valdžią OMON-o lazdomis. Net Vladimiras Putinas jau suprato, kas jo laukia, ir skubiai prastūmė per Dūmą įstatymų pataisas dėl buvusių valstybės vadovų neliečiamybės. Tarsi jos būtų nors truputį padėjusios Nicolae Ceausescu, Muammarui Gaddafi arba Saddamui Husseinui.

2021 m., po Joe Bideno inauguracijos į pasaulį grįš ta Amerika, kuri dabartinių 50-mečių kartai ir vyresniems buvo laisvės ir liberaliosios demokratijos simbolis, skleidęs viltį Amerikos balso ir Laisvės radijo bangomis, tvirtai laikęsis Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikos, pasiekdavęs mus per roko muzikos plokšteles, džinsus ir VHS kasetėse įrašytus filmus.

Popiežius Pranciškus, pirmąją Šv. Kalėdų dieną skelbdamas savo kalėdinį palaiminimą „Urbi et orbi“, vakcinų nuo COVID-19 išradimą pavadino „vilties prošvaiste“ pasauliui. Užtruks, kol visi būsime paskiepyti nuo koronaviruso, bet dabar bent jau žinome, ko laukti. Pirmieji bus ligoninių COVID-19 skyriuose dirbantys medikai, paskui – pažeidžiamiausios visuomenės grupės, o paskiausiai ateis eilė mums – beveik jauniems ir daugmaž sveikiems. Neverta nerimauti, kad skiepytis nenorinčių skeptikų bus per daug. Pamatysite, viskas bus gerai – prie skiepų rikiuosis eilės, kaip į išankstinį balsavimą Seimo rinkimuose.

Pavieniai išsišokėliai atrodo svarbūs ir įtakingi tik tada, kai kreipiame į juos neproporcingai daug dėmesio. Du Lietuvos trečdaliai, ketinantys pasiskiepyti, nesiveržiantys per policijos užkardas Kalėdų rytą suvalgyti kebabą kaimyninėje savivaldybėje, nebalsuojantys už marginalus, savanoriaujantys ligoninėse ir niekur iš čia neketinantys išvažiuoti, yra pakankami tvirtas mūsų valstybės stuburas. Jūs, o ne tik grupelė politikų, esate valstybininkai gerąja to žodžio prasme, nuo 1990-ųjų iki šių dienų nepraradę tikėjimo Lietuva.

Po karantino mūsų laukia didelė laisvės šventė, kai atidėtas vartojimas staiga šaus į dar neregėtas aukštumas. Kam norėsis naujų batų, kam – po darbo susitikti su draugais restorane, būsime pasiilgę visko, kas dabar uždrausta. Kada pastarąjį kartą buvote nevirtualiame koncerte be kaukių, linguodami traukėte priedainį kartu su atlikėjais ir visai nesijaudinote dėl atstumo nuo kitų žmonių? Kada apsikabinę sveikinote nevirtualios parodos autorių, ragavote rūkytus lašinius tiesiai nuo pardavėjo peilio, apgobėte nuo lietaus savo drabužiu sušlapusią nepažįstamąją? Laisvė čia pat, jau beveik pasiekiama ranka, tereikia kantriai išlaukti, nesileisti užvaldomiems paaugliško pykčio, kad visko negalime atgauti jau dabar.

Kai man darosi nuobodu kęsti karantino suvaržymus arba atsiranda pagunda kaltinti Dievą, artimuosius ir valdžią dėl laikinų nepatogumų ar prarastų pajamų, prisimenu tuos ankštus ir drėgnus bunkerius, kuriuose po keletą metų slėpėsi nuo priešų Lietuvos partizanai. Net ir žinodami, kad laisvės jau tikriausiai nesulauks, galiausiai bus susekti ir beliks nusišauti arba susisprogdinti, bandant išvengtų žvėriškų NKVD kankinimų. Prisimenu savo senelį Adomą, mačiusį du pasaulinius karus, viena kitą keitusias okupacijas. Senelį Juozą – paprastą kaimo mokytoją, ištvėrusį Čiukotkos lagerius. Ar jiems nebūtų juokinga, jeigu skųsčiausi, kad per Kalėdas uždaryti SPA centrai ir vandens pramogų parkas?

2021 m. Lietuva turės visas galimybes sparčiai atsigauti po karantino: šviežią rinkėjų pasitikėjimo mandatą turinčius politinius lyderius, galimybę skatinti ekonomiką Europos Sąjungos Atsigavimo fondo pinigais, vartojimo išsiilgusius gyventojus ir optimistines nuotaikas svarbiausiose mūsų eksporto rinkose. Tačiau mus slėgs anksčiau neregėto dydžio valstybės skola ir per 2020 m. įpratusių gauti 200 eurų darbo paieškos išmokas provincijos bedarbių armija, po Brexito nežinanti, kur išvažiuoti laimės ieškoti. Ir asmeninių tragedijų našta, kai negalėjome net deramai atsisveikini su išėjusiais per anksti artimaisiais.

Tačiau istorijos spiralė jau apsisuko: vėl lengva patikėti progresu, laisvės ir liberaliosios demokratijos triumfu, o smagiausia, kad beveik nesigirdi tautos išnykimą prikarksėti bandančių tolimosios dešinės aktyvistų raudų.