Suprantami Lietuvos politikų ir tarptautinių santykių analitikų nuogąstavimai, kuriems pritariu, kad didėjant skilimui tarp JAV ir Europos pagrindinių valstybių, Lietuva gali nebesugebėti laviruoti bei teisingai pasirinkti prioritetus. O jei kiltų konfliktinės situacijos tarp JAV, Europos, Kinijos ir Rusijos, Lietuva gali lengvai tapti, kaip tai buvo jau atsitikę istorijos bėgyje – mainų objektu. Bet Lietuva turi visas galimybes, jei tik veiks apgalvotai, adekvačiai reaguodama į realijas, išvengti tokio istorijos pasikartojimo.
Lietuvos Antroji Respublika atsikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Pasaulis globalėjo ir SSRS neatlaikė. Globalizaciją palaikė ir saugojo JAV. Todėl ir dabartinė Lietuvos užsienio ir saugumo politika taip pat priklauso nuo globalios geopolitinės situacijos ir JAV bei jos artimiausių sąjungininkų paramos Lietuvai.
Neretai sakoma, kad Lietuva išgyvena bene saugiausius laikus savo istorijoje. Tačiau tikrasis Lietuvos klestėjimas ir galybė buvo XV-XVI amžiaus vidurys, būtent tada, kai Amerika tik buvo atrasta.
Tačiau situacija Europoje buvo visai kitokia: į Rytus ir į Vakarus nuo Lietuvos egzistavo stiprus politinis susiskaldymas. Vokietiją ir Italiją sudarę daug kunigaikštysčių ir mietų-valstybių, Prancūziją, kaip ir Angliją, vargino religiniai karai bei didikų rietenos, sąmokslai prieš karalių. Rytuose Maskva, nusikračiusi Aukso Ordos valdžios, bandė galutinai subordinuoti kitas stačiatikių žemes.
Jogailaičių dinastijos valdoma Vidurio ir Rytų Europa anuomet buvo santykinio politinio stabilumo sala. Tiesa, stiprėjo ne tik Lietuva ir Lenkija, bet ir Osmanų imperija.
Po 500 metų vėl klostosi panašios sąlygos tokiam politiniam stabilumui bei klestėjimui: jei Vidurio ir Rytų Europoje būtų įgyvendintos Trijų Jūrų ir Liublino trikampio iniciatyvos (žr. čia).
Verta atkreipti dėmesį, kad atgyja neoosmanizmo ir Turano idėjos bei politinė praktika Turkijos užsienio politikoje, ką pademonstravo Turkijos veiksmai Libijoje, Viduržemio jūroje ir Kalnų Karabache.
Post Šaltojo karo pabaigos era baigėsi kartu su liberalia JAV hegemonija. Tarptautinėje sistemoje atsinaujina didžiųjų valstybių tarpusavio kova. JAV galia mažėja, o revizionistinės valstybės Kinija, Rusija, Iranas – stiprėja. Rusija, kuri niekada nesusitaikė su Baltijos valstybių priėmimu į NATO, atgauna karinį pajėgumą.
Kinija aplenkė JAV ekonomiškai (jei lyginsime jų BVP pagal perkamąją galią). Kinijai pavyko suburti didžiausią pasaulyje laisvos prekybos zoną „Regioninę visaapimančią ekonominę partnerystę“ (Regional Comprehensive Economic Partnership). Šios zonos šalių ekonomikos (2019 m. RCEP valstybių ekonomikos sudarė 25,8 trln. USD – 29,4 proc. nominalaus pasaulinio BVP, kai JAV BVP buvo 21,4 trln. USD – 24,4 proc. nominalaus globalaus BVP) (žr. čia).
Jau prezidentas B. Obama ėmėsi netiesioginio balansavimo užsienio strategijos (offshore balancing) ir D. Trumpas ją pratęsė selektyviai įsitraukdamass į pasaulio reikalus tik strategiškai svarbiuose JAV regionuose (Europoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bei Rytų Azijoje). D.Trumpo administracija veikė (at)kurdama regioninius balansus.
Europoje tai reiškėsi „Brexit“ palaikymu, Nord Stream-2 blokavimu, Lenkijos stiprinimu bei parama „Trijų jūrų“ iniciatyvai. Artimuosiuose Rytuose – tarpininkavimu normalizuojant Izraelio santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais ir Bahreinu bei Maroku. Rytų Azijoje JAV ne tik kovojo muitų karą su Kinija, rėmė Taivaną, ribojo jos karinę veiklą Pietų Kinijos jūroje, bet ir skatinto aktyvesnės karinės rolės imtis Japoniją, taip pat ėmėsi glaudesnio keturšalio bendradarbiavimo tarp Japonijos, Indijos, Australijos (vadinamojo Azijos NATO).
Kitaip tariant, Jungtinės Amerikos Valstijos pradėjo revizionistinių valstybių Kinijos, Rusijos ir Irano sulaikymo politiką. Ir toliau JAV artimuoju laiku neturės kito pasirinkimo kaip tik tęsti kovą dėl išlikimo tarptautinės sistemos lyderiu. Tikėtina, kad ir J.Bideno administracijos politika dėl Kinijos būtų labiau niuansuota, bet iš esmės nekeis sprendimų dėl Pietų Kinijos jūros salų, Taivano, Honkongo, muitų politikos, Huawei.
Globalios kovos su Kinija strateginė nuostata skatins JAV telkti ne tik panašiai situaciją vertinančius, bet ir sugebančius veiksmingai paremti šią politiką sąjungininkus ir partnerius, nepaisant jų dydžio (iš čia ir kilo J.Bideno idėja surengti Globalų forumą demokratijai paremti).
Tikėtina, kad J.Bideno administracija sieks ne tik atstatyti atšalusius santykius su kai kuriais sąjungininkais Europoje, bet paraleliai (vadinamoji dual-track taktika) bandys užkardyti glaudesnius Kinijos ekonominius, gynybinius ir politinius santykius su Rusija bei Iranu. Ieškodamos galimo sugyvenimo su Rusija ir Iranu, atitraukdama šias valstybes nuo Kinijos, JAV tikėtųsi, kad jos neužtikrintų saugaus energijos ir kitų išteklių tiekimo sausuma Kinija, nes laivybos kelius Amerika kontroliuoja pati.
Rusija ir Iranas yra suinteresuotos per daug nebūti įtrauktos į Pekino orbitą. Rusija nori būti „globalia balansuotoja“, o Centrinės Eurazijos erdvėje atkurti išskirtinės savo politinės ir ekonominės įtakos zoną, kaip vieno iš tarptautinės sistemos galio polių pagrindą. Irano elitui ir visuomenei atgrasu tapti priklausomais nuo „kitatikių“ Rytuose nemažiau nei nuo „didžiojo šėtono“ Vakaruose.
Spaudimas Rusijos dujotiekio per Baltijos jūrą „Nord Stream-2“ projektui toliau bus lakmuso popierėliu, kai išbandoma transatlantinė vienybė. Pasirodė ženklų dėl vadinamo „perkrovimo“ (Reset): pagarsėjusios žymių Europos lyderių tinklo ekspertų rekomendacijos dėl NATO ir Rusijos karinių rizikų deeskalavimo (žr. čia), A. Vershbow ir D. Fried Atlantic Council raportas „Kaip sugyventi su Rusija“ (žr. čia).
Tikėtina, jog J. Bideno administracija bandytų derėtis su Rusija ir tuo pat metu, kur įmanoma, spaustų Rusiją palei jos sienas šokdama „Anakondos šokį“ („Anakondos šokiu“ vadinu nuo 1946 metų pasikartojančius JAV užsienio politikoje Rusijos spaudimo ir atšilimo (detanto) periodus).
JAV naujosios prezidento administracijos užsienio politika labiausiai priklausys nuo sąveikos su didžiosiomis valstybėmis: tiek priešininkėmis, tiek ir sąjungininkėmis. Lietuva – maža valstybė, nors priklausanti galingiausiam Šiaurės Atlanto aljansui, taip turi prisitaikyti prie globalių pokyčių.
Prisitaikymo darbai gali vykti dviem kryptimis. Pirma, būtina didinti vidinį visuotinį gynybinį parengtumą per kariuomenės modernizavimą, mobilizacijos ir priimančios šalies paramos sistemų efektyvinimą. Svarbu darniau stiprinti valstybės ir visuomenės atsparumą, rengtis ir neginkluotam pasipriešinimui. Taip atliksime savo įsipareigojimus pagal NATO sutarties 3 straipsnį (self-help) ir būsime pajėgūs geriau dalintis kolektyvinės gynybos našta (5 straipsnis) (žr. čia)
Antra, pagal savo galimybes turime remti ir stiprinti NATO, kaip transatlantinę politinių sprendimų, krizių valdymo ir kolektyvinės gynybos sąjungą. Aljanso veiksmingumas gali ir turi būti didesnis: sprendimų priėmimas turi greitėti.
Pasiekti sutelktumo ir vieningumo, kaip nesenai pasiūlė NATO Refleksijų grupė savo raporte NATO 2030, galima dar dažniau rengiant užsienio ir gynybos reikalų ministrų susitikimus. Kiti ministrai – vidaus reikalų, finansų, ekonomikos, energetikos, susisiekimo ir t.t., taip pat galėtų susitikti pagal poreikius.
Taip pat reikia Šiaurės Atlanto taryboje surasti lankstesnius išankstinius sprendimų priėmimo būdus, kad NATO karinės struktūros būtų iš anksto įgalintos veikti užkertant ir valdant krizes (žr. čia).
Lietuvai, kaip ir kitoms bendramintėms ES Rytų ir Vidurio Europoje, geriau komplementari, papildanti NATO Europos Sąjungą bendrosios saugumo ir gynybos raida, kuri stiprina NATO europinių narių didesniais pajėgumais ir įtrauktų pilnavertiškai ES nares, kurios nėra NATO.
Tvirtinti transatlantinius ryšius padėtų ES ir NATO koordinavimo institucionalizavimas (kontaktinių padalinių atsiradimas Europos išorinių veiksmų tarnyboje bei NATO būstinėje, ir reguliarios konsultacijos).
Transatlantinis ryšys būtų dar stipresnis, jei būtų papildytas labiau institucionalizuota ekonomine dimensija – atgaivinta nauja forma Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė (angl. TTIP). Naujoji TTIP, pakoreguota atsižvelgiant į trūkumus, dėl kurių nepavyko ankstesnis susitarimas, galėtų laisvai ekonomiškai atsverti (JAV ir ES – 46,8 proc. globalaus BVP) Regioninės visaapimančios ekonominės partnerystės zoną (angl. RCEP). 2019 m. duomenimis šios zonos šalių ekonomikos sudarė 25,8 trln. USD – 29,4 proc. pasaulinio BVP.
Egzistuoja prielaidos, kad Šiaurės Amerika ir Europa sudarytų vieną laisvų ir demokratinių valstybių politinį-ekonominį bloką. Europos ir JAV tarpusavio ekonominė priklausomybė ir integracija išlieka didele. Tiek JAV, tiek ES vieni kitiems yra svarbiausiais prekybos partneriais (kartu sudarydami apie 27 procentus globalios prekybos) bei investicijų šaltiniais ir kryptimis (beveik pusę tarpusavio investicijų). JAV investicijos ES yra tris kartus didesnės nei Azijoje, o ES investicijos JAV yra aštuonis kartu didesnės nei Indijoje ir Kinijoje kartu sudėjus (žr. čia).
Lietuvos principinė užsienio politikos strategija visada buvo orientuota į Vakarus vienijančių demokratinių struktūrų, tokių kaip NATO, palaikymą bei plėtrą. Kadangi Lietuva yra rytiniame NATO flange, turime visas prielaidas JAV politinei, diplomatinei, žvalgybos ir karinei paramai gauti stiprėjant globaliai konkurencijai su Kinija ir Rusija.
Tačiau reikia ne tik efektyviai vykdyti savo sąjunginius įsipareigojimus, bet ir tapti gyvybiškai svarbia viso NATO rytinio flango gynybos grandimi. Jei dar papildomai diplomatija sugebėtume dar stipriau pritraukti mūsų gynybai Lenkiją, Vokietiją, Latviją, Estiją, Švediją, Suomiją ir likusias Šiaurės šalis, tapdami nepakeičiamu bendros Šiaurės Vidurio Europos (North Central Europe) gynybos komponentu, išvengtume pavojaus vėl tapti mainų objektu.