Tai nebuvo lengvas laikotarpis nei Lietuvai, nei visai Europai, iš pradžių mums visiems teko susidurti su neprognozuojamomis Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) pasekmėmis, kurios tęsiasi iki šiol, o vėliau visą planetą sukaustė COVID-19 pandemija, kuri tapo precedento neturinčiu iššūkiu Europos valstybių sveikatos apsaugos sistemoms, žmonių saugumui ir ekonomikos ateičiai.
Šie įvykiai privertė iš naujo susimąstyti apie ES ateitį, jos puoselėjamų ir propaguojamų principų vertę bei apie jos vaidmenį šiuolaikinės Lietuvos gyvenime. Taip pat jie parodė, kad ES ir jos valstybės turi išmokti taikytis prie nuolat besikeičiančios aplinkos, o esant tokiai permainingai situacijai ypač svarbu užtikrinti ES gyventojų fizinį, finansinį ir dvasinį saugumą bei gerovę. Šiais principais vadovavausi ir aš savo darbe.
Vienas pirmųjų mano darbų EP tapo rinkėjams duoto pažado didinti algas ir pensijas įgyvendinimas. Mano paruošta rezoliucija dėl Minimalaus atlyginimo (MMA) didinimo buvo užregistruota EP dar 2019 m. Nors rinkimų metu žadėjau siekti 700 eurų MMA Europoje, kurdami rezoliuciją dar kartą paskaičiavome, kad mažiausias minimalus atlyginimas turi siekti ne mažiau 750 eurų, nes mūsų vertinimu, tai yra suma, užtikrinanti minimalius būtiniausius žmonių poreikius. Taip pat buvo pateiktas mano pasiūlymas dėl minimalios pensijų dydžio ribos nustatymo, kuri būtų ne mažesnė kaip 60% vidutinio atitinkamos valstybės atlyginimo.
Koronaviruso krizė iškėlė pajamų didinimo klausimą tarp kitų prioritetinių ES klausimų į pirmą vietą. ES mastu vienas iš šešių darbuotojų gauna minimalią algą. O kai visos ES ekonomika buvo priversta sustoti keliems mėnesiams, būtent ant šių žmonių pečių užgulė ES ekonomikų gyvybingumo palaikymo našta. Stiprėjantis suvokimas, kad MMA didinimas yra viena iš svarbiausių ES ekonomikos gaivinimo priemonių, skatina ES lyderius spręsti šį klausimą kuo greičiau.
Vos pradėjusi savo darbą Europos Komisijos (EK) pirmininkės pareigose, vokietė Ursula von der Leyen pareiškė, kad sieks minimalaus atlyginimo (MMA) dydžio nustatymo europiniu lygiu. Po kelių įvykusių derybų raundų ir konsultacijų su socialiniais partneriais, EK pirmininkė pranešė, kad artimiausiu metu bus pristatyti pasiūlymai dėl MMA dydžio formavimo visoje ES.
MMA didinimas buvo vienas svarbiausių mano pažadų kandidatuojant į EP, tačiau jis, kaip pavienė priemonė, turės menką efektą ES ekonomikoms ir žmonių gerovei. Apie tai, ko reikėtų imtis, stiprinant ES ekonomikos sektorių, kalbu ne vienerius metus, tikiuosi, kad koronaviruso akivaizdoje šios iniciatyvos įgaus pagreitį, nes ilgai svarstyti laiko nėra.
EP esu užregistravęs labai svarbų Lietuvai pasiūlymą dėl ES finansavimo didinimo regionams, susiduriantiems su finansiniais ir demografiniais iššūkiais. Jį teikiau atsižvelgdamas į tai, kad vienas pagrindinių deklaruojamų ES principų – sumažinti skirtumus tarp regionų ir skatinti regionų ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Tačiau šiai dienai BVP vienam asmeniui kai kuriuose regionuose nesiekia net 20% ES vidurkio, o gyventojų tankis tarp skirtingų ES dalių skiriasi tūkstančius kartų. Be abejo, koronaviruso pasekmės dar labiau padidins šį ekonominį ir demografinį atotrūkį.
Lietuva šiame regioninio išsivystymo reitinge nors ir nėra paskutinė, tačiau tikrai neblizga. Mūsų šalies išsivystymo lygis siekia tik apie 40 proc. ES vidurkio. Niekam ne paslaptis, kad demografija irgi nėra stiprioji mūsų valstybės pusė. Tuo metu, kai ES vidutiniškai gyvena 117 žmonių viename kvadratiniame kilometre, Lietuvoje – tik 44 žmonės. Atsižvelgiant į tai, siūlau EP didinti finansavimą mažiausiai išsivysčiusiems regionams ir mažinti teritorinius skirtumus, sudarant galimybes visiems regionams tapti konkurencingesniems ir sustiprinti socialinę bei ekonominę sanglaudą.
Dar viena, neabejotinai daugiau socialinio ir ekonominio teisingumo į ES įnešanti mano iniciatyva dėl verslo sąlygų suvienodinimo visoje Bendrijos teritorijoje, dėl ko kreipiausi į EK. Kaip žinia, nepaisant ES deklaruojamų laisvų asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimo, praktikoje verslininkai susiduria su skirtingomis sąlygomis ES teritorijoje, todėl konkuruoti toje pačioje rinkoje esant skirtingoms žaidimo taisyklėms darosi vis sudėtingiau. Neabejoju, kad reikalavimai gamybinių įmonių pajėgumų koncentracijai bendroje ES rinkoje turi būti suvienodinti. Taip pat esu tikras, kad būtina suvienodinti mokestinę sistemą, kad ES ribose nebūtų diskriminacijos tokiose srityse kaip PVM, pelno, kapitalo mokesčiai, darbo jėgos apmokestinimas ir t.t.
Kitas klausimas, kurį aš keliu EP, yra susijęs su ES vidaus rinkos apsauga nuo prekių iš trečiųjų šalių. Nors kaip žmogus pilnai palaikau solidarumą ir socialines garantijas ES, kurios užtikrina padorų gyvenimą ES piliečiams, tačiau kaip politikas ir ekonomistas matau, kad ES rūpestis darbuotojais ir aplinkosauga galiausiai atsigula ant ES verslininkų pečių. Dėl to didėja galutinės produkcijos ir prekių kainos bei apsunkinamos konkurencinės sąlygos.
Todėl dauguma Europos politikų seniai kalba apie tai, kad ES šalių gamintojams darosi vis sunkiau konkuruoti su gamintojais iš trečiųjų šalių, kur nėra socialinių garantijų, o verslui taikoma lengvatinė mokesčių sistema. Tokioje situacijoje ES faktiškai toleruoja žmonių išnaudojimą nežmogiškomis sąlygomis trečiose šalyse, nors tuo pat metu ES yra priiminėjamos rezoliucijos dėl žmogaus teisių pažeidimų rytų regionuose.
Dar daugiau, manau, kad tokios situacijos, kai Azijos šalys, o pirmiausia – Kinija, savo pagrindiniu prioritetu laikydamos ekonominį augimą, nesiskaito su kaštais ir pasekmėmis, galiausiai sukelia tokias krizes, kurios liudininkais mes su jumis šiandien esame – koronaviruso ar kitų ligų protrūkio, kai viso pasaulio žmonės tapo būtent Kinijoje kilusios epidemijos įkaitais.
Manau, kad EK, tam, kad apgintų ES rinką ir savo gamintojus nuo pigių prekių iš trečiųjų šalių, kur nėra socialinių garantijų ir taikomi lengvatiniai mokesčiai, turi imtis išskirtinių rinkos apsaugos priemonių.
Vienas pirmųjų pradėjęs kalbėti apie koordinuotas ES priemones kovoje su koronavirusu dar tuo metu, kai pandemijos mastai buvo visiškai neaiškūs – pirmosios bangos pradžioje, pateikiau EP virš 10 pasiūlymų ir paklausimų dėl pandemijos pasekmių sumažinimo. Atkreipiau EK dėmesį į būtinybę sukurti ES valstybių narių ekonomikų gaivinimo planą prieš antrosios bangos smūgį, kėliau klausimus dėl karantino poveikio žemės ūkiui ir EK planuojamų veiksmų jo gaivinimui, pasiūliau, kad įmonės, kurių registruota buveinė yra ES ir kurios saugo ir kuria darbo vietas valstybėse narėse, galėtų pirmumo tvarka pasinaudoti Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonėmis, iškėliau idėją sujungti Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonių lėšas su ES struktūrinių fondų lėšomis viename projekte, pabrėžiau, kad EK turėtų ES mastu padėti toms industrijos šakoms, kurias labiausiai paveikė koronavirusas, pvz., viešbučiams, pramogų ir maitinimo įstaigoms, oro linijų bendrovėms ir t.t.
Mes gyvename labai neįprastu laikotarpiu, patirdami dalykus, kurių neteko patirti net mūsų protėviams. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau žmonija nugalės virusą ir mūsų visų gyvenimas sugrįš į įprastą ritmą, todėl geriausias ir svarbiausias dalykas, kurį šiandien galime padaryti vieni dėl kitų, saugoti savo sveikatą ir pasidžiaugti, kad krizės akivaizdoje mes esame ne vieni ir visa Europa kolektyviai ieško išeities iš susiklosčiusios situacijos bei remia savo valstybes, o Lietuva yra lygiavertė ES šeimos narė, kurios balsas yra girdimas ir kurios nuomonės yra klausomasi.
Linkiu jums sveikų, ramių ir šviesių šv. Kalėdų bei laimingų Naujųjų metų.