Lapkritį ir gruodį derybos atrodė kaip pavojingas žaidimas, kuris angliškai vadinamas „game of chicken“, kai du vairuotojai nukreipia automobilius vienas į kitą ir pralaimi tas, kurio nervai neišlaiko ir paskutinę akimirką pasuka į šalį. Abi pusės, pasiekusios pakutinę kritinę ribą, „kalė“ per stabdžius. Be jokios abejonės, ši daugiaserijinė drama, formaliai prasidėjusi kovo 2 d. ir su pertraukomis vykusi iki pat gruodžio 24 dienos, įeis į diplomatijos istoriją.
2020 m. sausio 31 d. Britanija oficialiai išstojo iš ES. Prie derybų stalo sėdo nepriklausoma valstybė ir Briuselio derybininkų atstovaujama 27 šalių bendrija. Abi puses tebesiejo anksčiau nustatyti prekybiniai ir ekonominiai santykiai, kuriuos reikėjo iš naujo apibrėžti, nes gruodžio 31 d. turėjo baigtis pereinamasis laikotarpis.
Nesigilinsiu į sutarties punktus, o pažvelgsiu į derybų atmosferą ir pozicijas, kurios puikiai atskleidžia abiejų pusių mąstymą bei mentalitetą. Kokie buvo Londono tikslai prie derybų stalo? Premjeras Borisas Johnsonas, kalbėdamas apie prekybą su ES po „Brexito“, sakė: „Mes norime visapusiško laisvosios prekybos susitarimo, panašaus į Kanados“. ES ir Kanados sutartis trumpai vadinama „Ceta“. Ši sutartis nenumato nei visuotinių nulinių tarifų, nei nekontroliuojamų kvotų.
Pagal ją, nebelieka daugelio, bet ne visų importo mokesčių, o muitai taikomi, pavyzdžiui, paukštienai, mėsai ir kiaušiniams. Sutartis numato didesnes importo kvotas, tačiau visiškai jų neatsisakoma. Pavyzdžiui, pasirašius sutartį, ES sūrio eksporto į Kanadą kvotos padidėjo nuo 18 500 tonų iki 31 972 tonų per metus. Tačiau „Ceta“ praktiškai neaptaria prekybos paslaugomis ir ypač finansinėmis.
Pradinis ES pasiūlymas britams - nuliniai tarifai, laisvos prekybos sutartis be jokių kvotų, bet mainais Britanija privalo įsipareigoti laikytis esminių ES standartų darbuotojų ir vartotojų teisių, aplinkosaugos srityse, valstybė taip pat negali taikyti „negarbingo“ verslo subsidijavimo. ES laivynas taip turi išlaikyti teisę dar kelis dešimtmečius žvejoti britų vandenyse ir naudotis jų žuvies ištekliais. Be to, sprendžiant galimus ginčus, britai turi pripažinti ES Teisingumo teismo (ESTT) jurisdikciją.
Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tokios derybinės pozicijos, jei jų būtų laikomasi be kompromisų - praktiškai neįveikiamas minų laukas. Pavyzdžiui, britų darbo rinkos santykiai ar aplinkosaugos standartai niekuo nenusileidžia ES. Verslo subsidijavimas – taip pat nėra problema, nes Vokietijos vyriausybė tai daro daug platesniu mastu, o Briuselis tyli. Didžiausia kliūtis buvo ta, kad britai nebedalyvauja Europos įstatymų leidybos procese, bet pagal Briuselio sumanymą turėjo paklusti ES teisei ir ESTT sprendimams. Taigi, Briuselis nuo pat derybų pradžios užsibrėžė raudonąsias linijas ir tikslą išlaikyti Britaniją savo įtakos sferoje bei pasilikti svertus, kuriuos galėtų naudoti kaip politinio ir ekonominio spaudimo priemones.
ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier ilgą laiką kėlė Britanijai reikalavimus kaip eilinei ES narei ir kartojo, kad norėdama pasirašyti prekybos susitarimą, Britanija ir toliau turės likti ES reguliavimų ir standartų sferoje, nors tai netaikoma kitoms šalims, turinčioms prekybos sutartis su ES, pavyzdžiui, Kanadai. Britus tai siutino ir tokie demaršai buvo laikomi žeminančiais ir nesuderinamais su nepriklausomos valstybės statusu, o kai kas tai vadino „neokolonializmu“.
Britanijos užsienio reikalų ministras Dominicas Raabas pasisakė aiškiai: Jungtinė Karalystė nesiderins prie ES taisyklių, nes tai pamintų „Brexito“ esmę. Jis akcentavo, kad derinimasis prie ES taisyklių „nėra raudona linija, tai – net ne derybų objektas“.
Vis dėlto, derybos vyko, nors, nepaisant pavienių optimizmo blyksnių abiejose Lamanšo pusėse, didelės pažangos nesimatė. Viena iš paskutinių datų buvo spalio 15 d., kai Briuselyje vyko ES viršūnių susitikimas. Daugelyje tarptautinių reikalų nesusigaudanti mūsų žiniasklaida raportavo, kad per tą viršūnių susitikimą „britai buvo pastatyti į vietą“. Tačiau iš tiesų įvyko visiškai priešingas dalykas. Britų, kurie tuo metu jau buvo praktiškai susitaikę mintimi, kad sutarties nebus, kantrybės taurė buvo perpildyta, o paskutinis lašas buvo per viršūnių susitikimą duotas vienas Angelos Merkel interviu, kuriame, kalbėdama apie ES ir JK derybas, ji pasakė tiesiai šviesiai: „Mes taip pat pripažįstame, kad Jungtinė Karalystė norėtų turėti tam tikrą nepriklausomybę“.
Ta proga Britanijoje vėl buvo cituojama buvusi premjerė Margaret Thatcher: „Mes stojome į Europą ne tam, kad mus prarytų kažkoks biurokratinis konglomeratas, kuriame euro šis, euro tas ir pamirštama, kad yra britai ar prancūzai, italai ar ispanai“.
Kitą dieną premjeras B. Johnsonas paskelbė pranešimą, kuriame be kita ko akcentavo, kad Britanija nenori nieko sudėtingesnio už ES - Kanados stiliaus santykius, kurie yra pagrįsti „draugyste ir laisva prekyba“.
„Jie nori turėti galimybę ir toliau kontroliuoti mūsų įstatymų leidybos laisvę ir žuvininkystę tokiu būdu, kuris yra akivaizdžiai nepriimtinas nepriklausomai šaliai“, - kalbėjo B. Johnsonas ir pareiškė nusistebėjimą, kad po 45 metų narystės Briuselis nenori pasiūlyti britams tokių pačių sąlygų, kaip Kanadai. Nors premjeras pripažino, kad buvo pasiekta didelė pažanga socialinės apsaugos, aviacijos, branduolinio bendradarbiavimo ir kitose srityse, bet konstatavo, kad šalis turi ruoštis tam, kad sutarties nebus ir nuo sausio 1 d. prekyba su ES vyks remiantis paprastais pasaulinės laisvosios prekybos principais.
Tai buvo aiškus signalas, kad Britanija traukiasi iš derybų. Briuselis nesuprato arba apsimetė, kad nesuprato šio signalo prasmės ir, regis, priėmė tai tik kaip derybinę poziciją stiprinantį pareiškimą prieš eilinį raundą, kuris turėjo prasidėti už kelių dienų. Tada premjero biuras pasisakė aiškiau: M. Barnier buvo pasiųsta žinia, rekomenduota „netrukdyti“ ir spalio 19 d. nevykti į Londoną, nes nebėra apie ką kalbėtis.
Ši žinia Britanijoje didelio įspūdžio nepadarė, nes daugelis jau buvo susitaikę su mintimi, kad sutarties nebus. „Brexito“ šalininkai gyrė B. Johnsoną, kad jis traukiasi iš „sąžiningumo stoka pasižyminčių derybų“, o Britanijos spaudoje sumirguliavo statistikos skaičiai. Jie rodė, kad 99,3 proc. JK įmonių neeksportuoja į ES. BrexitFacts4EU.org nustatė, kad 97,2 proc. iš 1,4 mln. šalies darbdavių neeksportuoja prekių į žemyną. Vis dėlto, bendri skaičiai yra dideli: 2019 m. JK eksportas į ES sudarė 300 mlrd. svarų (43 proc. viso eksporto), o šalies importas iš ES buvo 372 mlrd. svarų (51 proc. viso importo). Daugiau nei 70 Britanijos verslo grupių, atstovaujančių daugiau nei 7 mln. darbuotojų, pabandė paskutinį kartą įtikinti politikus kitą savaitę grįžti prie derybų stalo ir sudaryti prekybos susitarimą.
Tuo tarpu Briuselio kuluaruose kilo lengva panika, o Europos Parlamento narys iš Estijos Jaakas Madisonas spalio 21 d. vykusiuose debatuose šiuo klausimu pasakė: „ES bando elgtis kaip kietas vyrukas, bet nesugeba pasiekti jokios normalios sutarties“. Tą pačią dieną Europos Parlamente kalbėjęs M. Barnier akcentavo, kad sutartis turi būti abipusiai naudinga „atsižvelgiant į abiejų pusių autonomiją ir suverenitetą“. Londonas tai įvertino kaip „esminius ES pozicijos pokyčius“ ir po kelių dienų grįžo prie derybų stalo.
Teigti, kad derybose su britais aktyviai dalyvavo 27 ES šalys būtų netikslu. Techniškai, derybininkai turėjo jų įgaliojimus, ES šalių ambasadoriams Briuselyje reguliariai buvo rengiami brifingai, bet akivaizdu, kad nemažai grupei šalių jos nebuvo labai įdomios, kitos buvo tik pasyvios stebėtojos, tarp jų – ir Lietuva. Realiai viskam vadovavo ir savų tikslų aktyviausiai siekė Prancūzija ir Vokietija, taip pat Nyderlandai bei Belgija, kurioms buvo labai aktualus žvejybos britų vandenyse klausimas, ir Airija, kuriai svarbiausias buvo sienos su Šiaurės Airija klausimas. Londone net buvo juokaujama, kad derybos yra trišalės – ES, Prancūzija ir Britanija.
Vienas iš didžiausių šių derybų „stabdžių“ buvo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Britanija yra suvereni valstybė, reikia gerbti jos teritorinį vientisumą ir prancūzų žvejybos laivynas negalės kaip anksčiau laisvai šeimininkauti britų vandenyse. Jis ne kartą grasino vetuoti sutartį, jei nebus atsižvelgta į jo poziciją, kad ES turi išlaikyti teisę dar 25 metus laisvai žvejoti JK vandenyse. Pavyzdžiui, nuo 60 iki 80 proc. mažųjų prancūzų žvejybos laivų žvejoja tik britų vandenyse.
Matydamas, kad ES pozicija žvejybos klausimu įstūmė derybas į aklavietę, M. Barnier keletą kartų bandė ieškoti kompromisų, bet kiekvieną kartą susilaukdavo griežtos ir net šiurkščios E. Macrono reakcijos. Dėl tokios kietakaktiškos Prancūzijos pozicijos ir A. Merkel ne kartą buvo trūkusi kantrybė, kuri keletą kartų viešai priekaištavo E. Macronui, kad „žvejybos klausimas nėra vienintelis“. Savo ruožtu piktai atsikirto ir E. Macronas, apkaltinęs Berlyną, kad dėl savo automobilių pramonės interesų jis nori paaukoti prancūzų žvejus. Tokia E. Macrono pozicija lengvai paaiškinama: norint 2022 m. būti perrinktu antrai kadencijai, jam jau dabar reikia ekonominio stebuklo, o prancūzų žvejybos laivyno išvarymas iš britų vandenų būtų reiškęs ne tik didelius neramumus, bet ir pirmalaikes jo politinių ambicijų laidotuves.
Žvejybos klausimas abiem derybų pusėms turėjo skirtingą prasmę ir reikšmę. Žvejyba sudaro tik 0,12 proc. Britanijos ekonomikos, bet savų teritorinių vandenų ir žuvies išteklių kontrolė yra „Brexito“ esmė ir grynai politinis, o ne ekonominis, taip pat ir nacionalinio suvereniteto klausimas. Britų pasitraukimas be susitarimo Prancūzijai būtų reiškęs didelį nedarbą, milžiniškas socialines įtampas, prancūzų žvejų susirėmimus su britais Lamanše, o Belgijai – žvejybos pramonės pabaigą ir 42 tūkst. darbo vietų netekimą, iš kurių du trečdaliai – Flandrijoje.
Skamba paradoksaliai, bet jei pažvelgsime į britų maisto produktų importo lentelę, tai pagrindinis iš Lietuvos importuojamas produktas yra... žuvis. Tiesa, lietuviai tos žuvies nei matė, nei regėjo, o vienas iš pagrindinių veikėjų yra Klaipėdoje registruotas milžiniškas žvejybos traleris „Margiris“, kuris yra galingesnis už visą britų žvejybos laivyną, ir kurį dėl daromos žalos gamtai yra prakeikę įvairių šalių gamtosaugininkai. O britai dėl galimo žuvies stygiaus nepergyveno, jų logika buvo paprasta: mes valgom menkę, bet į Ispaniją eksportuojam skumbrę, o ispanai – atvirkščiai, todėl žuvies produktų pasirinkimą galima garantuoti ir dvišalėmis sutartimis. Tačiau ES pagrasino, kad jei nebus pasirašyta pagrindinė sutartis, nebus ir daug mažų.
Spalį ir lapkritį derybose ES ištraukė naujus kozirius: britams buvo pagrasinta, kad nesudarius sutarties, jiems bus užkirsta prieiga prie Europos elektros ir dujų tinklų, o tie papildomi kiekiai iš Europos reikalingi žiemos mėnesiais, kai energijos suvartojimas yra didžiausias. ES atstovų teigimu, ES žvejų teisė žvejoti britų vandenyse yra verta 650 mln. eurų, tuo tarpu priėjimas prie Europos energijos rinkų, kurių britams kartais prireikia, vertas 2,5 mlrd. eurų.
Tai nieko nepakeitė ir du esminiai prieštaravimai – dėl teisės viršenybės ir žvejybos - išliko. Tačiau lapkričio 13 d. įvyko labai netikėtas dalykas: atsistatydino vienas iš „Brexito“ referendumo architektų, svarbiausias B. Johnsono patarėjas bei strategas Dominicas Cummingsas ir Dauning gatvė neteko labai galingo intelektinio potencialo. Ir Briuseliui, ir „Brexito“ priešininkams Britanijoje sužibo viltis, o ją dar sustiprino ir Joe Bidenas, kuris ne kartą labai kritiškai yra pasisakęs prieš „Brexitą“, buvo tiesiogiai įsikišęs į JK ir ES derybas, ir aiškino, kad, skirtingai nei D. Trumpas, pirmenybę teiks santykiams su Briuseliu, o ne su Londonu. Tačiau tos iliuzijos buvo greitai išsklaidytos, nes Londonas labai aiškiai pasisakė, kad D. Cummingso pasitraukimas nieko nekeičia. Lapkritį Londone vis garsiau skambėjo raginimai trauktis iš neproduktyvių derybų ir ypač po to, kai M. Barnier prakalbo apie dar vieną galutinės datos atidėjimą. Tai reiškė, kad ir toliau vyks nervų karas bei žaidžiamas „game of chicken“. Tačiau lapkričio 25 d. atsakydamas į Parlamento narių klausimus B. Johnsonas pasisakė kategoriškai: „Pereinamojo laikotarpio mes nepratęsime“.
Deryboms beviltiškai įstrigus, lapkritį ir Londone, ir Briuselyje pakibo visa virtinė klausimų, kuriems jau reikėjo aiškių atsakymų. „Brexito“ šalininkai klausė: 2016 m. balsavom referendume, o kodėl 2020 m. lapkritį vis dar stumdomės su Briuseliu? 2019 m. rinkimuose balsavom už B. Johnsoną ir jo pažadą pagaliau įvykdyti „Brexitą“, ir vėl nieko? O tuo metu Briuselio kuluaruose buvo šnabždamasi: vokiečiai negali kompensuoti prancūzams jų žuvies pramonės netekčių, bet gal A. Merkel vardan visos ES interesų privalo prispausti kietakaktį E. Macroną?
Ant kortos buvo pastatytos abiejų derybų pusių reputacijos, kompetencijos ir gebėjimai siekti kompromisų. Nors suvereniteto klausimas nebuvo kvestionuojamas, tačiau Britanijos ore tvyrojo klausimas: ar dėl žuvies reikia aukoti viską? O kaip dėl britų karinės transporto aviacijos pagalbos prancūzams jų operacijose Malyje? O du moderniausi britų lėktuvnešiai ir E. Macrono paskelbtas karas islamizmui? Koks likimas laukia MI5 ir prancūzų DGSE bendradarbiavimo, kuris pastaruoju metu yra beprecedenčiai glaudus? Beje, B. Johnsonas buvo kritikuojamas dėl to, kad neišnaudojo geros progos padaryti paslaugą E. Macronui. Kai po serijos teroro išpuolių Prancūzijos prezidentas paskelbė karą islamizmui, jis liko vienas, jo niekas neparėmė. Dar kartą buvo įrodyta, kad ES garsiai deklaruojama „vienybė ir solidarumas“ yra tik paradinis mitas, kuris kaip argumentas naudojamas tuomet, kai ES galios centrams reikia prastumti savo interesus. Štai čia B. Johnsonas galėjo sužaisti subtilų diplomatinį žaidimą, bet to nepadarė.
Vis dėlto, istorinė sutartis pasirašyta. Nesigilinant į jos detales, galima padaryti kai kurias išvadas, kodėl derybos buvo tokios sunkios. Visų pirma, abi pusės neįvertino derybų partnerio. Regis, niekas Britanijoje nesuprato, kaip sunku bus išstoti iš ES, kokios sunkios bus derybos dėl būsimų santykių ir kiek bei kokių spąstų bus šiame kelyje.
Visiškai akivaizdu ir tai, kad Briuselis, nusibrėžęs derybų raudonąsias linijas, neįvertino britų ryžto susigrąžinti šalį. Tai buvo filosofinio lygmens nesusikalbėjimas, kurio Briuselyje daugelis nesupranta. Štai gruodžio antroje pusėje Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja suomė Heidi Hautala kalbėjo, kad britai yra „apsėsti” savo suvereniteto idėjos ir tai atrodo „visiškai patetiškai”.
Spėju, kad EK pirmininkės U. von der Leyen aktyvus įsitraukimas į derybas paskutiniame derybų etape reiškė, kad buvo nuspręsta perimti vairą iš M. Barnier, suteikti derybininkams daugiau svorio bei manevro laisvės, ir taip bent iš dalies išvengti E. Macrono spaudimo bei šantažo, o Prancūzijos prezidentui buvo leista suprasti, kad derybos – ne vieno jo reikalas.
Kai gruodžio pradžioje tapo galutinai aišku, kad kieto spaudimo taktika nesuveiks ir britai nacionalinio suvereniteto tikrai neatsisakys, Briuselis ėmėsi koreguoti savo derybinių pozicijų raudonąsias linijas, kurios iki tol buvo nepajudinamos. Palmės šakelę ištiesė U. von der Leyen, žurnalistams pareiškusi, kad yra pasiryžusi pripažinti Britaniją „suverenia“ valstybe. Ir pridūrė: „Jie liks laisvi ir suverenūs nuspręsti, ką nori daryti“. Tai buvo signalas ir šiuo pavyzdžiu pasekė Nyderlandų premjeras Markas Rutte, pareiškęs, kad sutinka gerbti Didžiosios Britanijos „suverenitetą“ bet kuriame „Brexito“ prekybos susitarime. Sutartyje numatoma, kad kilus ginčams dėl prekybos, valstybės reguliavimo ar verslo subsidijavimo, arbitras bus ne ESTT ar kuri nors kita ES institucija, o trečioji nepriklausoma šalis. Kitaip tariant, Britanija, būdama nepriklausoma valstybe, nebėra ESTT ar ES institucijų jurisdikcijoje. Tai buvo pakankamas pagrindas ir britams pakoreguoti savo raudonąsias linijas esminiu nesutariamu klausimu ir sutikti su kompromisiniu pereinamojo laikotarpio variantu dėl žvejybos teisių jų vandenyse.
Kalbėdamas apie 660 mlrd. GBP vertės laisvosios prekybos sutartį be barjerų premjeras B. Johnsonas iškart po jos pasirašymo sakė: „Žinoma, argumentai kartais buvo nuožmūs, bet, mano manymu, sutartis yra geras dalykas visai Europai“. Kaip teigė U. von der Leyen, tai yra „plati ir teisinga“ sutartis. Airijos premjero Michealio Martino nuomone, tai yra „geras kompromisas ir subalansuotas rezultatas“.
