Viena iš spragų, kurią būtina lopyti, – švietimo įstaigų vadovų kadencijos. Jos buvo įvestos 2017 metais ir nuo to laiko net ne dešimtys, o šimtai ikimokyklinio, pagrindinių, gimnazijų, progimnazijų, profesinio mokymo ugdymo įstaigų yra priverstos periodais dirbti be nuolatinio vadovo. Per pirmąjį karantiną, kai prireikė skubių sprendimų ugdymo įstaigoms dėl nuotolinio mokymo organizavimo, daugeliui jų – neturinčių nuolatinio vadovo – tokia užduotis tapo neįveikiama, moksleiviams – juodąja mokslo proceso skyle.
Galite tik įsivaizduoti, kaip tokioms mokykloms buvo ir tebėra sudėtinga organizuoti darbą ekstremaliomis sąlygomis – mokyti nuotoliniu būdu. Deja, dauguma tėvų buvo teisūs, kai skųsdavosi, kad nemato vaikų realiai besimokančių prie kompiuterių. Iš tikrųjų nebuvo užtikrinta ne tik mokymosi kokybė, bet net ir moksleivių lankomumas, mokytojų pasirengimas, aprūpinimas programine įranga.
Bijau, kad ugdome tam tikra prasme prarastąją kartą. Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kokias spragas pandeminis mokymas paliks šios vaikų kartos išsilavinime. Nenoriu daryti apibendrinimų, bet tikrai žinau, kad toms mokykloms, kurios šiuo sudėtingu metu neturėjo nuolatinio mokyklos vadovo, buvo kur kas sunkiau organizuoti ir pritaikyti nuotolinio mokymo metodikas. Iš tokių mokyklų, kur mokytojai nesulaukė pakankamos pagalbos, pasitraukė nemažai pedagogų. Tai irgi nepalengvino nuotolinio mokymo proceso, kurio rezultatus, matyt, pamatysime kiek vėliau.
Tačiau net ir vertinant pastarųjų „ikipandeminių“ metų rezultatus, matome, kad įvestų vadovų kadencijų metu švietimo kokybė nesustabdomai „čiuožė“ žemyn: mokiniai prasčiau išlaiko egzaminus, yra mažiau motyvuoti. Veikiausiai puikiai žinote, kad vienas iš vadovo ataskaitos vertinimo rodiklių yra mokinių egzaminų rezultatai ir jų pasiekimai. Nėra vadovo, nėra komandinio darbo, susitarimų ir paskatos siekti geresnių rezultatų. Ką jau kalbėti apie mokyklos infrastruktūros plėtrą, ūkinės veiklos koordinavimą.
Manau, būtina pripažinti, jog suklydome su tomis vadovų kadencijomis. Klaidas turime įvertinti ir pripažinti. Vadovų kadencijų reforma nepasiteisino. Galbūt sostinėje, didžiuosiuose miestuose atsirado daugiau ir jaunesnės kartos vadovų, kaip tikėtasi skelbiant reformą. Tačiau, žinau, ir Vilniuje buvo mokyklų, kurios po keletą metų turėjo gyventi „be galvos“.
Estai analogiškų sprendimų ydingumą jau įvertino. Jie irgi buvo įsivedę švietimo įstaigų vadovų kadencijas ir turėjo ryžto pripažinti klydę – jas atšaukė. O atšaukė dėl labai paprastų priežasčių: ženkliai ėmė stigti švietimo įstaigų vadovų, suprastėjo ugdymo proceso kokybė. Mūsų kaimynai latviai nė neįvedė vadovų kadencijų, tad ir neturėjo su tuo susijusių problemų. Deja, bet tik Lietuvoje vis dar gyvas mitas apie viešpataujančius direktorius.
Jeigu tokie faktai ir yra, tai yra ir priemonės kovai prieš tokius reiškinius. Vienos tokių – atestacijos, dėl kurių pedagogai – ir mokytojai, ir mokymo įstaigų vadovai – yra priversti sistemingai tobulėti. Be to, kiek seniau gyvavusios vadybinės kategorijos buvo puiki paskata vadovams pasitempti, atestuotis. Tuomet norint įgyti vadybinę kategoriją ar aukštesnį jos laipsnį būdavo peržiūrimas vadovų darbas: buvo sudaromos kompetentingos vertinimo komisijos, apklausiami mokiniai, jų tėvai, kiti pedagogai, socialiniai partneriai. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad ne visi vadovai jas apsigindavo.
Dabar oficialiai skelbiama, kad trūksta apie pustrečio šimto švietimo įstaigų vadovų. Manau, realiai šį skaičių reikėtų dar kiek padidinti. Neretai mokinių tėvams ir kitiems žmonėms dažnai nesuvokiama, kodėl gi mokykla mėnesiais ir metais dirba be vadovo. O priežastys paprastos – vadovo darbo sutartis yra terminuota. Jis gauna darbą penkeriems metams, jeigu pasiseks, tai turi teisę dar vienai kadencijai, o paskui – naujoji tvarka jam draudžia eiti tokias pareigas. Tiesiog nėra norinčių imtis atsakingų pareigų kaip laikino darbo.
Deja, bet dažniausiai nukenčia mokymo įstaigų darbuotojai, mokiniai, sutrinka jų organizaciniai procesai. Akivaizdu – niekas nesižavi terminuotomis darbo sutartimis. Manau, daugelis nori stabilumo, aiškumo ir garantijų. Menkas darbo užmokestis irgi niekaip nemotyvuoja imtis kur kas didesnių atsakomybių. Pradedantis vadovas gauna ženkliai mažesnį darbo užmokestį nei pradedantis visu krūviu dirbti mokytojas. O ką jau kalbėti apie ilgiau dirbančius pedagogus.
Vadovo darbo krūvis – milžiniškas. Neretai vadovai neskaičiuoja darbo valandų, jei reikia, dirba ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis, priklausomai nuo aplinkybių. Darbas turi būti atliktas, visi procesai – užtikrinti, sprendimai – priimti. Pandemija ir karantinas pareikalavo dar daugiau gebėjimų ir laiko skirti mokymo proceso užtikrinimui ir organizavimui visiškai naujomis aplinkybėmis. Be to, ir pradedančiam vadovui reikia laiko įvertinti padėtį, pradėti naujas veiklas, tęsti numatytus procesus.
Deja, vis daugiau vadovų yra „priversti“ palikti savo darbo vietas ir vis mažiau atsiranda naujų, norinčių eiti vadovų pareigas: 2020 m. laikyti kompetencijų testą panoro vos tik 122 žmones, kai tuo tarpu 2019 m. buvo 383 pretendentai, 2018 m. – 329, 2017 m. – 393.
Pati kompetencijų testo sistema ir tvarka yra diskutuotina bei, mano nuomone, keistina. Bet čia jau atskiras klausimas. Šiuo atveju reiktų pažymėti, kad nė vienas kitos srities atstovas, pretenduojantis į vadovaujamą poziciją, nelaiko tokio pobūdžio testo: nei sveikatos, nei kultūros, nei kokio kito sektoriaus, kai dar pats konkursas priešakyje. Tai yra papildomas barjeras, kurį 2020 m. duomenimis patenkinamu lygiu įveikė vos tik 37 procentai visų pretenduojančių.
Seimas nesiryžo iš naujo įvertinti ir „atšaukti“ mokyklų vadovų kadencijų, nepritarė mano teiktoms pataisoms, pagal kurias valstybės ar savivaldybės įstaigos (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovo penkerių metų kadencijos būtų panaikintos, tačiau problema išliko. Išliko skaudi ir aktuali ne tiek patiems direktoriams, kiek skaudu mums visiems auginti kartą, jeigu ne prarastąją, tai su išsilavinimo „skylėmis“, jeigu ne visa kartą, tai, deja, išskirdami iš jos vaikus, nepelnytai, paliktus mokymo proceso nuošalėje.